J. Skirius. Ambicingasis Juozas Gabrys-Paršaitis – talentingas, bet atstumtas lietuvių politikas

Šiemet sueina 75 metai nuo aktyvaus, bet labai prieštaringai vertinamo lietuvių visuomenininko ir politiko Juozo Gabrio-Paršaičio mirties. Dėl asmeninių savybių ir didelių siekių, ši asmenybė taip ir netapo vienu iškiliausių valstybės veikėjų, nepaisant reikšmingų nuopelnų Lietuvai.

Tarpukariu apie jį kaip valstybės kūrėją buvo vengiama užsiminti, įtraukti enciklopedijose, nors biografo Aleksandro Merkelio nuomone J. Gabrys buvo viena ryškiausių šio laikotarpio lietuvių asmenybių, šalia A. Smetonos.

Jo atlikti darbai Lietuvai, ypač kuriantis jos valstybingumui ir kultūrai, neturi būti užmiršti. Jie turi tapti svarbiausiu rodikliu kalbėti apie jį kaip veikėją, prisidėjusį prie lietuvių tautos prisikėlimo, jos kultūros augimo bei nepriklausomos Lietuvos valstybės atsiradimo.

Juozas Gabrys-Paršaitis gimė 1880 m. vasario 22 d. Garliavoje (dabar Kauno rajonas) pasiturinčių valstiečių Paršaičių šeimoje. Vėliau prie Paršaičio pavardės, kuri skambėjo ne itin patraukliai, pridėjo mamos tėvo pavardę – Gabrys, tapusią jam pagrindine.

1890–1899 metais mokydamasis Marijampolės gimnazijoje jis pasižymėjo ne tik gabumais, bet ir neramiu charakteriu, įsitraukė į draudžiamą veiklą, slapta platino lietuvišką spaudą. 1900 m. jis prisidėjo prie lietuviško skyriaus rengimo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje.

Būdamas Lietuvos demokratų partijos narys, J. Gabrys aktyviai veikė Mokytojų ir Lietuvių valstiečių sąjungose, buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. gruodžio 4–5 d. sekretorius.

Už aktyvią veiklą jį persekiojo carinė valdžia. Pasitraukęs iš Lietuvos, studijavo teisę, politikos ir literatūros mokslus Odesos, Paryžiaus ir Lozanos universitetuose.

Už sudarytą V. Kudirkos darbų rinkinį – menkas honoraras

Nemaži J. Gabrio nuopelnai lietuvių kalbos ir kultūros srityse. Jo plunksnai priklauso tokie leidiniai, kaip „Lietuvos valsčius ir jo ydos“ (1905), „Lietuvių kalbamokslis“ (1905, 1912), „Geografijos vadovėlis“ (1912), „Lietuvių literatūros apžvalga“ (1913–1916) ir kt.

Pats didžiausias jo nuopelnas – tai sudarytas ir redaguotas Vinco Kudirkos, kurį J. Gabrys laikė savo idealu, raštų šešių tomų rinkinys ir parašyta plati pirmoji tautos himno autoriaus biografija. Tomus išleido JAV lietuvių Tėvynės mylėtojų draugija savo lėšomis 1909–1910 metais.

Tai buvo pats gražiausias išeivijos ir net Lietuvos Respublikos laikotarpio leidinys. Už jo parengimą J. Gabriui buvo skirtas 500 dolerių honoraras (dabartiniais pinigais – apie 17 tūkst. JAV dolerių), tačiau jį nuvylė tokia suma: suprantama, už tikrai didelį darbą, tikėjosi gauti daugiau.

Atsiimdamas honorarą, jis drąsiai reng4jams pareiškė: „Tai ubagiškas atlyginimas, bet jį aš priimu“. Kiek žinoma, šiuos pinigus jis panaudojo Lietuvos reikalams.

J. Gabrys buvo ir Jono Basanavičiaus gerbėjas, pritarė jo sukurtai lietuvių tautos kilmės teorijai, lietuvių kelio per Mažąją Aziją ir Balkanus prie Baltijos jūros.

Norėdamas labiau pagrįsti šią teoriją, J. Gabrys susidomėjo senovės hetitais, kaip baltų giminaičiais, gyvenusiais Mažojoje Azijoje; studijavo hetitų kalbą ir heroglifus. Galima sakyti, kad jis buvo pirmasis lietuvis hetitologas.

Rūpinosi Lietuvos politiniais reikalais Vakarų Europoje

J. Gabrys pagrįstai gali būti laikomas pirmuoju Lietuvos politinių reikalų skatintoju Vakarų Europoje. Iki 1916 m. jis pasisakė už Lietuvos autonomiją carinės Rusijos sudėtyje, bet vėliau – už nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nuo 1907 m. visuomenininkas prancūzų spaudoje aktyviai pažindino Europos visuomenę su Lietuva.

Plėsdamas ta linkme veiklą J. Gabrys 1911 m. vasario 19 d. Paryžiuje įkūrė ir vadovavo Lietuvių žinių biurui finansuojamam JAV lietuvių katalikų organizacijų.

Biuras turėjo filialus Londone, Romoje, Berlyne ir Briuselyje. Per juos, J. Gabrys Europos spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvą ir lietuvius, dalyvavo tarptautinėse konferencijose, skaitė visuomenei paskaitas, rengė meno ir etnografines parodėles, ragino užsienio mokslininkus susidomėti lietuvių tautos praeitimi ir dabartimi.

Juozas Gabrys daug prisidėjo įkuriant 1912 m. Paryžiuje Pavergtų tautų sąjungą – įvairių tautų informacinių biurų susivienijimą, kuriame, būdamas sekretoriumi, jis kėlė ir Lietuvos klausimą.

1913 m. jo sumanymu du sąjungos leidinio „Annales“ numeriai buvo skirti Lietuvai. Jis pats daug rašė į lietuvišką spaudą Lietuvoje ir JAV, į Europos šalių laikraščius, dažnai versdavo lietuvių veikėjų darbus į pagrindines Europos kalbas, rengė ir leido Lietuvos žemėlapius. J. Gabrys tikėjo, kad karas suardys carinę Rusiją ir Lietuva taps nepriklausoma.

„Jei ne jisai, dar šiandien maža kas žinotų, kad Lietuva ne Lenkija“

Daug dėmesio jis skyrė lietuvių ir lenkų santykiams, ypač pabrėždamas lenkiškosios bažnyčios blogą įtaką tautinei lietuvių kultūrai; kritikavo lenkų veikėjus, kad jie Europoje kalba lietuvių vardu.

Visiškai teisus buvo kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, neoficialus lietuvių atstovas Vatikane, 1919 m. sakydamas apie J. Gabrį, kad „jei ne jisai, dar šiandien maža kas žinotų, kad Lietuva ne Lenkija“.

J. Gabrys tuo metu buvo bene vienintelis gerai išsilavinęs lietuvis Vakarų Europoje, glaudžiai susijęs su lietuvių tautiniu atgimimo sąjūdžiu, kurį žinojo vietinė inteligentija. Be to, norėdamas labiau įsitraukti į Paryžiaus aukštuomenės sluoksnius save pristatydavo kaip grafą iš Garliavos.

Pirmojo pasaulinio karo metais, plačiau gindamas lietuvių interesus, J. Gabrys pradėjo leisti žurnalą „Pro Lituania“, paskelbtą prancūzų ir anglų kalbomis.

1915 m. vokiečiams užėmus Lietuvą ir grasinant okupuoti Paryžių, J. Gabrys savo veiklą perkėlė į Lozaną Šveicarijoje. Čia jis užmezgė kontaktus ir su Vokietijos valdžia, norėdamas ją įtikinti, kad yra reikalinga ir naudinga atkurti Lietuvą viena ar kita forma.

Pradėjęs leisti dar vieną mėnesinį žurnalą vokiečių kalba „Litauen“, J. Gabrys užmezgė ryšius su 15 svarbiausių spaudos agentūrų, per kurias platino informacinio pobūdžio žinias apie Lietuvos reikalus.

Jo sumanymu surengtame 1916 m. birželio 27–29 d. Pavergtų tautų III kongrese Lozanoje pirmą kartą tarptautiniu mastu buvo viešai paskelbtas lietuvių pasisakymas už visišką Lietuvos nepriklausomybę.

Laikė save nepakeičiamu

Nuo 1916 m. J. Gabrys tapo dar ir įkurtos Šveicarijos lietuvių Tautos tarybos pirmininku bei organizacijos „Lituania“ vicepirmininku. Jo rankose susitelkė Šveicarijos lietuvių politinė veikla. Apie savo dažnus apsilankymus pas žymius politikus J. Gabrys neatsiskaitinėjo prieš savo bendradarbius, tad tai kėlė jų nepasitikėjimą.

Reikia pasakyti, kad J. Gabrys, būdamas drąsus, veržlus, pralenkęs savo epochą giliu mąstymu, bet labai ambicingas, prisiimantis pilną atsakomybę, laikė save nepakeičiamu ir vieninteliu, galinčiu išspręsti gyvybiškai svarbius tautai ir valstybei klausimus.

Vėliau prof. Juozas Eretas, kuris nuo 1917 m. dirbo J. Gabrio vadovaujamame Lietuvių žinių biure, rašė apie savo vadovą kaip didelį patriotą, bet tuo pačiu kaip turėjusį nepakenčiamą, tiesiog liguistą didybės maniją. Tam įtakos matyt turėjo ir JAV lietuvių, ypač katalikų, stiprus įvaizdis apie jį kaip tautos lyderį.

Jo slapti ir artimi ryšiai su Lietuvos vokiečiu Fridrichu fon der Ropu (Ropp) davė pagrindo kitiems lietuvių veikėjams įtarti J. Gabrį ne tik palankumu vokiečiams, bet ir bandymu lygiagrečiai palaikyti santykius tiek su prancūzais, tiek su jų priešais vokiečiais.

Dėl to ne vienas Lietuvos Tarybos (1917–1919) narys, tarp jų prof. Augustinas Voldemaras, jį kaltino „dviveidiška politika“. Pats J. Gabrys, kai apie tai jo paklausė JAV ambasados Berne sekretorius Vilsonas, jam atsakė: „Aš susidėsiu ir su pačiu velniu, jeigu to reikalaus mano tėvynės likimas ir gerovė“. JAV diplomatui tai paliko gerą įspūdį.

Be to, jo ryšiai su vokiečiais leido palaikyti santykius su Lietuvos Tarybos nariais Vilniuje, kuriems net buvo suteikti leidimai atvykti į lietuvių konferencijas Šveicarijoje.

Konkurentai vadino politiniu avantiūristu

Konkurentai J. Gabrį net vadino „politiniu avantiūristu“ dėl jo 1919 m. laiško komunistui Vincui Kapsukui, kuriam siūlė bendradarbiauti su Kauno vyriausybe kuo greičiau siekant sušaukti Steigiamąjį seimą Lietuvoje. Kritikų giliau neįvertintas, matyt, jo siekis ieškoti taikingo kelio tuo metu kuriant Lietuvos valstybę.

Reikia suprasti, kad ir tarp lietuvių iškilių veikėjų buvo konkurencija, ypač Antano Smetonos, A. Voldemaro, kurie taip pat buvo ambicingi ir aktyviame J. Gabrio asmenyje matė rimtą konkurentą.

Neatsitiktinai jų dėka J. Gabrys Antantės šalių atstovams buvo pristatomas kaip provokiškas, siekiant ne tik jį sumenkinti, bet ir apriboti jo veikimą. Tai atsitiko 1917 m. lapkritį vykusioje lietuvių konferencijoje Berne, kur J. Gabrys neteko Šveicarijos lietuvių Tautos tarybos pirmininko pareigų ir jam nebuvo leista oficialiai palaikyti ryšių su vokiečiais.

J. Gabrį labai skaudino ir tai, kad konferencijoje Lietuvos Tarybai, kurios nariu jis nebuvo, buvo suteikta teisė vadovauti kitoms Europos ir JAV lietuvių taryboms. O tai jau reiškė, kad jis nebus įtrauktas į būsimos Lietuvos valstybės vadovybės gretas. Tas skausmas jo nepaleido visą likusį gyvenimą, įrodinėjant savo tiesą, kritikuojant, o neretai ir menkinant varžovus.

Viešai apdaužė A. Smetonos biustą

Tiesa, Lietuvos krikščionys-demokratai, būdami valdžioje, palaikomi JAV lietuvių katalikų, bandė į valdžios struktūrą įtraukti J. Gabrį. Nors ir trumpai, 1925-1926 m., jis buvo Lietuvos generaliniu konsulu Karaliaučiuje.

Tačiau ir tą laikotarpį jis praleido besibylinėdamas su A. Voldemaru už padarytas skriaudas 1917–1918 metais. O 1925 m. vasarą J. Gabrys labai papiktino visuomenę, kai už 500 litų iš skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus nusipirko Antano Smetonos biustą, rodytą parodoje tuometinio Kauno universiteto (dabar VDU) patalpose, ir viešai su lazda jį apdaužė.

J. Gabrys daugiausia gyveno Šveicarijoje, kur turėjo savo ūkį prie Vevės (Vevey). Jis visą laiką domėjosi Lietuva, jos istorija, kultūra, tarptautiniais santykiais.

Vėliau, 1938 m., bandė susitaikyti ir net siūlė savo paslaugas prezidentui A. Smetonai. Bet, suprantama, nesulaukė atsakymo. Pirmuose atsiminimuose, kurie buvo prancūziškai paskelbti dar 1920 m., jis siekė pateisinti savo veiklą ir sau priskirti visus atliktus didelius darbus. Atsiminimai – puikus šaltinis tyrinėtojams, bet juos reikia atsargiai vertinti.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Juozas Gabrys vėl bandė įsitraukti į politiką. 1946–1948 m. jis leido fiktyvios organizacijos, Lietuvos gelbėjimo komiteto, vardu hektografuotą leidinį „Tėvynės sargyba“, spausdino leidinį „Messinger Balte“, kurį neva leido kažkoks Baltų komitetas, skelbė atsišaukimus.

Minėtuose leidiniuose J. Gabrys kritikavo Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ir Stasį Lozoraitį, dažnai prsimindavo praeities įvykius, kuriuose ir pats dalyvavo. Tačiau, nesulaukęs dėmesio, 1949 m. savo viešą veiklą nutraukė. Mirė 1951 m. liepos 26 d. Šveicarijoje.

Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas