B. Ropė. Be mokslu grįstų priemonių neišspręsime mirtinos alkoholio vartojimo problemos

Dar pavasarį, kai Seime buvo įregistruotas įstatymo projektas, siekiantis atidėti draudimą nuo 2016 metų degalinėse pardavinėti alkoholinius gėrimus, kėliau klausimą: kam degalinėse reikalingas alkoholis? Pasirodo, nemažai daliai Seimo narių – jis būtinas. Žiniasklaidoje nuolat skaitome apie tokius šiurpius nusikaltimus kaip Kražių tragedija, keliuose daugybė žuvusiųjų ir sužeistų dėl apsvaigimo alkoholiu. Ignoruodami šias nelaimes, dalis politikų atkartoja alkoholio pramonės transliuojamą giesmelę, kad draudimais nieko nepasieksime, kad reikalingas visuomenės švietimas, ir tuo vadovaujasi bandydami atšaukti visuomenei gyvybiškai reikalingą įstatymą, draudžiantį degalinėse prekiauti alkoholiu.

Stebint pastangas palikti alkoholį degalinėse, akivaizdu, kad Seimas bandė svarstyti šį klausimą be visuomenės dalyvavimo. Sveikatos reikalų komitetas vengė viešumo, neteikė informacijos profesionaliai šiuo klausimu dirbančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovams apie svarstymo procesą, tad šie patys turėjo nuolatos stebėti komiteto darbotvarkę ir ieškoti galimybių pateikti savo pastabas. Galiausiai NVO pateikus profesionalias mokslu grįstas rekomendacijas, komitetui nebeliko nieko kito kaip tik atmesti alkoholio pramonei naudingą draudimo įsigaliojimo nukėlimą.

Tačiau degantis degalinių klausimas tuo nebuvo užbaigtas. Įstatymo projekto svarstymas paskubomis vėl įtrauktas į šio antradienio Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę kaip rezervinis, o tai reiškia, kad Seimas jį gali svarstyti bet kuriuo metu, jis neturi konkretaus svarstymo laiko. Tad tuo metu, kai dalyvaus būtent tų frakcijų atstovai, kurie pritaria alkoholio palikimui degalinėse, esančių salėje dauguma bus labai palanki pritarti alkoholio palikimui degalinėse.

Galima numanyti, kad tai nėra atsitiktinumas. Daugybė įstatymo projektų laukia svarstymų ir dulka stalčiuose kelis metus, o čia, vieną savaitę svarsto komitete, ir štai kitą – jau įtraukiamas į Seimo plenarinę darbotvarkę. Panašu, kad yra didžiulis suinteresuotumas kuo greičiau atšaukti visuomenei palankų įstatymą, draudžiantį degalinėse prekiauti alkoholiu.

Vis dažniau išgirstame iš mokslininkų, o pastaruoju metu jau ir iš kai kurių politikų, kad Lietuvos visuomenė, bent jau nemaža jos dalis, serga. Turim sutikti ne tik su tuo, kad Lietuva jau ne pirmos tarptautinės organizacijos yra įvardinama kaip šalis, kurioje vienam gyventojui tenka daugiausiai alkoholio Europoje, bet ir kaip šalis, kurioje mokslinių tyrimų duomenimis apie  48 proc. darbingo amžiaus vyrų ir 16 proc. moterų yra probleminiai alkoholio vartotojai, o didžioji dalis iš paminėtų probleminių vartotojų (apie 80 proc.) yra priklausomi nuo alkoholio. Tai jau galima vadinti ne siauros visuomenės grupės problema, o savotiška epidemija. Tačiau iki šiol neturime efektyviai veikiančios sistemos, kuri leistų tokius žmones anksti pastebėti ir laiku nukreipti gydymui, kad išvengtume tokių atvejų kaip pastaroji Kražių istorija.

Dar daugiau, net ir tie, kurie norėtų gauti pagalbą, turi gana ribotas galimybes, nes Lietuvoje nuo alkoholinės priklausomybės iki šiol vis dar „koduojama“ ir „torpeduojama“, užuot suteikus pilnavertišką šiuolaikinę pagalbą. Kad neveikia priverstinis gydymas jau turintiems rimtų problemų su teisėsauga, parodė ir Kražių atvejis. Visų priklausomų nuo alkoholio asmenų priverstinis gydymas būtų utopija, nes tokio kiekio žmonių Lietuvos sveikatos sistema nepakeltų. Tačiau tais atvejais, kai žmogus būdamas neblaivus pradeda daryti nusikaltimus, tampa asocialus ir gyvena kitų visuomenės narių sąskaita, smurtauja ir pan., priverstinis gydymas galėtų būti savotišku šansu grąžinti jį į gyvenimą ir apsaugoti tą pačią visuomenę nuo tragiškų pasekmių. Tačiau akivaizdu, kad tokia galimybe Lietuvoje neskubama naudotis.

Kaip ir praėjusių, taip ir šios kadencijos Seimas nesiėmė iš esmės spręsti alkoholizmo problemų, būtinybės kurti blaivią ir sveiką visuomenę. Kitos kadencijos Seime, kuriame, neabejoju, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai turės tvirtas pozicijas – tai bus vienas iš esminių klausimų.

Mes suprantame prevencinę švietimo vertę ir, ko gero, kaip niekas kitas aktyviai tuo užsiimame, tačiau suprasdami, kad valstybė nėra pajėgi vien švietimu išspręsti tokio tokio mąsto problemų,  siekiame pradėti diskusijas dėl nulio promilių vairuojantiems transporto priemonę, specializuotų alkoholio parduotuvių, alkoholio reklamos draudimo ir kitų mokslu pagrįstų alkoholio kontrolės priemonių, kurios labai pasiteisino kitose šalyse. Bet pirmiausia nedviprasmiškai pasisakau, kad alkoholis turi būti pašalintas iš degalinių nuo 2016 metų, kaip ir numato dabar galiojantis įstatymas. Ši nuostata buvo išsakyta ir mano inicijuotoje ekspertų ir visuomenės diskusijoje praėjusią savaitę „Blaivybė keliuose: realybė ar utopija?“ Matydami mirtinas alkoholio vartojimo pasekmes, turime suprasti ir siekti, kad blaivumas keliuose taptų realybe, o visuomenėje ženkliai sumažėtų alkoholio ir kitų svaigalų vartojimo mastai.

Spausdinti