Trampas ir Putinas susitiks Aliaskoje: sankcijos Rusijai atidėtos – istorija perspėja apie pavojus

JAV prezidentas Donaldas Trampas patvirtino, kad rugpjūčio 15 dieną Aliaskoje susitiks su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Susitikimas, anot Trampo, turėtų būti skirtas „taikos Ukrainoje“ paieškoms ir galimam teritoriniam kompromisui.

Ši žinia nuskambėjo vos dieną po to, kai turėjo įsigalioti jo anksčiau paskelbtos naujos sankcijos Rusijai – jei ši iki rugpjūčio 8-osios nepasirašys taikos susitarimo pagal Vašingtono sąlygas.

Vis dėlto sankcijų paskelbimo neįvyko – jų įvedimas, panašu, atidėtas arba apskritai sustabdytas, o pirmenybė suteikta būsimoms deryboms.

Sankcijų ultimatumas ir jo likimas

Dar liepą Trampas paskelbė ultimatumą, kad jei Maskva iki rugpjūčio 8-osios nepritars jo taikos planui, JAV įves itin skausmingas priemones: antrines sankcijas šalims, prekiaujančioms su Rusija, griežtus ribojimus energetikos sektoriui bei importo muitus Indijai, jei ši nesumažins prekybos su Maskva.

Rugpjūčio 8-oji buvo pristatyta kaip neperžengiama riba, skirta pademonstruoti Vašingtono ryžtą.

Vis dėlto ši data praėjo be jokių naujų priemonių. D. Trampas paskelbė apie būsimą susitikimą Aliaskoje ir tai pavadino „geresniu sprendimu“.

Tokį posūkį kritikai vadina ultimatumo nuvertinimu, kuris siunčia aiškų signalą tiek sąjungininkams, tiek priešininkams: grasinimai gali likti tik tuščiais žodžiais.

Pasaulio spaudos ir ekspertų vertinimai

Tarptautinė spauda atkreipia dėmesį į kelis dalykus. Ispanijos dienraštis „El País“ pabrėžia, kad derybos Aliaskoje vyks be Ukrainos atstovų. Europos Sąjungos ir NATO pareigūnai tokį formatą vadina pavojingu precedentu, primenančiu „Jaltos modelį“ – kai dėl mažesnių šalių likimo sprendžia galingieji jų neįtraukdami.

JAV leidiniai „The Daily Beast“ ir „New York Post“ perspėja, kad nuolaidos gali baigtis vadinamąja „oro taika“ – trumpalaikiu karo pristabdymu be esminės problemos sprendimo.

Atlanto tarybos analitikas Džonas E. Herbstas (John E. Herbst) teigia, kad tai jog sprendimai dėl Ukrainos priimami be jos pačios primena blogiausias XX amžiaus diplomatijos tradicijas.

Suomijos užsienio reikalų ministrė ragina JAV nedelsiant stiprinti sankcijas ir tęsti karinę paramą Ukrainai, o ne atidėti spaudimą Maskvai. Tokia pozicija atspindi platesnį Baltijos ir Šiaurės šalių požiūrį – spaudimas agresoriui turi būti nuoseklus, be „pertraukų“.

Politikai: pažadų nesilaikymas – signalas silpnumui

Dar iki rugpjūčio 8-osios Baltijos ir Šiaurės Europos lyderiai perspėjo, kad Trumpo ultimatumo švelninimas tik padrąsins Kremlių laukti dar didesnių nuolaidų. Suomijos užsienio reikalų ministrė Elina Valtonen interviu Helsinkyje pabrėžė, jog tikisi, kad JAV „žengs į priekį su sankcijomis“ ir nesuteiks Maskvai papildomo laiko.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ir krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė Vilniuje pareiškė, kad ultimatumas turi būti įgyvendintas nes tai JAV patikimumo tarptautinėje politikoje klausimas. Latvijos diplomatijos vadovė Baiba Braže Aspeno saugumo forume JAV ragino nedelsiant įvesti antrines sankcijas, ypač nukreiptas prieš Rusijos prekybos partnerius Azijoje.

Vis dėlto po rugpjūčio 8-osios, kai sankcijos nebuvo įvestos ir paskelbtas Trampo–Putino susitikimas Aliaskoje, reakcijos tapo dar aštresnės. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas „Gazeta Wyborcza“ sakė, kad sprendimas nesilaikyti ultimatumo „kuria pavojingą precedentą“ ir kad „istorija mus jau mokė, kuo baigiasi nuolaidos agresoriui“.

Čekijos prezidentas Petras Pavelas interviu ČT24 įspėjo, jog teritorijų perdavimo idėja mainais į taiką yra „Miuncheno 1938-ųjų logikos atkartojimas“.

JAV Senate respublikonas Lindsi Gremas (Lindsey Graham) CNN eteryje pareiškė, kad tokia politika siunčia „silpnumo signalą“ ir kenkia JAV derybinei pozicijai ateityje, o demokratas Bobas Menendesas (Bob Menendez) pridūrė, kad „kiekvienas neištesėtas ultimatumas mažina mūsų, kaip patikimos šalies, statusą“.

Tokios reakcijos rodo, kad Trampo sprendimas atidėti sankcijas sulaukė plataus masto nepasitenkinimo tiek Europoje, tiek JAV, o politiniai oponentai ir sąjungininkai jį vieningai vertina kaip žingsnį, silpninantį Vakarų spaudimą Maskvai.

Visuomenės reakcija: nuo paramos iki pasmerkimo

JAV visuomenė pasidalijusi. Dalis amerikiečių sveikina bet kokias derybas, tikėdamiesi karo pabaigos ir mažesnių išlaidų Ukrainos paramai. Kita dalis – ypač karo veteranai, rytų europiečių kilmės bendruomenės ir žmogaus teisių gynėjai – kaltina Trampą silpnumu ir vertybinės politikos išdavyste.

Socialiniuose tinkluose plinta frazė „Promise, promise, then fold“ („Žadėk, žadėk ir nusileisk“), tapusi kritikos simboliu.

Ar tai normalu tarptautinėje politikoje?

Ultimatumai tarptautiniuose santykiuose naudojami kaip spaudimo priemonė, tačiau jų ignoravimas ar švelninimas be konkretaus pasiekto rezultato laikomas strategine klaida. Tai suteikia priešininkui laiko ir iniciatyvos pranašumą.

Politologai įspėja: jei lyderis nesilaiko savo viešai paskelbtų terminų, partneriai praranda pasitikėjimą, o priešininkai drąsėja. Trampas rizikuoja prarasti griežto derybininko įvaizdį, jei jo grasinimai nepavirsta veiksmais.

Putinas gali suvokti šį elgesį kaip ženklą, kad laikas dirba Maskvos naudai – tereikia tempti derybas ir laukti naujų nuolaidų.

Istoriniai atvejai: kai derybos be aukos tapo pražūtingos

Tarptautinės politikos istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai galingos valstybės sprendė dėl mažesnių tautų likimo be jų pačių dalyvavimo. Šie istoriniai atvejai  rodo, kad tokie sprendimai paprastai užtikrina tik trumpalaikę ramybę, mainais į ilgalaikius praradimus.

Miuncheno, Jaltos ir Paryžiaus pavyzdžiai atskleidžia, kad kompromisai, sudaryti be nukentėjusios šalies, retai atneša tvarią taiką. 1938 metų Miuncheno susitarimu siekta išvengti karo, tačiau tai tik sustiprino nacistinę Vokietiją. 1945 metais Jaltoje neįtrauktos Baltijos ir Rytų Europos šalys dešimtmečiams buvo paliktos sovietinei įtakai. 1973-iaisiais Pietų Vietnamas buvo nušalintas nuo derybų ir po dvejų metų žlugo. Šie precedentai perspėja, kad „ramybė“ gali būti tik pauzė prieš dar skaudesnę krizę.

Trampas ir Putinas: ankstesnės patirtys

Tai ne pirmas bandymas „perkrauti“ JAV ir Rusijos santykius. 2018 metais Helsinkyje įvykęs Trampo ir Putino susitikimas baigėsi be konkrečių susitarimų, bet sukėlė audrą JAV politikoje – prezidentas viešai suabejojo savo žvalgybos tarnybų išvadomis dėl Rusijos kišimosi į rinkimus.

2009-aisiais Barako Obamos „Reset“ politika su Dmitrijumi Medvedevu nepakeitė Maskvos kurso – vos po penkerių metų ji aneksavo Krymą.

Vieninteliai tikrai sėkmingi pavyzdžiai, tokie kaip Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo branduolinio nusiginklavimo susitarimai, buvo pasiekti tik tada, kai abi pusės iš tikrųjų siekė mažinti įtampą ir laikėsi pasiektų susitarimų.

Pamokos dabarčiai

Šiandienos kontekste istorija perspėja: pažadų nevykdymas, nukentėjusios šalies nušalinimas nuo derybų stalo ir per didelės nuolaidos agresoriui ilgalaikės taikos neužtikrina.

Jei rugpjūčio 15-osios susitikimas Aliaskoje baigsis tik simboliniais pareiškimais arba teritorijų perdavimu, tai gali tapti ne taikos, o naujos krizės pradžia.

Tokie scenarijai istorijoje beveik visada baigdavosi tuo, kad agresorius sustiprėdavo, o nukentėjusioji šalis netekdavo dar daugiau.

Kas laukia po rugpjūčio 15-osios?

Aliaskos susitikimas gali būti lūžio taškas, jei bus pasiektas realus karo nutraukimas ir teritorinės garantijos Ukrainai. Tačiau jei susitarimas apsiribos tik paliaubomis be aiškių sąlygų, jis taps tik trumpa pertrauka prieš naują eskalaciją.

Blogiausias scenarijus – jei susitikimas sukurs Kremliui palankią „pergalės iliuziją“ ir paskatins jį imtis naujų veiksmų.

Pažadų nevykdymas, nukentėjusios šalies nušalinimas nuo derybų ir per didelės nuolaidos agresoriui istorijoje niekada nesukūrė tvarios taikos. Dabartinis Trampo sprendimas atidėti sankcijas Rusijai kelia klausimą, ar rugpjūčio 15-osios susitikimas taps istoriniu lūžiu, ar dar viena proga Kremliui įtvirtinti savo pozicijas.

Lietuvai ir jos sąjungininkėms būtina išlaikyti tvirtą stuburą: tęsti paramą Ukrainai, remti sankcijų griežtinimą ir neleisti, kad mažesnių šalių likimas būtų sprendžiamas be jų pačių.