I dalis čia.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir atkuriant ginkluotąsias pajėgas, pirmuosius keletą metų nebuvo daug dėmesio skiriama istoriniams pavadiniams.
Buvo svarbesnių reikalų už nuorodas į Lietuvos istoriją
Tai išlydėti lauk okupacinę Rusijos kariuomenę; pakloti pagrindus naujai kariuomenei; gauti ginklų, šaudmenų, technikos ir kitų dalykų; sukurti personalo rengimo sistemą; sudaryti teisinę bazę ir daug visko. Reikalų buvo pilna. Istorinėmis nuorodomis ir papročiais buvo užsiimta kiek vėliau.
Iš Kariuomenės simbolikos niekur nedingo Gediminaičių stulpai, Vytis ir Vyčio kryžius. Kaip ir 1918–1940 m. Lietuvos Kariuomenėje, pėstininkų vienetams vėl suteikti senųjų kunigaikščių vardai.
Pėstininkų pulkai virto batalionais
Gedimino, Margirio, Vaido, Algirdo, Kęstučio, Birutės, Butigeidžio. Vytenio pulkas virto logistikos batalionu, susikūrė karaliaus Mindaugo husarų batalionas. Vytauto Didžiojo pėstininkų pulkas virto Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionu.
Raitosios kavalerijos neliko, bet kavaleristų papročius bent nominaliai tęsia Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų ir Karaliaus Mindaugo husarų batalionai.
Bet, jei pažiūrėtume į amerikietišką paprotį, mechanizuoti Birutės ulonai su „Vilkais“ ir karaliaus Mindaugo husarai su M113 (o ateityje galbūt ir su tankais) yra mūsų laikų sunkesnė kavalerija, o motorizuoti dragūnai su JLTV – lengvesnė kavalerija. Juk prieš šimtus metų šarvuotas ir gerai ginkluotas raitelis prilygo šarvuotai mašinai.
Atkreipkite dėmesį, kaip pasikeitė husarai. 1918–1940 m. Kariuomenėje buvo Ketvirtasis pėstininkų Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulkas, atgavus nepriklausomybę virtęs Karaliaus Mindaugo husarų batalionu.
O buvęs Pirmasis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas, virto Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomuoju pulku – kario vartais į Lietuvos Kariuomenę.
Dar vienas pokytis istorinėje kariuomenės kavalerijoje – 1918–1940 m. Kariuomenėje buvęs Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas, mūsų laikais virtęs kariuomenės geležiniu kumščiu – mechanizuotąja pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“.
Senųjų Lietuvos valdovų pavadinimai suteikti ne tik vienetams, bet ir technikai. Ar žinojote, kad Karinių oro pajėgų lėktuvai „Alenia C-27J Spartan“ pakrikštyti Gedimino, Algirdo ir Vytauto vardais?
O ar žinojote, kad baltų gentis ir lietuvių etnografiją mums primena Karinių jūrų pajėgų laivai? Flotilei priklauso „Jotvingis“, „Skalvis“, „Kuršis“, „Sėlis“, „Aukštaitis“, „Dzūkas“, „Žemaitis“.
Dažnu atveju tai yra antrosios kartos vardų nešiotojai. O pirmieji pajėgų žemaičiai, aukštaičiai, skalviai ir kiti savo jau yra atitarnavę ir nurašyti. Į senosios Lietuvos laikus mus nukelia ir Lietuvos Kariuomenės modulinės stovyklos, pavadintos Herkaus ir Vytenio vardais.
Lietuvos Kariuomenės Pirmoji divizija ištakomis siekia Abiejų Tautų Respublikos ir 1918–1940 m. laikais buvusią Pirmąją diviziją. Istoriškai ir simboliškai svarbus ne tik šis ryšys, bet ir tai, kad mūsų laikų Kariuomenėje atsirado daugiau vietos Abiejų Tautų Respublikos karininkams.
„Žemaitijos“ pėstininkų brigadai suteiktas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vardą. Chodkevičius (1570–1621) buvo puikus karo vadas, mušęs ir turkus, ir kazokus, ir totorius, ir švedus, ir maskvėnus. Būtent jo vadovaujami kariai 1605 m. Salaspilio mūšyje puikiai sudaužė švedus.
Klaipėdos uostą ir priekrantę ginti priskirtas Karinių jūrų pajėgų Generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos fuzilierių batalionas. Tai yra mūsų jūrų pėstininkai. Artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798) vadovavo 1790 m. suformuotam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės 7-ajam fuzilierių (muškietininkų) pulkui.
Įdomu, kad 1995–1999 m. artimi fuzilieriams buvo 7-asis Dragūnų Pamario gynybos batalionas, galiausiai iš Jūrų pajėgų vieneto virtęs Sausumos lengvosios kavalerijos vienetu.
Ryšiais ir žinių sistemomis rūpinasi Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) ryšių ir žinių sistemų batalionas.
Neseniai dvidešimt penkerių metų gimtadienį atšventęs Oro gynybos batalionas artimoje ateityje virs Kazimiero Semenavičiaus oro gynybos pulku.
Kazimieras Semenavičius (1600–1651), kūręs artileriją ir raketas, mums paliko nuostabų karybos paveldą – veikalą „Didysis artilerijos menas“. Todėl nenuostabu, kad oro gynybos raketomis ginkluoti oro gynybininkai bus globojami šio gabaus karininko ir kūrėjo.
Generolo Romualdo Giedraičio (1750–1824) artilerijos bataliono kariai, ginkluoti naujoviškomis vokiškomis 155 mm Panzerhaubitze 2000, mums primena apie iškilų karininką, vieną iš 1794 m. sukilimo rengėjų.
Kariuomenėje atmenamas ir kitas ryškus 1794 m. sukilimo veikėjas – „Geležinio Vilko“ brigados Logistikos batalionas pervadintas į Generolo leitenanto Jokūbo Jasinskio (1761–1794) logistikos batalioną.
Nepamirškime Trišalės Didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio brigados. 2014 m. įkurtos Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių brigados štabas veikia Liubline. Konstantingas Ostrogiškis (1460–1530) – Lietuvos didysis etmonas, Trakų vaivada, vedęs į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kariuomenes 1514 m. Oršos mūšį, kuriame sudaužė maskvėnus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją primena Ukrainos Kariuomenės 40-osios atskirosios Vytauto Didžiojo artilerijos bei 30-osios mechanizuotosios Konstantino Ostrogiškio pėstininkų brigados, naikinančios okupantus iš Rusijos.
Neįmanoma dviem nedideliais tekstais aptarti visus Lietuvos Kariuomenėje vietą radusius istorinius vardus ir pavadinimus, todėl skaitytojų laukia trečiasis tekstas apie tai. Jame bus aptariama, kaip Lietuvos Kariuomenės žemėlapyje nugulė 1918–1940 m. karininkų ir 1944–1953 m. partizanų pavardės.
