K. K. Urba. Kaime blogai – be kaimo negerai

Lietuvos strateginė vizija „Lietuva 2050“ kalba apie būsimą valstybę, kurioje gera gyventi visiems. Betgi, ne iš neturėjimo ką veikti ūkininkai jau prieš keletą metų savo laukuose statė žalius kryžius, o labiau prasimanę iš savos žemės, pamatę, kad niekas nesikeičia,   su moderniais traktoriais suvažiavo  į Gedimino prospektą Vilniuje prieš beveik du metus.

Tada po pokalbio su premjere I. Šimonyte, kuri pasakė, kad „ant pinigų maišo nesėdžiu“, ne kažką pešę,  sakė sugrįšią vėlei. Į ką tik užtelėjusį kultūrininkų asamblėjos mitingą atpypsėjo dar tik vienuolika didžiaračių, tačiau, atrodo, kad tai tik preliudija, nes jei nepatenkinti modernesnieji ūkiai, tai ką jau bekalbėti apie smulkesnius.

Nesakyčiau, kad ir ši valdžia ūkininkų balso negirdi, tačiau, kadangi tebevykstant kapitalo koncentracijai, darbo ir pinigų nuvertėjimo užkardymo  sprendinys glūdi Lietuvos Konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Vidaus prekybos skyriaus, Finansų ministerijos mokesčių ir investicijų skyrių bei Žemės ūkio ministerijos ekonomistų bendroje sąveikoje su Socialinių tyrimų centro Kaimo raidos instituto bei „stulginskiečių“ mokslininkais, tai jo ir iki šiol nebėra, nes tam reikia ne tik kietos premjero rankos, bet ir proto bei sudėtingokų kompiuterinių skaičiavimų.

Ką sugalvojo tame viešų ryšių technologai socdemuose?

Ogi, įkūrė Maisto tarybą, kuri tikrai neįstengs nudirbti tai, ką privalėjo aukščiau išvardinta šūsnis palaidų institucijų ir pareigybių. Todėl, laukime dar vienos visai natūralios ūkininkų „transformeriškos“ dvasios akcijos, juolab  jie ir Briuseliui šiomis dienomis ramiai posėdžiauti neduos. 

Gal į tokią vėl nokstančią reikalingą viešą akciją po išvardintų įstaigų langais smarkesni ūkininkai besišiaušiančius Vilniaus menininkus pasikviestų talkai? Juolab pastarieji dar, matyt, gerai neišsiaiškinę pačios labai jau plačios kultūros sąvokos. Ji anaiptol nesutampa su tuo, kuo dabar rūpinasi Kultūros ministerija ar užsiima smulkesni kultūros centrai, kuriuos anksčiau vadino kultūrnamiais.

Kultūra yra gerokai daugiau nei teatrai, koncertai, muziejai, parodos  ir bibliotekos, nors tai irgi svarbu. Jei pradėti nuo bendravimo kultūros, tai kaimo žmonės gerokai lenkia miestelėnus, nes pastarieji amžinai skuba lekia, dažnai nepažįsta daugiabučio laiptinės kaimynų, o kaimuose žmonės yra bendruomeniškesni, „parapijaškesni“ ir atidesni bei geresni vieni kitiems, nes dažnai ir bendras darbas tokiais vertė būti, o ir laimė nelaimė laikė vienus prie kitų.

Kinta, tobulėja darbo kultūra – pažangios technologijos su robotizacija mažina sunkaus fizinio darbo poreikį, o dirbtinis intelektas per kompiuterizaciją prieinamas kiekvieniems namams, tačiau su verslų ir valdymo bei politine kultūra – dažna bėda.

Prieš keletą savaičių sukau galvą vyriausybėje su bičiuliu ministru Andrium Palioniu, kaip padėti ir kur rasti resursų pieno ūkiams. Su mažų skerdyklėlių „ant ratų“ perspektyva lyg ir neblogai, mažesnių pieninių tokio pakaitalo nėra. Trumpų grandinių  fondas vegetuoja, nėra populiari priemonė ūkininkuose, tad gal ją reikia kitaip pristatyti?

Imkite, ūkininkėliai,  susimetę furgoniukus prekybai ir važiuokite į miestus prekiauti pienu, mėsa, daržovėmis patys: keletas gerų sėkmingų pavyzdžių juk yra. Nežinau dėl kokių priežasčių užstrigo ir regioninių sandėlių idėja, kurią Žemės ūkio ministerijoje švedai kaip pavyzdį pristatė prieš dešimtmetį. Kasdien morkų kilogramo į mokyklos valgyklą nevežiosi, o štai pristatei derlių į sandėlį – ir ramu.

Briuselio politikieriai, pagaliau pamatę ištuštėjusius kaimus ir vakaruose, niekaip negali sutvarkyti teisės aktų, kad ūkininkams niekada netektų dirbti į „minusą“.

Vieni kaip užkietėję rinkos fundamentalistai – liberalai aiškina, kad valdžioms kištis  į rinką negalima. Kiti protingesni, matydami, kaip rinkos iškraipymai, stambiems perdirbėjams bei prekybininkams nukonkuravus smulkius ir vidutiniokus, nuvedę prie minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų vos ne diktato, nuvarinėja žmones nuo žemės, gerokai vėluoja „skambinti pavojaus varpais“ ir tebemąsto kaip sureguliuoti rinkas, grąžinant į jas konkurenciją.

Ir gamta, ir visuomenė tuštumos nemėgsta, todėl Europą ir užplūdo milijoninės migrantų armijos iš Azijos bei Afrikos. Kliūva ir Lietuvai pabėgėlių nuo karo, neregėto karščio ir skurdo į išsvajotą ekonominį gerovės rojų.

Viktorija Čmilytė turėjo paraudonuoti kai papriekaištavau, kad liberalai nesirūpino sveikos laisvos konkurencijos maisto grandinėse nuo perdirbėjo iki prekybos  išsaugojimu, todėl sukeltas kainų šėlsmas visiems, ir, ypač pensininkams  stipriai kirto per pinigines, o ūkininkams ne kažką davė.

Niekaip neįstengiau išaiškinti ir rinkos fundamentalistui Viktorui Pranckiečiui, ir snūduriuojančiai Mokslų Akademijai, kad kaimas tai nėra vien žemės ūkio technologijos ir produktyvumas, o seniausiai laikas pradėti galvoti ir apie jo ekonominę, socialinę, aplinkosauginę, kultūrinę bei demografinę raidą, ir  imtis realių veiksmų.

Tartis Kaimo reikalų komitetui Seime su kitais ir tą patį priversti daryti ministerijų valdininkus, tačiau tam jau reikia premjero rankos. Kuriam jų „skaudėjo“ dėl Lietuvos kaimo?

Gal tik dr. Algirdui Butkevičiui, kuris ir išprašinėjamas nėjo iš ES komisijos vadovo K. Junkero kabineto, kol negavo bent dalies reikiamos sumos pieno ūkiams. 

Bėda, kad socdemai jau dešimtmečius nebeturi tokių Lietuvos kaimo patriotų, kokiais buvo šviesaus atminimo ministras Vytautas Einoris ar viceministras Albinas Ežerskis, o su politikos „piemenimis“ toli nenuvažiuosi.

Tuo tarpu prezidentūra svajojusi apie  sprendinį –  Regionų ministeriją prieš metus surengė didelį pasitarimą. Deja, ir ten supratimas apie regionus bei jų politiką rėmėsi teisės aktu, kuris eliminuoja kaimų teritorijas su visais ūkiais iš regionų.

Vaizdžiai kalbant, regionai ponams prezidentūroje prilyg… olandiško sūrio skylutėms, tad su tokiu fragmentuotu mąstymu – nė iš vietos.

Paklauskime – kodėl nacionalinis biudžetas nėra pakankamai „riebus“? Todėl, kad ir kvalifikuotos darbo jėgos trūksta. Kodėl jos mažai? Kad daug jaunimo išemigravo, o kaimas nepriaugino. Kodėl vaikų kaime mažai? Todėl, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai gavo per mažai paramos ir išsipardavė.

Kodėl taip nutiko? Nes nacionalinis biudžetas per menkas, o ir stambiausiems ūkiams bei perdirbėjams su prekyba pernelyg daug teko – šie nusavino ūkininkų sukurtos vertės dalį. 

Ratas užsidaro, nes Lietuvos valstybėje ir Briuselyje stigo sveiko proto bei politinės valios, o dabar ne tik Seime verkiama dėl demografinės duobės bei karštligiškai mąstoma, kaip stabilizuoti lietuvių kiekį ties … 2.4 mln. riba.

Betgi, ir sveikiau mąstančio Seimo Kultūros komiteto pirmininko Kęstučio Vilkausko „kibucų“ įteisinimo idėją, pasak kurios, jaunos šeimos lengvatinėmis sąlygomis galėtų bandyti kurtis valstybinės žemės lopinėliuose, seimūnai atidėjo tobulinimui, gal ją net matydami „korta“ prieš savivaldos rinkimus.

Kaimo vietovėse gyventi, jei vairuoji automobilį ir kelias ne itin duobėtas, gera, nes ten daug pievos, dangaus ir debesų, gryno oro bei saulės, kad ir darbas žemės ūkyje bei savam darže ir sode nelengvas,  pinigas ne taip paprastai duodasi, o ir purvo po lietaus ar atlydžio daugiau nei mieste. 

Tačiau žmogaus gyvenimo trukmė kaime  vidutiniškai ilgesnė dešimčia metų, tai ar neateis laikas, kai migracijos srautai stipriai pasisuks atgalios?