Svajonė turėti savo ūkį vis dažniau tampa tikru tikslu jaunų žmonių planuose. Vis dėlto, ūkininkavimo pradžia reikalauja daugiau nei noro.
Jaunasis ūkininkas Benediktas Rimša ir nacionalinio plėtros banko ILTE Klientų finansavimo tarnybos vadovė Giedrė Gečiauskienė pasidalino, kokie veiksniai svarbiausi ūkininkavimo pradžioje ir kokie sprendimai gali padėti greičiau įsitvirtinti.
Norą ūkininkauti įkvėpė tėvų pavyzdys
Jaunasis ūkininkas iš Ukmergės rajono Benediktas Rimša prieš metus pradėjo savarankiškai vystyti mišrų ūkį, kurio pagrindinė kryptis – gyvulininkystė. Sprendimas imtis ūkininkavimo, pasak jo, buvo natūralus šeimos veiklos tęsinys.
„Tėvai visą gyvenimą ūkininkavo, tad nuo mažens buvau šalia ūkio. Kai atėjo metas apsispręsti, ilgai negalvojau. Nusprendėme pradėti mėsinių galvijų auginimą – tai tvaresnė kryptis mūsų regione, kur žemės derlingumas ribotas“, – pasakoja B. Rimša.
Jo ūkis šiandien apima apie 60 hektarų – dalį sudaro grūdinės kultūros, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas galvijų auginimui. Pradėjęs nuo nulio, jis pasinaudojo dotacija jaunųjų ūkininkų įsikūrimui ir lengvatine ILTE paskola, kuri leido įsigyti reikalingą techniką.
Ūkininkas pateikė paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA), o gavęs pažymą kreipėsi į finansų įstaigą (LKU kredito unija), kuri yra ILTE atrinkta finansavimo partnerė.
„Ūkio pradžiai buvo skirta 60 tūkstančių eurų dotacija, o dar 40 tūkstančių – kaip lengvatinė paskola. Jos sąlygos buvo palankios: daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiai – tik nedidelė partnerio marža. Tai leido ramiau startuoti ir įsigyti reikalingą techniką“, – sako B. Rimša.
Pašnekovas prisimena, kad ūkio kūrimo pradžia tapo tikra praktine mokykla – nuo planavimo ir finansų valdymo iki bendradarbiavimo su kredito unija. Jis sako, kad šis procesas padėjo geriau suprasti, kaip svarbu iš anksto apgalvoti žingsnius ir pasitikėti specialistų patarimais.
„Rengiant dokumentus padėjo buhalterė ir kredito unijos konsultantai, tad viskas vyko sklandžiai. Tai buvo gera patirtis – išmoksti rengti, įvertinti galimybes ir pasitikėti sprendimais“, – pasakoja ūkininkas.

Jaunieji ūkininkai tampa verslesni
Pasak ILTE valdybos narės, atsakingos už klientų aptarnavimo ir finansavimo sprendimų sritį, Giedrės Gečiauskienės, jaunieji ūkininkai šiandien tampa vis labiau susitelkę į verslumą, naujoves ir tvarumą.
„Šiuolaikinis ūkininkas nebėra vien tradicinės žemės ūkio veiklos vykdytojas – tai verslo žmogus, kuris planuoja, analizuoja ir geba valdyti pavojus. Pastaraisiais metais jaunųjų ūkininkų domėjimasis finansavimu sparčiai auga, o jų verslo planai tampa vis labiau apgalvoti“, – sako G. Gečiauskienė.
Per pirmąjį šių metų pusmetį ILTE pasirašė 10 sutarčių jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 197 tūkst. eurų. Tuo metu per tą patį laikotarpį pernai buvo vos 2 sutartys už 48 tūkst. eurų. Pasak ekspertės, ši dinamika rodo, kad finansavimo priemonės veikia ir yra reikalingos.
„Lengvatinės paskolos leidžia jauniems ūkininkams pradėti veiklą be didelio finansinio spaudimo. Iki 60 proc. paskolos sumos taikomos nulinės palūkanos, o likusiai daliai – ribotos rinkos palūkanos. Tai reiškia, kad bendra paskolos kaina yra pastebimai mažesnė nei rinkos sąlygomis“, – aiškina G. Gečiauskienė.
Dažniausiai jaunieji ūkininkai paskolas naudoja technikos įsigijimui, infrastruktūros tvarkymui ar gamybos plėtrai. Anot žinovės, šios investicijos duoda ilgalaikį poveikį – didina veiksmingumą, mažina sąnaudas ir padeda greičiau įsitvirtinti rinkoje.
Vis dėlto, net ir turint galimybę gauti finansavimą, pradedantieji susiduria su kliūtimis. Pasak G. Gečiauskienės, dažniausiai trūksta nuosavo kapitalo, patirties ir verslo planavimo įgūdžių.
„Jauniesiems ūkininkams dažnai sunku rasti užstatą ar pateikti tikroviškas prognozes. Dalis paraiškų atmetamos ne dėl sumanymų stokos, o todėl, kad verslo planai per daug teigiami arba nepakankamai pagrįsti. Todėl labai svarbu pasinaudoti konsultacijomis – tiek Nacionalinės mokėjimo agentūros, tiek ILTE, ar partnerių, tokių kaip kredito unijos ar bankai“, – pabrėžia ji.
Pasak ILTE atstovės, dabar veikiantys iki 5 metų ūkiai gali pasinaudoti ir lengvatinėmis paskolomis investicijoms į žemės ūkio valdas, kurios siekia iki 200 tūkst. eurų. Šios priemonės leidžia plėsti gamybą, diegti tvarias technologijas ir stiprinti ūkio konkurencingumą.

Tinkamas verslo planas – raktas į sėkmę
Gečiauskienės teigimu, ūkio pradžia prasideda nuo aiškaus pasirengimo – apgalvoto veiklos modelio, tikroviško biudžeto ir pavojų vertinimo. Pasak ILTE atstovės, pirmasis žingsnis – tikroviškas, išsamus ir įgyvendinamas verslo planas.
„Gerai parengtas verslo planas padidina galimybes gauti Nacionalinės mokėjimo agentūros pažymą ir lengvatinę paskolą iš finansų tarpininkų. Tai ne tik formalumas, bet ir strateginis įrankis, padedantis įvertinti investicijų grąžą bei numatyti apyvartinio kapitalo poreikį“, – aiškina G. Gečiauskienė.
Antras svarbus žingsnis – finansavimo šaltinių derinimas. Pasak žinovės, tai strateginis sprendimas, padedantis subalansuoti dotacijų teikiamą pradinį kapitalą ir paskolų suteikiamą likvidumą. Tokia kombinacija leidžia ūkiui augti tvariau, išlaikant stabilų pinigų srautą ir galimybę investuoti į reikalingą techniką bei infrastruktūrą.
„Dotacijos ir paskolos derinys dažnai pasiteisina praktikoje. Dotacija suteikia tvirtą pradžią, o lengvatinė paskola padeda įsigyti reikalingą techniką ir užtikrina pinigų srautų stabilumą. Tokiu būdu ūkio plėtra vyksta be per didelės finansinės naštos“, – sako žinovė.
Gečiauskienė taip pat pabrėžia, kad planavimas ir konsultacijos yra vieni svarbiausių pasirengimo žingsnių, o kadangi žemės ūkis pasižymi ryškiu priklausymu nuo metų laikų, būtina iš anksto įvertinti ir apyvartinių lėšų poreikį – sėkloms, trąšoms, pašarams ar kurui.





















Nekabinkite makaronų!!! Per pastaruosius dvidešimt penkis metus buvo totaliai naikinamas Lietuvos demografinis resursas – Lietuvos kaimas. Jei 2005 metais Lietuvoje buvo 252 946 ūkiai didesni nei 1 ha, tai šiuo metu jų belikę mažiau 88 tūkst. (2023 m. – 88 425). Kitaip tariant per du dešimtmečius ūkių skaičiaus beliko trečdalis. Ūkininkų senėjimas – dauguma link pensijinio amžiaus, todėl belieka daryti išvadą, kad Lietuvos kaimas “bukagalvių” valdininkų, o gal ir kenkėjų rankomis yra sunaikintas žmonių nuvarymo nuo žemės politika, kurios esmė – neadekvačiai žemos produkcijos supirkimo kainos, iškraipytoje – oligopolizuotoje rinkoje, neleidusios smulkesniems ūkiams išsilaikyti. Gi dabar jau verkiama – “demografinė duobė”, reikia įvežtinės darbo jėgos… Vėl aktualu – “Vilnius mūsų, bet tuoj bus pilnutėlis rusų”