Didelė dalis Lietuvos vairuotojų tiek miestuose, tiek užmiestyje vis dar viršija greitį. Nors dauguma pripažįsta akseleratoriaus pedalą dažniausiai spustelintys tik šiek tiek smarkiau, netrūksta ir tų, kurie taisykles pažeidžia kur kas rimčiau. Saugaus vairavimo žinovai sako, kad šių įpročių nei nauji greičio matuokliai, nei baudos nepakeis. Padėti gali tik nuoseklus švietimas.
Projekto „Mylios be promilių su Švyturys Nealkoholinis“ metu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad greičio viršijimas Lietuvoje vis dar plačiai paplitęs. Net 76 proc. apklaustųjų prisipažino mieste mėgstantys važiuoti greičiau nei galima. Nors dauguma taisykles pažeidžia tik nežymiai, vis dėlto penktadalis greičio mėgėjų mieste vairuoja 10–20 km/h greičiau nei leidžiama, nedidelė dalis – ir daugiau nei 20 km/h.
Padėtis užmiestyje dar prastesnė – tik 14 proc. vairuotojų teigia niekada nevažiuojantys greičiau nei galima, o 86 proc. apklaustųjų prisipažįsta pažeidžiantys taisykles. Užmiesčio keliais važiuojantys vairuotojai greitį viršija kiek drąsiau – net 47 proc. teigia dažniausiai viršijantys jį 10–20 km/h, 7 proc. – net 20–30 km/h.
Panašūs rezultatai buvo fiksuoti ir ankstesniais metais: net 85 proc. bent kartą per mėnesį vairuojančiųjų automobilį mieste tuomet pripažino viršijantys greitį daugiau nei 10 km/h. Iš jų 55 proc. tai teigė darantys retai, 23 proc. – dažnai, o 7 proc. – beveik nuolat.
Buvęs lenktynininkas, vienas žinomiausių vairavimo instruktorių Lietuvoje Artūras Pakėnas sako, kad apklausos duomenys atskleidžia pavojingą tendenciją: nedidelis greičio viršijimas daugeliui atrodo kaip nekaltas įprotis, tačiau būtent tokie įpročiai dažnai lemia skaudžias pasekmes keliuose. Pasak A. Pakėno, apklausos rezultatai parodo ne tik įsisenėjusį požiūrį į greitį, bet ir aiškų poreikį nuosekliai šviesti visuomenę apie saugaus greičio svarbą – ne tik bandant atgrasyti baudomis ar draudimais.
„Kodėl vairuotojai vis dar masiškai pažeidinėja taisykles? Vieni mano, kad radarai nefiksuoja nedidelių viršijimų, kiti tiesiog nejaučia atsakomybės. Tačiau esmė yra tokia, kad daugeliui niekas nepaaiškino, kodėl taisyklių laikytis svarbu. Apie eismo kultūrą kalbama labai retai, o kai kalbama – tai dažniausiai pamokslaujant, moralizuojant, kaltinant, bet ne ugdant. Tikras ugdymas – tai nuoseklus, aiškus dėstymas, kodėl taisyklės egzistuoja, kuo jos pagrįstos ir kaip jos susijusios su visų mūsų saugumu“, – sako A. Pakėnas.
Technologijos keičiasi, bet žmogus – ne
Jis pastebi, kad daugelis vairuotojų klaidingai pervertina šiuolaikinių automobilių galimybes – technologijos tobulėja, tačiau paties žmogaus gebėjimai išlieka tokie pat arba net silpnėja.
„Žmonės dažnai sako, kad anksčiau su senais automobiliais važiuodavome 90 km/h, o dabar, turėdami modernius automobilius su visomis saugumo sistemomis, vis tiek turime laikytis tų pačių ribojimų. Taip, automobiliai tapo žymiai saugesni – tačiau pats žmogus iš esmės nepasikeitė. Mūsų reakcijos laikas, dėmesingumas, psichologinė būsena išliko tokia pati arba net suprastėjo. Šiandien žmonės gyvena nuolatiniame strese, pervargę, dažnai kenčia nuo psichologinių problemų. Todėl teiginys, kad dabar galime važiuoti greičiau vien todėl, kad automobilis geresnis – yra iliuzija“, – teigia vairavimo instruktorius.
Rolandas Viršilas, „Švyturys–Utenos alus“ vadovas primena, kad greitis vis dar išlieka viena pagrindinių skaudžių eismo įvykių priežasčių.
„Deja, daugelis vairuotojų vis dar galvoja, kad šiek tiek viršyti – nieko tokio. Vis dėlto būtent nuo tų „kelių kilometrų“ prasideda nelaimės. Mes esame greitį mėgstanti tauta – mėgstame varžytis, lenktyniauti, būti pirmi. Tačiau problema ta, kad šį norą dažnai išliejame ne ten, kur reikia – ne sporte, o kelyje. Turime suprasti: saugus greitis priklauso ne nuo automobilio galimybių, o nuo žmogaus. Nes vairuoja ne technika – vairuoja žmogus. O jei neaiškiname, kodėl taisyklės svarbios, belieka susidurti su jų pasekmėmis”, – sako R. Viršilas.
Policijos statistika rodo, kad greičio pažeidimai Lietuvoje sudaro apie pusę visų KET pažeidimų ir yra susiję su maždaug puse mirtinų eismo įvykių.
Vairavimo mokyklos lėkti nemoko
A. Pakėnas pastebi, kad vairuotojai Lietuvoje pernelyg pasitiki ir savo gebėjimais – kelyje jie jaučiasi lyg lenktynių trasoje, kurioje, tikėtina, niekada nė nėra buvę. Vis dėlto, jo teigimu, saugiai dideliu greičiu gali važiuoti tik tas, kuris yra specialiai paruoštas: turi žinių, įgūdžių ir praktinės patirties.
„Žmogus per 30 akademinių valandų vos išmoksta automobilį aikštelėje pastatyti iš dešimto karto ir jau nori važiuoti 130 km/h ar 160 km/h greičiu. Tai absurdas. Paklauskime savęs: ar kas nors mus mokė vairuoti važiuojant 160 km/h greičiu? Ne – mus mokė važiuoti 50-60 km/h greičiu. Vadinasi, viską, ko nebuvo mokoma vairavimo mokykloje, žmogus „išmoko“ pats. Bet ar tikrai išmoko? Greičiausiai – ne. Štai paklausus mokinių, kam reikalingas ABS, vos vienas ar du sugeba tiksliai atsakyti“, – tvirtina A. Pakėnas.
Jo teigimu, šiandien vairuojame saugumo technologijomis gausiai apkaustytus automobilius, tačiau retas turime žinių, kaip jos veikia ir kaip jomis tinkamai naudotis.
„Automobilis pats nevažiuoja, jį vairuoja žmogus. Todėl saugus greitis priklauso ne nuo to, ką gali technika, o nuo to, ką gali vairuotojas. Nesvarbu, koks modernus būtų automobilis – jei žmogaus gebėjimai, dėmesys ir reakcija to greičio nebeatlaiko, jis tampa pavojingas“, – sako vairavimo profesionalas.
Parengta pagal Projekto „Mylios be promilių su Švyturys Nealkoholinis“ pranešimą
