Rugsėjo 20 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rugsėjo 21 d. šv. Kotrynos bažnyčioje, trečiąjį Čiurlionio pagarbinimą pristatys Kauno bigbendas kartu su džiazuojančia kanklininke, kompozitore ir dainininke Simona Smirnova (Lietuva/JAV).
Apie būsimą koncertą, kankles ir menininko laisvę kalbėjausi su koncerte pasirodysiančia S. Smirnova.
Muzikinį triptiką ir atbalsių ciklą „Čiurlionio pagarbinimai“ sumaniusi koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ šiuo projektu siekė sutelkti Lietuvos kompozitorius ir džiazo aranžuotojus naujų kūrinių sukūrimui.
Taip pat Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių aranžuotėms, kurių dėka jo kūryba atsivertų naujais atspalviais, atsirastų originalių, kompozitoriaus ir dailininko darbų ir minčių įkvėptų, kompozicijų.
Klausytojams jau buvo pristatytos Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ parengtos programos.
Koncerto dienotvarkėje teigiama
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika ne kartą yra skambėjusi pasitelkiant džiazo bruožus, o per improvizacijas labiau atsiskleidžia jo muzikinės faktūros įvairovė, muzikos kalbos išskirtinumas. Koncerto dienotvarkėje – „Miške“, Styginių kvarteto c – moll II dalis (fragmentai), eilė preliudų ir dainų.
– Simona, Jūs – džiazuojanti kanklininkė, kompozitorė ir dainininkė, koncerte grosite kartu su Kauno bigbendu. Ar kanklės tolygus garso skambesiu instrumentas pučiamiesiems? Be to – kiek kanklių improvizacija gali atsverti pučiamųjų improvizaciją?
– Aš nemanau, kad kanklės gali, ar net turėtų atsverti pučiamuosius instrumentus. Kanklės turi labai kitonišką ir savitą skambesį, kuris yra išskirtinis.
Jos yra labiau limituotos chromatizmų ir artikuliacijos atžvilgiu, bruožų, kurie yra svarbūs džiazo muzikoje, tačiau kiekvienas instrumentas turi savo stiprybes ir pirminę funkciją.
Tam, kad instrumentas atskleistų savo galimybes ir natūralų skambesį nepriklausomai nuo stiliaus, reikia pasitelkti aranžavimo žinias ir formos pojūtį.
Per šiuos bruožus kanklės gali suskambėti šviežiai ir įdomiai, bet tam būtinai reikia orkestruotės dinamiškumo ir natūralaus muzikos pulsavimo. Trumpai tariant, kanklėms reikia leisti būti kanklėmis ir naudoti instrumentą pagal jo natūralią funkciją ir techniškumą.
– Sutapimas, lemtas didžio menininko sukakties ar nuoseklūs tyrimai lėmė, kad atskleidžiami pirminiai Čiurlionio muzikos pradai iki visų įmanomų pagerinimų, o jūs Čiurlionį džiazuosit kanklėmis ir su bigbendu. Ar džiazo improvizacija yra pagerinimas ar malonus laikas su kolega kompozitoriumi Čiurlioniu?
– Menas yra laisva žaidimų aikštelė skirta visiems. Čia nėra tobulumo ar netobulumo. Viskas yra laisva, o svarbiausia – ryšys su klausytoju. Muzika gali paliesti klausytojo širdį arba ne, tai nesusiję su tobulumu.
– Noriu paklausti – ar, vis dėlto, tai nėra šventvagiška Čiurlionio muzikos atžvilgiu? O gal muzikoje nėra, ir net negali būti tokių dalykų, kaip neleistina, nepriimtina ar šventvagiška. Galbūt Čiurlionio muzika gali būti atliekama ir klausoma tik taip, kaip sukurta – tai yra fortepijonui, chorui ar orkestrui? Ar, kaip kompozitorė, norėtumėt, kad jūsų muzika ateities kartoms išliktų tik tokia, kokia buvo sukurta, ar laisva pakeitimams?
– Aš turbūt nesu ta menininkė, kuri vartotų ir galėtų komentuoti žodį „šventvagiška“. Šis žodis ir pats konceptas man kelia šypseną. Pagal visus tradicinius standartus, aš jau turbūt seniai būčiau praradus kanklių „licenciją” jeigu tokia būtų.
Menininkas yra laisvas žmogus. Aš esu laisvas žmogus. Vienintelė priežastis, kodėl aš pasirinkau kūrybą, tai yra laisvė ir nevaržoma kūrybinė išraiška. Čia nėra taisyklių. Čia viskas leidžiama ir viskas priimtina, nebent tai yra nelegalu.
Kūrėjai turi autorių teises, kurios padeda legalizuoti ir apibrėžti savo kūrybos peraranžavimą ir naudojimą, bet čia jau įstatymų ir kontraktų klausimas, kas yra visai kita tema, kurią galbūt būtų įdomu panagrinėti kitame (dirbtinio proto?) kontekste. Bet šiame kontekste aš tikrai neturiu jokių dorovinių sąsajų su kūrybiškumu.
– Vis dėlto dar noriu grįžti prie žodžių priešpriešos šventas ir šventvagystė ir paklausti apie kankles. Kaip kanklės atsirado jūsų gyvenime būtent tokios? Prisipažinsiu, kad mano muzikos burbule kanklės atsitinka ribotai – kanonizuotos diatoninės, kuriomis groja linais ir gintarais pasidabinę pasišventėliai (truputį ironizuoju) ir chromatinės tautinės muzikos ansambliuose. Lenkiu galvą prieš visomis kanklėmis grojančius, bet nesu susidarius nuomonės apie kanklių ir orkestro, juolab bigbendo, skambesį. Kokio rezultato tikitės?
– Kanklėm groju nuo vaikystės, tai buvo mano pagrindinis ir pirmasis instrumentas muzikos mokykloje. Kankliuoju jau beveik trisdešimt metų. Tikrai netelpu į tradicinės kanklininkės/-o apibrėžimą, bet kaip ir minėjau anksčiau – man labai svarbi laisvė ir nevaržoma kūrybinė bei asmenybės išraiška.
Jeigu norėčiau sutilpti į kažkokius rėmus ar į konkretų kanoną, geriau jau būčiau pasirinkus kitą profesiją, kažką lengvesnio, ir kad nereikėtų sunkiai tampyti instrumentų, kolonėlių ir mikrofonų po Niujorko metro (šypsosi).
Bet pasirinkau muzikantės/menininkės gyvenimą, tad esu atvira bandymams, skirtingoms muzikinėms sudėtims, bendradarbiavimui ir netikėtoms instrumentuotėms. Aš ir pati nesu girdėjus kaip kanklės skamba su bigbendu, tai man bus pirmas kartas! Šią savaitę visi išgirsime pirmą kartą.
– Kiek gyvenimas JAV įkvėpė jūsų muziką. Kanklėmis grojate ne tik džiazą?
– Manau, kad gyvenimas JAV, o tiksliau gyvenimas Niujorke man padėjo išmokti daugiau apie skirtingus stilius, su jais susipažinti iš arčiau ir nebijoti išbandyti. Stiliais neapsiriboju, savo pačios grupėje grojame alternatyvią muziką su džiazo, pop ir roko bruožais.
Tačiau esu sukūrusi nemažai ir kamerinės muzikos styginių kvartetui, chorinės muzikos, bei turiu nemažai etninių projektų, kuriuose jungiu kankles ir kitus muzikinius papročius.
Vienas iš naujausių projektų, „Folk rebels“, yra mano duetas su indiškos citros muzikantu Galenu Pasenu (Galen Passen). Mūsų koncertų metu mes jungiame indišką Hindustani muzikos paprotį su lietuvių liaudies dainomis. Taigi džiazu tikrai neapsiriboju, tai tik vienas iš daugelio bruožų. Labai kviečiu visus užeiti į mano Spotify svetainę ir pasiklausyti mano albumų.
– Jūsų išsilavinimas (džiazo vokalo bakalauras LMTA, šiuolaikinės kompozicijos magistras Berklee College of Music) ir darbai – keturi kompozicijų albumai, kanklių natų knyga „Kanklės in New York“, spalvotų kanklių linija – tikrai įspūdingi. Kam skiriate savo natas, kankles ir muziką? Lietuvai ir lietuviams, ar visam pasauliui? Vėlgi dvejoju pagalvojus apie, pavyzdžiui, japonišką fleitą shakuhachi, kuria, manau, ne japonų mokyklą baigęs muzikas gros tik „šalia sumanymo“. Ar jūsų kanklių muzika yra lietuviška?
– Mano muzika, natos ir sukurtos spalvotos kanklės yra tikrai skirti visam pasauliui. Visi kviečiami išbandyti, paklausyti. Kiekvienas žmogus yra vertas turėti muziką savo gyvenime. Mūsų visų natūralus kūrybiškumas yra kaip pulsuojanti srovė, labai svarbu į ją atsiliepti ir banguoti kartu.
Kanklės (ar koks kitas instrumentas) gali padėti žmonėms medituoti, atskleisti jausmus, išgyti nuo traumų, tapti laimingesniais, pajausti ryšį su bendruomene. Kanklėmis gali groti bet kas, nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, finansinio statuso, lyties ar net fizinių galimybių.
Nežinau ar mano kanklių muzika lietuviška, čia klausytojams ir muzikologams spręsti. Man tikrai yra labai svarbu, kad muzika ir kūrybiškumas kuo daugiau įsilietų į žmonių gyvenimą. Įsilietų laisvai, be suvaržymų ir sujungtų mus su gamta, su bendruomene, su pasauliu.
– Šį, trečią, Čiurlionio pagarbinimą globoja kompozitorius, trombonininkas ir aranžuotojas Jievaras Jasinskis, koncerte žadami simfoninės poemos „Miške“, fortepijoninių preliudų, styginių kvarteto ar harmonizuotų lietuvių liaudies dainos vingiai, harmonijų ir melodijų atšvaitai. Kūrinių paletę aranžavo J. Jasinskis, Karolis Šarkus, Leonardas Pilkauskas, Gediminas Strupinskas, Tadas Žukauskas, Liutauras Janušaitis, Apolinaras Dubauskas ir Tomas Razmus. Tai – pirmas jūsų projektas su jais? Kokių sumanymų pasisėmėte vieni iš kitų?
– Taip, tai mano pirmasis projektas su Kauno bigbendu ir šiais muzikantais. Labai džiaugiuosi, kad esu pakviesta ir nekantrauju pasirodyti kartu scenoje. Aranžuotės labai gražios ir muzikaliai apgalvotos. Tai bus puikus įkvėpimas įtraukti ką nors čiurlioniško į mano programą Niujorko scenose.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
