Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) paviešino Europos Komisijai kas šešerius metus teikiamą ataskaitą už 2019–2024 metų laikotarpį apie Buveinių direktyvos įgyvendinimą. Ją rengė žinovai, mokslininkai.
Pasak jų, rezultatai rodo gerokai pablogėjusią natūralių buveinių apsaugos būklę: iš anksčiau buvusių 12 buveinių rūšių liko tik 4 geros būklės, o blogos būklės padaugėjo nuo 21 iki 32. Deja, miškininkų nuomonės dėl jų labai skiriasi.
Buveinės apsaugos būklės nustatymo metodika
2025 metų lapkritį Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba publikavo savo ataskaitą apie natūralių buveinių apsaugos būklę mūsų krašte 2019–2024 metų laikotarpiu. Visų mūsų interesas yra tinkama gamtos vertybių apsauga, tačiau ar galima šį vertinimo projektą naudoti tarpinstituciniam konfliktui kurstyti?
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skelbia, kad pagal metodiką yra analizuojamos buveinės ne tik saugomose teritorijose, bet ir visur kitur.
Bendra buveinės rūšių apsaugos būklė yra apskaičiuojama pagal nustatytą schemą, kurioje atskirai įvertinama pagal keturis pagrindinius bruožus – arealą, buveinių užimamą plotą, buveinių kokybę (t.y., struktūros ir funkcijų bei rūšių būklę) ir ateities galimybes.
Jeigu bent pagal vieną kriterijų būklė įvertinama kaip nepalanki ar bloga, bendras įvertinimas taip pat yra nepalankus arba blogas. Nežinoma apsaugos būklė nustatoma, jeigu bent pagal du reikalavimus būklė yra nežinoma, o pagal kitus – palanki.
Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas Remigijus Bakys, susipažinęs su minėtos ataskaitos turiniu, teigia, kad tokia buveinių būklės vertinimo metodika kelia daug klausimų.
Visų pirma, geros būklės kartelė užkelta labai aukštai, tad tik nedidelė dalis buveinių pagal šią metodiką gali būti pripažinta geros būklės tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse.
Dar daugiau, atskirų buveinių, kaip teritorinių vienetų, būklė nėra pateikiama, ataskaitoje pateikiama buveinių rūšių, pvz., vakarų taigos, būklė. Kad buveinių rūšis gautų „geros“ būklės įvertinimą, taip įvertinta turi būti 75 proc. vertintų vakarų taigos buveinių vienetų.
Apibendrinant, „gera“ būklė priskiriama tik tiems buveinių tipams, kurių didžiulis nuošimtis atitinka jau minėtus vertinimo bruožus. Tokia buveinių būklės vertinimo metodika Europoje susilaukia daug kritikos ir kelia diskusijas, kurių pasigendame Lietuvoje.
Europos miškininkystės instituto mokslininkai šį fenomeną aprašė moksliniame straipsnyje „When Good Forests Look Bad: Methodoligical Biases in EU Conservation Status Reporting“ („Kai geri miškai tampa blogais: metodologinis tendencingumas ruošiant ES buveinių būklės ataskaitas“).
Pasak pašnekovo, dabar Lietuvoje naudojama metodika turi ir daugiau trūkumų – ji prastai atspindi buveinių būklės pokyčius. Paimkime pavyzdį – Lietuvoje daugiausiai yra išskirta vakarų taigos buveinių, o tarp šios rūšies buveinių, vertinant jų būklę („gera“, „patenkinama“, „bloga“, „galima“), vyrauja „galimos“ vakarų taigos buveinės.
Kalbant labiau suprantama kalba, jokios vakarų taigos ten nėra, tačiau Aplinkos ministerijai pavaldžioms institucijoms ten uždraudus ūkinę veiklą… gal kada nors atsiras.
Įsivaizduokime, kad Lietuvai 2026 m. patvirtinus Gamtos atkūrimo planą, į šias teritorijas bus metami mokesčių mokėtojų milijonai ir gamtotvarkos priemonių pagalba laipsniškai bus pradėta formuoti vakarų taiga ir rastis jai būdingi buveinių bruožai – pirmiausia gausėjantis negyvos medienos kiekis.
Kokia bus tokių buveinių būklė sekančiame vertinimo žingsnyje? Ji bus „bloga“, nes buveinės formuojasi laipsniškai bėgant laikui, o sekantis būklės vertinimo balas po „neegzistuojantis“ yra „bloga“.
Turime paradoksą – apiplėšus miško savininkus (vakarų taigos buveinėse draudžiama ūkinė veikla) ir išleidus didžiulius mokesčių mokėtojų pinigus, gerinant buveinių būklę, „ant popieriaus“ pagal dabartinę metodiką buveinių, pažymėtų žyma „bloga būklė“, padaugėtų.
Bakio teigimu, vietoje to, kad mes gerintume ne visada tikrovę atitinkančią metodiką, ji panaudojama tarpinstituciniams konfliktams kurstyti, bandant išvengti atsakomybės.
VSTT ataskaitose begėdiškai teigiama, kad „prastėjanti“ buveinių būklė susijusi su „intensyvia miškininkyste“, o tinkamai prižiūrėti buveines esą trukdo Natura 2000 teritorijose esantys genetiniai medynai. Tačiau tikrovė kitokia. Norint ją suvokti, tereikia sąžiningai atsakyti į keletą klausimų.
Pavyzdžiui, kiek buveinių neatitiko reikalavimų (arba buvo „blogos būklės“) jų atrinkimo akimirką? Ar normalu reikšti pretenzijas ir kalbėti apie „intensyvią miškininkystę“ miško savininkui, kuris įvykdė kirtimus buveinėje, išskirtoje privačiame ūkinės paskirties miške be jo žinios, nesuteikus jai apsaugos statuso (t.y. neįtraukus į saugomų teritorijų registrą) ir nesumokėjus savininkui kompensacijos?
Ar normalu tame pačiame medyne įsteigti kelias saugomas teritorijas, kurių priežiūros reikalavimai prieštarauja vienas kitam? Ir galų gale, kokiam miško plotui yra priskirti ribojimai ūkinei veiklai, viršijantys standartinius IV–III grupės miškui taikomus reikalavimus?
„Mano apytiksliu vertinimu, 2025 m. privačiose valdose apie 40 proc. miško pritaikyti papildomi arba visiški ribojimai ūkinei veiklai, o valstybiniuose – apie 60 proc.
Tikslius skaičius galėtų pateikti VSTT, bet ji atkakliai to vengia net užklausus Seimo nariams. Galbūt jei aplinkosauginės institucijos geriau laikytųsi savo pačių aprobuotų buveinių atrankos reikalavimų ir nesistengtų trūks plyš uždrausti ūkinės veiklos kuo didesniame plote, tai ir buveinių būklės atitiktis valdininkų kabinetuose sugalvotiems kriterijams būtų geresnė.
Šią betvarkę kažkiek sutramdyti padėtų miškų tvarkymo Strategija. Tokio dokumento miškų tvarkymo srityje nėra jau nuo 2020 m. Kitaip tariant, valstybė miškotvarkos srityje jau gerą penkmetį neturi jokios vizijos.
Tai natūraliai atveria kelią institucinei savivalei, nes atsakingos valstybinės institucijos turi kažkuo vadovautis ir jei valstybė tokios vizijos neturi, valstybinę viziją gali pakeisti pavienių asmenų vizija, kuriems miškininkystė yra ideologinis priešas Nr.1“, – teigia Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas.
Dėl naujų buveinių stabdomi darbai
Vienos iš didžiausių šalyje Varėnos bendrovės ,,Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas sako, kad ES buveinės dygsta kaip grybai po lietaus. ,,Pusė metų praeina ir atsiranda vis naujos, vis naujos ir nežinai, kur atsiras, nei kaip tau ūkininkauti, nei kaip darbus rengti.
Tiesiog darbai stabdomi net nepatvirtintose buveinėse, kurios dar tik numatomos. Kompensacijas kaip ir numatytos, bet jos neatitinka lūkesčių. Įsteigus ES buveinę, kompensuojama tik už brandų mišką, o kiti miškai nuvertėja dvidešimteriopai ir už tai niekas neatlygina.
O ES buveinės yra nustatomos taip pat ir nebrandžiuose, bebręstančiuose miškuose, už kuriuos nėra kompensuojama miško savininkui. Žmogus, įsivaizduokite, turi mišką, kuris bus brandus tik po 10 metų, jam kompensacija nepriklauso. O gal žmogui reikia šiandien pinigų, gal jis serga, gal kažką rengia.
Tokiu atveju miškas, kuriame įkuriama buveinė, tampa visiškai beverčiu, pirkėjo jis niekada neras, nes tiesiog visa ūkinė veikla negalima. Toks žmogus turto nuvertinimas labai didelis.
Už brandų mišką kompensacijas išmoka valstybė, bet tik už vienos kartos mišką. Pats pasinaudotum dabar, o vaikams, anūkams jau užaugtų kitos kartos miškas. Deja, ateityje visi lieka nuskriausti. Vienos kartos miškas pagal amžių ir medžių rūšį būtų brandus, sakykime, beržo – 60 metų, eglių – apie 70, pušų – po šimto metų.
Antros kartos miškui jau jokios perspektyvas nėra, ten jau paliekama visiems laikams miškas – be ūkinės veiklos, be priežiūros, be nieko. Turim tų buveinių, o koks čia gėris mums visiems Lietuvoje?
Gėris tik kažkam, bet ne miško savininkui
Visi gali ateiti, grožėtis, sakykim, brandžių, persenusių, sengirių su virstančiais medžiais plotais, bet tik ne savininkas naudą turi. Bet prižiūrėti turi savininkas. Jis atsakingas už priešgaisrinę apsaugą, už visus išdžiūvimus, vagystes, šiukšles, visa kita.
Buveinės įsteigiamos be miško savininkų, kiti net nežino, kas numatoma. Žmogus turi mišką, saugoja, nekerta, galvoja apie ateitį, kad kažkada turės pajamas ir staiga, jam nežinant, įsteigia Europos svarbos buveinę. Jo miškas tampa bevertis, savininkas prieš faktą pastatomas, jo nuomonės niekas neklausia.
Kodėl tos buveinės įsteigiamos niekam nežinant, turėtų atsakyti Aplinkos ministerija, nes tai vykdoma remiantis ministro įstatymu, o kur rengiamos – paprastas žmogus tikrai nežinos. Jas nuosekliai didina, keičia, kas pusę metų ar metus atnaujina ir patvirtina vis naujas.
Žinoti, kad tavo miške taip atsitiks, neįmanoma, nes niekas jokių žinių neteikia. VSTT žada, o patvirtina ministerija. Manau, kad tų saugomų teritorijų tikrai gal tiek nereikia, ypač privačiuose plotuose.
Mes ir taip ypatingai saugome daug miško, 10 proc. saugome pagal FSC standartą. Dėl to, kad galėtume medieną parduoti, įsipareigojame palikti 10 proc. neliečiamo miško.
Miško savininkai nenori netvarkingo miško. Atsiradusios buveinės sutrikdė ūkinę veiklą – juk buvo padaryti miškotvarkos projektai, dešimtmečiams numatyta veikla, rengiami darbai.
Parengtas projektas tapo jau kaip ir negaliojantis, ten nieko negali daryti, vykdyti ūkinės veikos. Nuostoliai gana nemaži. Tikrai apie kokius penkis procentus mūsų valdomų miškų atsirado tų buveinių. Jos labiausiai palietė brandžius miškus, iš kurių žmogui pajamos galėjo būti didesnės“, – apie problemas kalba R. Lavrenovas.
Paklaustas apie kompensacijas už įsteigtas buveines, pašnekovas patvirtino, kad žmonės jas gauna tik už brandžius miškus. ,,Už visus kitus miškus žmogus nieko negauna, nors sklypo vertė sumažėja dešimt kartų tikrai.
Įsivaizduokite, jeigu jūs turite 90–80 metų pušyną ir jame įsteigia buveinę, sakykime, jūs susergate ar atsitinka kokia bėda, turite turto, galėtumėte parduoti, bet… Jūs tokio miško niekam neparduosite, nes neatsiras pirkėjo.
Visi ūkininkaujantys žada, žino, kad ūkinė veikla bus negalima, reikės tik šiukšles rinkti, prižiūrėti. Atsakomybė tenka savininkui“, – sako bendrovės ,,Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius.
Išsami ataskaita apie miško vertę iš dangaus
VšĮ ”Sertifikuoti miškai“ direktorė Giedrė Šlevinskė sako, kad patvirtintos saugomos teritorijos, inventorizuotos ir patvirtintos Europos svarbos buveinės reiškia, kad toje miško valdoje savininkas negali ūkininkauti įprastai ir ateityje negalės vykdyti tam tikrų kirtimų, negalės gauti pajamų iš savo valdomo miško, kurį dažnu atveju įsigijo konkurencinga ir didesne nei rinkoje kaina.
Nors garsiai kalbama, kad išpirkta nemažai miškų, kuriuose yra buveinės, nemažai išmokėta kompensacijų, tikrovė yra šiek tiek kitokia. Jei žmogui labai reikia pinigų, jis parduos pigiai, o jei pats esi pirkęs mišką ir mokėjai brangiai – parduoti neverta.
Ir bet kuris bent kiek supratimo apie mišką, miškininkystę ir miškų vertę turintis pilietis tikrai nesutiks pusvelčiui parduoti miško valstybei.
,,Žinoma, atsiradus saugomos teritorijos statusui miško vertė nuvertėja, jį sunkiau parduoti. Tai ką siūlo valstybė, dažnai netenkina miško savininkų, nors jie gali siūlyti savo valdas, bet ne vieną bruožų turės atitikti miškas, kad jį išpirktų valstybė, o ir nežinia, kiek laiko užtruks, kol miško savininkas gaus atsakymą, ar jo siūlomas miško sklypas tinka išpirkti.
Jeigu siūlomas išpirkti miškas atitinka keliamus reikalavimus, atliekamas turto vertinimas, kurį atlieka varžytuves laimėjusi turto vertinimo bendrovė. Turto vertinimo įmonė parengia išsamią ataskaitą, kuri yra gana didelės apimties ir ne kiekvienam ,,įkandama‘‘ (pvz., 39 puslapių).
Beje, vertintojai nesivargina pasinaudoti taksacijos duomenimis ir kitomis prieinamomis miškų žiniomis. O kas keisčiausia vertintojai neina į mišką ir nevertina jo gyvai, jie tik pakelia dronus ir apžiūri mišką iš viršaus.
Kiekvienas miškininkas žino, kad tikslaus miško vertinimo, neapėjus miško valdos, neįmanoma atlikti, ne visada duomenys sutampa su taksacija. Kaip galima nustatyti miške augančias medžių rūšis, jų aukščius, skersmenis nebuvus miške, tai tikra mįslė miško savininkams“, – savo darbo patirtimi dalijasi VšĮ ,,Sertifikuoti miškai“ direktorė.
Ji priduria, kad kalbant apie vienkartines kompensacijas už ūkinės veiklos apribojimus, kurių praktika jau senesnė, matome visai kitą vaizdą. Praktika rodo, kad dažnu atveju gautomis išmokomis miško savininkai yra patenkinti, o ir miško valda lieka miško savininkui.
“Pateiksiu tokį pavyzdį. Šiuo atveju siūlėme valstybei išpirkti gamtiškai vertingą 50 hektarų mišką Varėnos rajone. Šis miškas atitiko keliamus reikalavimus, kad būtų išpirktas.
Laukėme ataskaitos, kaip bus įvertintas miško sklypas ir kokią kainą pasiūlys. Kadangi turėjome praktikos su vienkartinėmis kompensacijomis, kurių skaičiavimus atliko Valstybinė miškų tarnyba, tikėjomės panašių kainų.
Be to, puikiai suprantame, kad miško žemė kainuoja papildomai. Deja, pasiūlyta suma stipriai nuvylė… Tai ženkliai žemesnė kaina nei parduodamų miškų rinkoje.
Labai gaila, kai girdime, kad saugomos teritorijos yra neįkainojamos, labai vertingos, bet kai reikia mokėti miško savininkui už tai, kad valstybė galėtų padidinti saugomų teritorijų plotą išpirkusi iš privatininkų miškus, atsiranda šykštumas ir neteisingas vertinimas.
Įdomu kiek Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba moka konkursą laimėjusiai ir vertinimus šiuo metu atliekančiai bendrovei už tokias ataskaitas?“, – svarsto G. Šlevinskė.
