Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose Vilniuje gyvenantys pensininkai įrodė – širdis nesensta. Jau kurį laiką jie atranda naują gyvenimo prasmę savanoriškai lankydamiesi vaikų darželiuose ir… sekdami pasakas! Tačiau tai ne tik pasakų sekimas – tai abipusė draugystė, šilumos mainai ir gyvas, tikras bendravimas tarp kartų.
„Mes į darželį einame kaip į šventę – nešamės pasakas, bet grįžtam su meilės pilnomis širdimis,“ – pasakoja pensininkė Zita. – „Kai tave vaikai apsikabina, išbučiuoja, apipila klausimais, pasijunti gyvas. Reikalingas.“
Kiekviename darželyje, į kurį nuvyksta pensininkai, užsimezga gyvas, interaktyvus, teatrališkas susitikimas. Pensininkai kantriai ruošiasi kiekvienai pasakai, apgalvoja dialogus, kviečia vaikus tapti pasakų veikėjais.
Tarp skaitomų istorijų – klasika: Raudonkepuraitė, vilkas, gudrioji lapė, stebuklingoji pupa, bet ir šiuolaikiniai vaikų mylimi veikėjai, tokie kaip Kakė Makė. „Mes ne tik skaitome, bet ir stengiamės įtraukti – vaikai tampa veikėjais, padeda Raudonkepuraitei ar bėga nuo vilko. Jiems labai patinka, kai pasakos atgyja.“ – sako pensininkė Jadvyga.
Ši veikla ypatinga dar ir tuo, kad pasakas seka ne tik aktyvūs pensininkai – dalyvauja ir tie, kurie turi Alzheimerio ligą ar demenciją. Pasak socialinių paslaugų namų žinovų, šis procesas yra terapinis jiems patiems.
„Pasakos – tai ne tik istorijos vaikams. Tai prisiminimai, jausmai, kalba, ryšys tarp kartų. Pensininkams su Alzheimerio liga ar demencija, tai – būdas išlaikyti kognityvinius gebėjimus, įsitraukti į prasmingą veiklą, susigrąžinti orumo jausmą. Jie švyti,“ – sako Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė Anželika Žolnerukaitė.
Sumanymo gimimas
Sumanymas sekti pasakas vaikų darželiuose gimė vienai darželio auklėtojai, kartu su ugdytiniais apsilankius Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose. Tuomet ji pakvietė pensininkus atvykti į darželį.
Pasirodo, tai padarė stebuklą: jei svečiuodamiesi pensininkų namuose mažieji dažniau jautėsi drovūs, nedrąsūs, tyliai glaudėsi prie auklėtojų, tai darželyje viskas pasikeitė.
Čia vaikai – kaip žuvys vandeny: smalsūs, atviri, drąsiai bendraujantys. Jie ne tik klausosi pasakų, bet ir meiliai apkabina pensininkus, atsisėda jiems ant kelių, kartais net su didele pagarba ir jautrumu pastumia neįgaliojo vežimėlį. Aplinka, kuri jiems pažįstama, padeda užsimegzti tikram ryšiui.
Darželinukai pensininkus priima kaip savus: žingeidžiai klausinėja, dalijasi savo mintimis, dovanoja piešinius. Pasak auklėtojų, tokie susitikimai vaikams padeda lavinti empatiją, kūrybiškumą, ugdo pagarbą vyresniam žmogui ir kuria tiltus tarp kartų. Vaikai mokosi klausytis, jausti, klausti. Pensininkai dalijasi išmintimi, o mainais gauna šilumos, kurios kartais taip trūksta.
„Mums tai – labai svarbi veikla. Ne tik todėl, kad suteikiame vaikams džiaugsmo, bet ir patys jaučiamės reikalingi. Pasakai reikia pasiruošti, apgalvoti, kaip įtraukti vaikus. Tai – kūryba,“ – dalijasi Jadvyga. – „Po tokių susitikimų dar ilgai gyvenu su šypsena.“
Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė ragina ir kitus pensininkus prisijungti prie tokios veiklos: „Tai nereikalauja finansų, tik noro. Tiesiog susisiekite su kaimynystėje esančiu artimiausiu darželiu – jie dažniausiai labai laukia. Tokie susitikimai – tikros šventės.“
Ateities planuose – dar daugiau pasakų
Šis sumanymas jau dabar subūrė aktyvią pensininkų bendruomenę – žadami nauji susitikimai, pasakų ciklai, kūrybiniai užsiėmimai, kuriuose pasakas pensininkai kurs kartu su vaikais. „Mūsų pasakų lagaminas pilnas – ir dar bus daugiau!“ – šypsosi pensininkė Zita.
Kartų dialogas gali būti žaismingas, šiltas ir įkvepiantis. O pensininkai – tikri pasakų veikėjai, ne mažiau įdomūs nei jų sekamos istorijos.
Straipsnį paruošė Fabijoniškių socialinių paslaugų namai
