Kunigas Antanas Pauliukas Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ 1924 m. paskelbė straipsnį „Lietuvės valdė Rusiją“1. Jame rašyta, kad Rusijos imperatorė „Katryna I“ (Jekaterina I, B. J.) viešpatavusi nuo 1725 m. sausio 28 d. iki 1727 m. gegužės 6 d. Ji buvusi „lietuvio ūkininko Samuelio Sklauronskio duktė“.
Tėvams mirus ji gyvenusi „pas pastorių Gliuką“. Sulaukusi 16 metų ji ištekėjusi „už švedo dragūno“, kuris 1703 metais patekęs rusų nelaisvėn. „Petras Didysai paėmė ją iš Menšikovo. Jų sutuoktuvės buvo 1712 m. vasario 19 d. Petrui Didžiajam mirus, ji buvo visos Rusijos imperatore apskelbta. Rusiją valdė virš dviejų metų“1.
Kurį laiką abejojau „Trimite“ skelbta žinia; nedrįsau ta žinia dalintis. Nuomonę pakeitė perskaitytas Elenos Alpsenos (Ellen Alpsen) istorinis romanas „Carienės duktė“2. Autorė – Vokietijos rašytoja ir žurnalistė.
Ji yra žymios vakarų prūsų rašytojos Edos Šulcės (Edda Schultze) ir vakarų prūsų istoriko Bernhardo Stadžio (Stadié) palikuonė. Abejoti tos rašytojos istoriniame romane skelbtomis žiniomis lyg ir nėra pagrindo.
Nenorėdamas pažeisti „Briedžio“ leidyklos autorinių teisių, necituoju minėtame romane rastų teiginių; juos perteikiu savais žodžiais. Romano 27–28 p. carienės Jekaterinos I duktė Jelizaveta pasakoja apie savo motiną, kaip pavainikę Baltijos baudžiauninkę, buvusią neraštingą karo belaisvę, kurią caras Petras I sutikęs karo stovykloje.
Toliau paaiškėja, kad būsimoji carienė pagimdė nesantuokinę dukterį Jelizavetą, o su Petru I susituokė tik pastarajam išsiskyrus su pirmąja žmona Jevdokija Lopuchina. Svarbus ir Menšikovo pasakojimas Jelizavetai Petrovnai (209 p.) apie tai, kaip jis ištraukęs caraitės motiną iš karo belaisvių krūvos, už ką pastaroji daug kartų jam atsidėkojusi.
Tos žinios skatina tikėti kunigo A. Pauliuko skelbtosiomis žiniomis ir apie Jekateriną II.
Jakaterina II, minėtame „Trimito“ straipsnyje vadinama Katryna-II, „paeina iš Vaškų parapijos, Titkonių kaimo, neturtingo lietuvio Augusto Svirplio vyresnioji duktė Sofija“1.
… „Augustas neturėdamas žemės sunkiai vertėsi ir savo šeimos negalėjo išmaitinti. Paaugusioms dukterims teko svetimiems tarnauti.
Pirmus metus Sofija tarnavo už kambarinę Šiaulių parapijoje Ginkūnų dvare, vėliau Liepojuje vienam turtingam vokiečiui. Gabi iš mažumės Sofija greitai pramoko vokiškai kalbėti, Miesto rūbai ir avalai darė ją tikra miestiete. Savo jiono (gal globėjo, B. J.) patariama ji gauna tarnybą Vokietijoje pas Anhalkėrbskį kunigaikštį Holštinijoje.
Bevaikė Rusijos carienė Elzbieta (Jelizaveta I, – B. J.), norėdama užtikrinti sostą Romanovų dinastijai, apskelbė savo įpėdiniu tolimą giminaitį Holštinijos hercogą Petrą Ulrichą, kuris 1742 metais buvo pakviestas į Petrapilį.
Prieš išvažiuodamas aplankė jis Anhaltcerbskį kunigaikšti, kur pamatė gražią tarnaitę Sofiją Svirplytę. Ji iš kart labai jam patiko. Kalbino ją maloniai ir it pagaliau prisipažino norįs ją vesti.
Jis atvykęs į Petrapilį išpildė duotąjį Svirplytei garbės žodį ir be didelių iškilmių susituokė su ja. Svirplytė virsdama pravaslave gavo Katrynos vardą.
Ji mokinosi rašto ir pirmas jos mokytojas buvo Deržavinas. Staigiai mirus Petrui Ulrichui, jo žmona Katryna buvo 1761 metais birželio 28 d. apšaukta Rusijos imperatore. Dabar jos puikybei nebuvo ribų. Visai ji užmiršo Lietuvą, kuri jai viešpataujant buvo prijungta prie Rusijos. Tarsi norėdama paslėpti savo kilmę, Titkonių kaimą apgyvendino rusais, kurie ilgainiui visai sulietuvėjo.
Po ilgo laiko imperatorė Katryna prisiminė savo jaunystės draugę Teresę Mikoliūnaitę, paeinančią iš to paties kaimo, kurią pasikvietė į Petrapilį. Tai buvo rami ir tvirto būdo kaimietė mergaitė.
Sostinės gyvenimas ir naujos aplinkybės nedarę į Teresę didelių permainų. Kokia ji atvažiavo, tokia ir pasiliko. Mikoliūnaitė, kaipo ištikima katalikė, uoliai lankė Šv. Kotrynos bažnyčią Nevskio prospekte. Eidavo ji ne trotuarais, bet gatvės viduriu, pasikėlus sijoną.
Carienės tarnai juokuodami sakydavo: „Teresė norinti viešai parodyti savo iš carienės gautą švenčių dovanoms apatinį”. Po kurio laiko carienė nupirkusi netoli Teresės gimtinės Šono dvarelį ir dovanojo jai. Šis dvarelis dabar Teresdvariu vadinasi. Dvare buvo koplyčia ir kuri laiką kunigas gyveno.
Jis gimusius užrašydavo į Subačiaus bažnyčios knygas, pažymėdamas „babtisatus in Ecclesia filiai! Teresdvorensi”1.
Minimą straipsnį radome 2017 metų vasarą, su Kauno Žemaičių draugijos istorikų mėgėjų grupe lankydamiesi Panevėžio rajono Tiltagalių seniūnijoje ir tos seniūnijos Bigailių kaime esančiame Teresdvaryje. Dvarelį su gausybe įvairiausio turinio knygų, dokumentų ir kitokių senuosius laikus menančių daiktų atsidavusiai globoja Jonas Pūkas.
Jonas Pūkas
Jis buvęs Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis, šio dvaro valdytojų Pauliukų palikuonis. Jis, saugodamas ypač svarbų tautos paveldą, studijuoja ir skatina protėvių palikimą.
Dvarelio patalpos visur prikrautos senų nuotraukų, katalogų su laikraščių bei žurnalų iškarpomis ir laiškais, knygomis (nuo žemės iki pat lubų). Dvarelio saugotojas pasididžiuodamas aiškino, kad Teresdvario istorija ir jo močiutės brolio kunigo Antano Pauliuko rašytas dienoraštis svarbus ne jam vienam, bet ir istorikams, kalbotyrininkams.
Dienoraščio originalas (12 tomų) dabar saugomas Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dalis dienoraščio rašyta A. Pauliukui kunigaujant Troškūnuose, o kita dalis – jau gyvenant Teresdvaryje. Dienoraštyje minima jaunystės dienų Sofijos-Kotrynos draugė Teresė, kurią Kotryna pasikvietusi į carų dvarą.
Rašoma, kad „Jelizaveta II vėliau Teresei padovanojo dvarą – nuo to ir Teresdvario pavadinimas. Bet ir dvarininke tapusi Teresė iki pat mirties likusi paprasta kaimiete, ištikima katalike, netekėjusia pana“3.
J. Pūkas pasakojo nepaprastą Teresdavario istoriją, kuri atskleidžia ne tik jo savininko grafo Marikonio gyvenimo XVII–XVIII a., bet ir mūsų tautos peripetijas. Grafas Marikonis Teresdvarį dovanų gavęs iš Žygimanto Senojo žmonos Bonos.
Pro Teresdvarį „ėjo pagrindinis traktas iš Vilniaus į Rygą per Stumbriškį, Vabalninką. Kelias buvo siauras, todėl valstiečiai turėdavo praleisti karietas.
A. Pauliukas yra aprašęs, kaip vežimu iš Rygos su keliomis silkių statinėmis vėlų vakarą grįžtantys mužikai nepraleido Jelizavetos II karietos“3. Jonas Pūkas esąs „įsitikinęs, kad Teresdvaryje Jelizaveta II tikrai lankėsi ir jame yra nakvojusi“3.
Primenu, kad 1611 metais rusai „į Kremliaus sostą išrinko kunigaikštį Vladislovą Vazą, Zigmanto sūnų, o po dviejų metų (1613 m.) jį pakeitė Michailu Romanovu.
Jis buvo metropolito Filareto sūnus, Glendos Kubiliaus, surusėjusio lietuvio imigranto, šeimos palikuonis“4. Tai dar vienas visos Romanovų dinastijos (4 pav.) ryšio su Lietuva liudijimas.
Lyg ir nėra tiksliai žinoma, kodėl caras Nikolajus Aleksandrovčius, jo žmona ir keturi vaikai kartu su visa jų palyda buvo žiauriai nužudyti 1918-07-16 Ipatjevo namų rūsyje4. Galima tik spėti, kad viena iš egzekucijos priežasčių buvo noras nuslėpti tikrąją Romanovų dinastijos kilmę.
Kas gali žinoti, gal panašus likimas laukia ir Putino; gal ir jo šaknys lietuviškos!
Literatūra
Pauliukas A., Lietuvės valdė Rusiją. TRIMITAS Nr. 172. 1924-01-17 26-27 p.
Ellen Alpsen, Carienės duktė. „Briedis“, 2023,
Ruškienė L.,, Kunigas dienoraštyje aprašė ir vyskupo reakciją į bordelį. Panevėžio rytas 2014 12 16 (www.panskliautas.lt ) 2014-12-17 12:43, atnaujinta 2014-12-17 16:29;
Pichel Ch. L. T. Žemaitija. Kaunas, 1991.
