Lietuvoje birželį vyko Europos archeologijos dienos. Tai jau šeštus metus šalyje vykstantis renginys, skirtas archeologijos mokslo bei archeologinio paveldo pažinimui.
Nevalingai pradėjau galvoti
Kuo mūsų Ignalinos rajonas galėtų pasididžiuoti tomis dienomis? Nenuneigiama habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir nuo Dūkšto kilusio dr. Vyganto Juodagalvio ir kitų pagalba rajonui.
Jie kasinėjo Švenčionių ir Ignalinos rajonų paribyje – Rėškutėnuose, rado polinę gyvenvietę ir daug kitų išskirtinių dalykų, atlieka didžiulį šviečiamąjį darbą, konsultavo Aukštaitijos NP įruošiant akmens amžiaus žmogaus būstą ir dirbo kitose artimose vietovėse.
Liudvikas Kšivickis
Iš anksčiau žinome apie lenkų archeologą Liudviką Kšivickį. Jis buvo sociologas, antropologas, ekonomistas. L. Kšivickis pirmasis pradėjo platesniu mastu tyrinėti Lietuvos piliakalnius, kruopščiai ir išsamiai skelbė tyrimų rezultatus, padėjo pagrindus piliakalnių paskirties ir chronologijos studijoms, spausdino ir apibendrinamojo pobūdžio darbus.
Prieš 1939 m. L. Kšivickis beveik visą savo turėtą archyvą apie tyrinėjimus Lietuvoje perdavė buvusiam Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistoriniam skyriui. Kasinėjo ir Dūkšto pilkapyną ir piliakalnį, yra duomenų, kad jį domino ir Ginučių piliakalnis.
Dar darbo kultūrologe Parke laikais pagal perskaitytų žinių nuorodas teikiau užklausimą Leningrado (Peterburgo) Ermitažo muziejaus saugyklai, kur, spėjama, buvo perduoti šio archeologo radiniai. Bet jie atsakė, kad dabar surasti eksponatus labai sudėtinga ir pasiūlė atvykti…
Regina Mikštaitė-Čičiurkienė
Mūsų apylinkėse dairėsi ir dr. E. Šatavičius, dr. G. Zabiela. Didžiausia likimo dovana Ignalinai – švenčionėliškė, kultūros istorikė, archeologė, naujoji Ignalinos krašto muziejaus vadovė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė (regis antra moteris-mokslų daktarė rajone).
Jau vos jai pradėjus veikti atsirado labai įdomūs projektai, jau vyko šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai. Jos dukra taip pat archeologė (jau dirbo Kazitiškyje).
Tiek apie archeologijos žinovus žinojau iš seniau, bet yra ir beveik dingusių laiko miglose. Tai – Juozapas Žiogas. Kas jis?
Juozapas Žiogas. Kas jis?
Juozapas Žiogas
Juozapas Žiogas yra gimęs Šiaulių apskrityje 1869 metais. Po gimnazijos įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. 1893 m., kartu su J. Tumu-Vaižgantu buvo įšventintas į kunigus.
Jis buvo vienas iš tų, kurie didžiai mylėjo garbingą savo tautos praeitį ir ją su pasišventimu tyrinėjo. Žemaičių kunigų seminarijoje tuo metu tarp lietuvių klierikų vyko stiprus patriotinis sąjūdis. Charakteringiausi jo bruožai buvo savosios praeities ir gimtosios lietuvių kalbos meilė. Interesų kryptį kiekvienas įgyvendino individualiai.
Tautinio sąjūdžio dalyviai kasinėjo, rado, bet nepaliko jokių aprašų. J. Žiogas – kitoks. Reiktų pažymėti, kad tuo metu Lietuvoje vyko ir aktyvus masonų judėjimas ir vienas oficialiai žinomas jų – J. Tumas-Vaižgantas, kuris savo ir aplinkinių uždaviniu laikė senųjų dievybių įprasminimą renkant visas įmanomas žinias apie juos.
Net savo slapyvardį – Vaižgantas – jis pasirinko iš senųjų dievų, šiuo atveju linų dievo vardą. Tikėtina, kad J. Žiogas, jo artimas draugas, taip pat buvo šio judėjimo dalyvis.
Juolab, kad jis gana tamprius ryšius palaikė ir su tuometiniais masonais J. Basanavičiumi, konsultavo jį radinių klasifikavimo, registravimo, aprašų klausimais, A. Dambrausku, Kauno miesto muziejaus steigėju K. Gukovskiu, eksponatus tuomet Peterburgo muziejui rinkusiu prof. E. Volteriu.
1907 m. balandžio 7 d. jis dalyvavo Lietuvos mokslo draugijos (toliau LMD) steigiamajame susirinkime kaip steigėjas. Draugijos bibliotekai ir muziejui jis dovanojo daug knygų ir net Gaidės (Ignalinos r.) apylinkėse surinktų dainų rinkinį, pluoštą savo darytų fotografijų, proistorinių laikų girnas.
Dėl didelio ir aiškaus tautinio nusiteikimo jis buvo perkėlinėjamas į įvairias parapijas. Jo tyrinėjimų apimtis Rytų Lietuvoje buvo labai plati: nuo Daugpilio iki Švenčionių, kasinėjo ir Norkūnų piliakalnį.
Kadangi labai rūpinosi ir vietos inteligentiją švietė proistorės klausimais, tai 1909 m. J.Žiogas viešai piktinosi, kad Švenčionyse „barbarai valstiečiai sudraskė paraku stabmeldystės laikų šventą akmenį, vadinamą „aukuriniu“.
„Kunigas Žiogas gali būti paveikslu mokslo draugijos darbininkams. Jis archeologijos tyrinėjimais<…> parodo, kiek gali atnešti mokslui naudos sodžiuje gyvenantis inteligentas. Jo iškastiniai, senovės lietuvių kapų aprašymai, išgelbės ne vieną mūsų tautos paminklą nuo pražūties“.
Nuo 1899 iki 1904 metų J. Žiogas buvo Gaidės kunigu. Šis jo paskyrimas taip pat dovana mūsų rajonui. Atokiose vietovėse buvo daug laiko tyrinėjimams ir rinkinių tvarkymui.
Nežinia, kada jis susidomėjo archeologija, bet buvo labai kritiškas savo atžvilgiu.
Juozapo Žiogo užrašai apie save
„Esu bjauriai nedrąsus ir permaž turiu mokslo, kad viešai kalbėčiau. Reiks dar į arklą įsikinkius, kiečiau prisispaudus apsiskaityti apie archeologiją. Bent kiek veikalų turiu, bet per mažai.
Dėl to gi nedariau ir nejokių išvedžiojimų prie kokios epochos Lapušiškės kapčiai priguli“. Tik 1908 rugpjūčio 18 d. visuotiniame LMD susirinkime skaitė referatą „Apie Lapušiškės kapinyną ir tenai rastus daiktus“.
J. Basanavičius, kalbėdamas apie LMD išklausytą Lapušiškės kapinyno referatą rašė: „Kunigas Žiogas gali būti paveikslu mokslo draugijos darbininkams.
Jis archeologijos tyrinėjimais<…> parodo, kiek gali atnešti mokslui naudos sodžiuje gyvenantis inteligentas. Jo iškastiniai, senovės lietuvių kapų aprašymai, išgelbės ne vieną mūsų tautos paminklą nuo pražūties“. Savo radinius J. Žiogas nuolat lygino su skelbtaisiais kitų rinkinių aprašais, todėl kataloguose buvo žymėjimų, kur panašūs dalykai randami.
J. Žiogas ištyrė ir Pasamanės bei Visagino (buvusio kaimo) pilkapius, Čeberakų piliakalnį ir Niurvėnų (pavadinimai iš senųjų raštų) istorinį kalną. Šie ir kiti archeologiniai tyrinėjimai aprašyti 1909 m. leidinėlyje „Archeologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėse“.
B. Tarvydas rašė, jog kunigo raštuose buvo „smulkiau paminėti radiniai iš Mialkos kaimo (prie Drukšės ež.) ir Gireižių kaimo Kulelių bei Padbudkos kalnelių (Drukšių par.) akmens stovyklos“.
Virginija Ramanauskaitė teigia, kad „šiaurės rytų Lietuvoje jis kasinėjo Lapušiškės, Visaginos, Pasamanės, Mičiūnų, Kubiliškio (Radišiai), Norkūnų pilkapynus“. Žemės vardynas jam taip pat rūpėjo. Buvo smulkūs kelių ežerų aprašymai (jų tarpe ir Drūkšių). Drūkšių ežere buvę apie 219 vietų, gelmių ir seklumų, turėjusių savo vardus.
Jis parašė apie pusę visuotinės istorijos, rinko tautosaką, bandė rašyti žodyną, domėjosi senoviniais muzikos instrumentais, užrašinėjo liaudies dainas, fotografavo.
Muzikos instrumentai buvo labai išsamiai aprašyti, nurodytas jų paplitimas. (Galiu tik didžiuotis, kad aprašuose ir cimbolai, kuriais muzikuoti mokytis kartu su LNKC žinovu A. Luniu teikėme projektą, gavome finansavimą.
Man pakeitus darbovietę pasisekė išlaikyti jų tęstinumą ir jie tebevykstą iki šiol. – Aut. past.) J. Žiogo straipsnių išliekamąją vertę didino tai, kad neretai jos yra vieninteliai žinių šaltiniai apie kai kuriuos dabar jau sunykusius ar sunaikintus archeologijos, istorijos, kultūros paminklus.
J. Žiogas savo darbą atliko labai kruopščiai
Jis net sudarė atskirų kapų brėžinius, suregistravo radinius, surašė. Jaunesnio amžiaus J. Žiogas buvo ypač aktyvus. Tai taip pat sėkmė rajonui.
1959 m. gegužės mėn. 25 d. Papilės altarista kun. S. Pupaleigis „Aušros“ muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui pranešė, kad vietos bažnyčioje atliekant remonto darbus, tinko ir kalkių nuogrindomis apipiltos dvi dėžės su įvairiomis senienomis. Atvykę muziejaus darbuotojai nustatė, kad tai dalis J. Žiogo archeologinių rinkinių.
Vėlesniais metais vis tvarkė ir gerino savo rinkinį. Pagal M. Brenšteino liudijimą, jį sudarė 1228 archeologiniai dirbiniai, 281 akmeninių įtveriamųjų, ir 145 akmeniniai įmoviniai (su skyle kotui) kirveliai, 65 įmovinių kirvių fragmentai, 99 kirvių išgrąžos, 51 galąstuvas, 106 moliniai, akmeniniai ir gintariniai verpstukai, 32 svaidyklių akmenys su skylėmis.
44 neaiškios paskirties akmeniniai dirbiniai, 24 akmeninės ir geležinės kulkos, 27 kalavijai ir kardai, 17 geležinių peilių, 11 pjautuvų, 22 ietigaliai, 21 geležinis kirvis, 13 balno kilpų, buožių, skiltuvų, 41 metalinis diržas ir sagutės, 97 žalvarinės sagės, 29 apyrankės, 42 žiedai, 1 sidabrinė apyrankė.
Kunigas-archeologas bendradarbiavo su Rusijos imperatoriškosios akademijos archeologiniu skyriumi, su LMD Vilniuje, savo rinkinį jis norėjo palikti Vytauto Didžiojo muziejui, net buvo surašęs testamentą.
Gyvenimas darė savus pataisymus, nes jam reikėjo išlaikyti ir seserį. Galop jis norėjo parduoti savo rinkinius, kad atliktų brolio pareigą. Prieš savo mirtį, 1935 m. rugsėjo 13 d., jis savo rinkinius perleido kun. K. Kupriui-Kuprevičiui iš Kretingos.
Vėliau valstybė, remdamasi jo surašytu testamentu, rinkinius perėmė savo žinion. Sukrautas į 7 dėžes, turtas buvo paliktas kunigui saugoti. Žinoma, kad dabar ne visi J. Žiogo rinkiniai yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Gaila, bet dingo jų metrikos.
Rinkiniai labai netradiciškai pateko į muziejaus fondus
1959 m. gegužės mėn. 25 d. Papilės altarista kun. S. Pupaleigis „Aušros“ muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui pranešė, kad vietos bažnyčioje atliekant remonto darbus, tinko ir kalkių nuogrindomis apipiltos dvi dėžės su įvairiomis senienomis.
Atvykę muziejaus darbuotojai nustatė, kad tai dalis J. Žiogo archeologinių rinkinių. Kitą rinkinių dalį muziejus nupirko 1961 birželio 25 d. iš Baisogaloje gyvenančios Kuprio giminaitės J. Žilinskaitės. Tokiu būdu buvo išsaugota didžioji rinkinio dalis (1023 eksponatai). Klajonių metu dingo šių brangių radinių registracijos sąrašai.
Dirbdama Aukštaitijos NP, rašiau „Aušros“ muziejui paklausimą dėl šių radinių. Deja, jie taip pat atsakė, kad juos rasti ir atpažinti labai sudėtingas darbas…
Per klajones Kretingos muziejuje atsirado dar 3 eksponatai, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje – 7. Kurie iš jų rasti Gaidės apylinkėse – nežinia, bet V. Ramanauskaitė mini, kad buvo rasta ir retų radinių.
Ką rado „juodieji“ archeologai, nepaliekantys savo radinių istorijų, turbūt jau nesužinosime. Belieka laukti naujų tyrinėjimų, kurie atskleistų krašto proistorės tiesą, nes sakoma, kad per šį „kampą“ į Lietuvą atėjo žmonės.
