Vasario 28 d., 11.00 val., LLA renginių erdvėje, Vilniaus knygų mugėje, bus pristatyta Vytauto Sinkevičiaus knyga „Didžiųjų šešėlyje“ (naujausios Lietuvos istorijos fragmentai liudininko akimis). Autorių kalbins politologas MRU profesorius Virginijus Valentinavičius.
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji Lietuvos valstybės istorijoje žymi skirtingus, bet tarpusavyje susijusius valstybingumo laikus. 1918 metų Vasario 16-ąją buvo atkurta naujoviška Lietuvos valstybė, o 1990 metų Kovo 11-ąją sugrąžinta šalies nepriklausomybė po penkiasdešimties okupacijos metų.
Apie tai, kaip jau atkūrus nepriklausomybę buvo kuriama teisinė valstybė, Mykolo Romerio Universiteto (MRU) išleistoje knygoje „Didžiųjų šešėlyje“ (naujausios Lietuvos istorijos fragmentai liudininko akimis) dalinasi MRU garbės profesorius emeritas Vytautas Sinkevičius.
Šiame interviu profesorių kalbina Mykolo Romerio universiteto Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos žinovė Laura Stankūnė.
– Knygos pavadinimas intriguoja. Kas tie „didieji“, apie kuriuos rašote?
– Esu vienas iš tų, kurie buvo jų šešėlyje. Bet knyga ne apie mane, o apie naujausios Lietuvos istorijos įvykius ir juos kūrusius žmones. Iš arti mačiau, kaip Kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kaip 1991 metų sausį beginkliai žmonės atsilaikė prieš ginkluotą Sovietų Sąjungos agresiją, kaip 1993 metais iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė.
Kiekvienas pasirinktas ir aprašytas fragmentas atspindi to laikotarpio visuomenės būseną, atmosferą. Tai subjektyvus požiūris, bet paremtas tuo, ką pats mačiau ir užsirašinėjau. Dėkoju likimui, kad tuo metu turėjau galimybę būti greta iškiliausių Lietuvos žmonių. Man jie ir yra Lietuvos didieji.
– Knygoje daug dėmesio skiriate detalėms – posėdžių diskusijoms, dokumentų formuluotėms. Kodėl tai svarbu?
– Tos detalės nėra smulkmenos. Jos dažnai paaiškina sprendimų priėmimo kontekstą. Pavyzdžiui, Kovo 11-osios Akto projekte ilgą laiką buvo įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba sieks įgyvendinti valstybės suverenitetą, ir tik paskutinę akimirką žodis „sieks“ buvo pakeistas į pradeda įgyvendinti. Tai iš esmės keitė visą teisinę logiką.
Arba kitas atvejis, susijęs su 1992 metų Konstitucijos rengimu. Viename iš projektų buvo numatyta, kad deputatai galės teikti paklausimus ministrams, o Prezidentas – ne.
Vytautas Landsbergis tada paklausė: tai ką, Prezidentas nieko negalės padaryti ministrui? Juozas Žilys bandė aiškinti, kad Prezidentas visada ras politinių priemonių. Landsbergis pajuokavo: tai gal Prezidentas turės turėti bent vieną savo deputatą?
Visi nusijuokė, bet už šios replikos slypėjo labai rimtas klausimas – kokia bus Lietuvos valdymo forma: parlamentinė ar prezidentinė.
– Rengiant 1992 metų Konstituciją, sprendžiant iš Jūsų užrašų, netrūko aistrų.
– Diskusijos buvo labai karštos. Turėjome kelis visiškai skirtingus Konstitucijos projektus – nuo parlamentinės iki beveik prezidentinės respublikos modelių.
Likus vos dviem savaitėms iki referendumo pavyko juos sulieti į vieną. Skirtingos politinės jėgos tada sugebėjo rasti kompromisą ir pirmenybę atidavė valstybei, o ne partiniams interesams.
– Knygoje išsamiai aprašote ir derybas su Rusija dėl kariuomenės išvedimo. Kaip Lietuvai pavyko atlaikyti spaudimą?
– Derybos dažnai priminė nervų karą. Rusija spaudė, grasino, bet mes laikėmės tarptautinės teisės ir istorinės tiesos. Lietuvos pozicija buvo aiški: Rusija, kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, privalo pašalinti okupacijos pasekmes – išvesti kariuomenę, atlyginti žalą, nepalikti karinių bazių. Rusija tvirtino priešingai: kad jos kariuomenė Lietuvoje esą yra teisėtai.
Prisimenu, kaip viename iš pirmųjų susitikimų Vilniuje Rusijos delegacija, išgirdusi mūsų teiginį, jog Lietuva niekada teisėtai nepriklausė Sovietų Sąjungai, net sutriko ir paprašė pertraukos – svarstė, ar apskritai tęsti derybas.
Įsiminė ir smulkesnės, bet iškalbingos akimirkos: Rusijos delegacijos generolai, išgirdę kreipinius „pone pirmininke“, „pone generole“, tarpusavyje šnabždėjosi: „kaip tikrame užsienyje“. Tai daug pasako apie tuometį lūžį.
Svarbiausia, kad buvo pasirašytas kariuomenės išvedimo grafikas ir okupacinė kariuomenė pagaliau paliko Lietuvą.
– Rašote ir apie asmeniškai sudėtingus atvejus, kai sprendimų pasekmės galėjo kainuoti pareigas. Viena jų – konfliktas dėl Gegužės 1-osios.
– Tuo metu vadovavau Seimo kanceliarijos Teisės departamentui. Vertindami įstatymo projektą dėl Gegužės 1-osios paskelbimo šventine diena, peržengėme savo įgaliojimus – ne tik tikrinome atitiktį Konstitucijai, bet ir suabejojome pačiu sumanymu. Pasiūlėme vietoje to svarstyti Kovo 11-osios paskelbimą šventine diena.
Tuometinis Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas mane pasikvietė ir atvirai pasakė, kad partiečiai reikalauja mano atleidimo. Prisiėmiau atsakomybę. Po kelių dienų paskambino ir pasakė, kad lieku, bet perspėjo: dar kartas ir būsiu atleistas.
Ironiška, bet būtent po šios akimirkos buvo įregistruotas įstatymo projektas, kuriuo šventinėmis dienomis tapo ir Gegužės 1-oji, ir Kovo 11-oji.
– Kaip pats apibūdintumėte šią knygą?
– Tai faktais grįsta publicistinė dokumentika. Norėjau parodyti ne tik įvykius, bet ir atmosferą, žmonių mąstymą. Gal šie liudijimai atgaivins blėstančius prisiminimus, o tuos, kurie apie tai žino mažai ar visai nežino, paskatins domėtis. Juk tai – dalis mūsų istorijos.
