Vietoj įžangos
1935 m. Lapkričio 23 d., Kaune, Šv. Mykolo bažnyčioje[i], Zofijos ir Donato Malinauskų iš Jankovicų dvaro vienturtė dukra Marija su savo išrinktuoju Viktoru Stoma (Stomma) susituokė septintą valandą vakaro. Jaunuosius sutuokė kunigas Vladas Mironas.
Apeigos vyko lenkų kalba dukros noru. Kvietimus į vestuves išsaugojo Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stoma ir Jogalinos (lenk. Johalin) dvaro savininko dukra Marytė Vnukauskaitė-Žaromskienė. Nes tarp kitų svečių į vestuves buvo pakviesti ir Jogalinos dvaro savininkai Vnukauskai.
Važiuojant keliu nuo Aukštadvario, Stakliškių link, maždaug ties piliakalniu, pramintu Napoleono kepure (Lepelionių piliakalnis), dešinėje kelio pusėje matosi šimtamečiais medžiais apaugęs senasis Jogalinos dvaras.
Apie Trakų pavieto dvarininkus
Ant Jogalinos dvaro gyvenamojo namo pamatinio akmens iškalti inicialai K. R. (Kalikstas Rossochackis) ir namo statybos metai – 1860. Jogalinos palivarką ir dar du palivarkus: Kvietinę ir Seniavą, priklausiusius Lelionių dvarui, XIX a. pradžioje įsigijo Rosočakių (Rossochacki) giminė.
Lelionių dvaras jau nuo XVI a. priklausė Alytaus ekonomijai ir buvo vadinamas Lelionių raktu. Rosočakių giminė, turėjusi herbą Prus III, minima Trakų vaivadijoje nuo XVII a. Česlovas Malevskis nurodo, kad Kalikstas Rosočakis buvo vedęs Rožę Domeikaitę (Róża Domejko).
Bajorai Rosočakiai
Apie Trakų pavietų dvarininkus žinoma nedaug. Nesudaryti net XIX–XX a. pradžios buvusių dvarų žemėlapiai bei bajorų tarnybiniai sąrašai, nors tam žinių netrūksta. Šiandien nėra net pilno Trakų pavieto XIX a. vėliavininkų sąrašo, nes jis parodytų tikrąjį tautos genocido mastą.
Dauguma Trakų pavieto vėliavininkų, teisėjų ir kt. giminių yra sunaikintos fiziškai, dvasiškai palaužtos ir užmirštos. Tokiai pamirštai giminei reikėtų priskirti ir Rosočakių giminę. Jos atstovai turėjo reikšmingas pareigas Trakų pavieto tarnyboje. Iš garsesnių giminės atstovų paminėtinas Kalikstas Rosočakis, sūnus Juozo, dirbęs Trakų pavieto teisėju 1830 m.[ii].
Be Kaliksto Rosočakio, aukštas pareigas Trakų pavieto tarnyboje XIX a. pradžioje turėjo ir kiti Rosočakiai: 1805 m. Antonijus Rosočakis, kolegijos regentas[iii], buvo Trakų pavieto iždininkas. Kiek vėliau – 1812, 1821, 1823, 1825, 1826, 1827, 1829 metais – minimas kaip Trakų pavieto žemės teismo teisėjas[iv]. 1805 m. Aleksandras Rosočakis, sūnus Jono, dirbo Vyriausiojo teismo antrajame teismų departamente (заседателем)[v].
1807, 1808, 1812, 1813 m. Jonas Rosočakis minimas Vyriausiojo teismo laikinajame departamente[vi], Jonas Rosočakis, sūnus Aleksandro, minimas 1815 m. Vyriausiojo teismo laikiname departamente. O 1826, 1829 m. laikinojo civilinių bylų departamento direktorius[vii].
Aleksandras Rosočakis minimas 1832, 1833 m. kaip Trakų pavieto teisėjas[viii], kuriame teismo pirmininku buvo Leonardas Gediminas, 1830 m. žinynai mini ir Trakų pavieto pakamarį Antonijų Rosočakį[ix], sūnų Aleksandro. 1823 m. Juozas Rosočakis minimas kaip Trakų pavieto Žemės teismo teisėjas.
1831 m. Rusijos imperijos valdininkų žinyne minimas Trakų pavieto teismo teisėjas Martynas Rosočakis[x] ir 1834 m. Trakų pavieto teismo teisėjas Martynas Rosočakis, sūnus Juozo[xi]. Koks giminystės ryšys jungė minėtus Rosočakius, šiandien dar nėra žinoma. Sovietų valdžios tikslas buvo istorinės atminties naikinimas.
Baimė buvo pasiekusi neregėtą mastą, tėvai bijojo pasakoti vaikams apie jų senelius, prosenelius ir taip toliau. Deja, ir nepriklausomoje Lietuvoje yra akivaizdžių faktų, kai piliečiai yra persekiojami dėl istorinės atminties gaivinimo. Ypač jei tai sietina su buvusių komunistų neteisėtai užvaldytu turtu.
Represijose prieš istorinės atminties gaivinimą gan vieningai dalyvauja Lietuvos valstybės prievartos institucijos. Nors stojant į Europos Sąjungą buvo įsipareigota sugrąžinti turtą teisėtiems savininkams, to neįvyko ir piktybiškai nenorima vykdyti, nes turtą išsidalijo komunistai ir jų ainiai.
Neteisėtai įgyto svetimo turto apsaugą užtikrina bauginimas ir represijos prieš teisėtus savininkus. Represijų išdavoje Lietuvos piliečiai nutraukia savo ir taip trapius ryšius su praeitimi, jų niekas nebelaiko Lietuvoje, didėja emigracija.
Rosočakiai XIX a. turėjo dvarus prie Vilniaus ir namus Vilniuje. Antanas Rosočakis su žmona Karolina turėjo du sūnus: Felicijaną Kalikstą ir Algirdą Aleksandrą, bei keturias dukras: Mariją Jadvygą, Antaniną Juzefą, Juliją Rožę ir Vandą Karoliną.
Bajorai Čižai
Viena iš keturių paminėtų Rosočakių dukterų Marija, gim. 1870 m., ištekėjo už Vaclovo Čižo (Waclaw Czyż). Gyveno Vilniuje, kur Vaclovas su broliais Eduardu ir Henriku Čižais nuo 1875 m. turėjo fotoateljė.
Turėjo ir dvarą Lelionyse, netoli Stakliškių (dab. Prienų r.). Marija Rosočaka-Čižienė mirė 1963 m., iki mirties buvo prižiūrima giminaičio, savo sesers vaikaičio Stanislovo Vnukovskio.
Palaidota Stakliškių kapinėse. Čižai turėjo vieną sūnų, Marijoną, jis mirė apie 1938 m., palaidotas ten pat. 1940 m. Lelionių dvarui priklausė 120,36 ha žemės‚ laikinam naudojimui buvusiai savininkei Marijai Čižienei paliko 10 ha[xii]. Lelionių dvaras dabar privatizuotas (kalbama, kad už simbolinę kainą – 1 litą), jame įsikūręs Stakliškių seniūnas.
Bajorai Bobiatynskiai ir Vnukauskai
Kita Rosočakių duktė Vanda ištekėjo už Eugenijaus Bobiatynskio, Vilniaus bajoro, veterinarijos gydytojo. Gyveno savo namuose Vilniuje, dab. Barboros Radvilaitės gatvėje, Nr. 3.
Jiems gimė trys vaikai
Stanislovas, Eugenija ir Jadvyga. Jadvyga, gim. 1885 m., anot jos vaikaitės Marytės Vnukauskaitės-Žaromskienės, mokėsi dailės Krokuvoje.
Lietuvos dailininkų žodyno 1795–1918 m. II tome nenurodyti net jos gimimo metai. Mokėsi, anot žodyno, pas Stanislovą Jarockį. Lietuvos dailės muziejus saugo jos 1905 m. paveikslą „Vaikaitė kambaryje“[xiii]. Nepaisant XX a. vykusių visuomeninių kataklizmų, giminė išsaugojo kelis dailininkės Jadvygos paveikslus.
Jadvyga ištekėjo už agronomo ir sodininko Lucijono Vnukovskio (kilęs iš Rački (Raczki) miestelio, netoli Suvalkų, Lenkijoje). Tėvai (Jadvygos motina Vanda Bobiatynska) jiems skyrė Jogalinos dvarą (dab. Prienų r., šalia Lelionių dvaro).
Ten jie įsikūrė 1914 m., susilaukė penkių vaikų – Onos, Boleslovo, Vieslavo, Marijos ir Stanislovo (Marytės Vnukauskaitės tėvas). 1924 m. Jogalinos dvarui priklausė 147 ha[xiv]. Lucijonas pats įkūrė parką, dalis jo išlikusi iki šiol. Jadvyga ir Lucijonas mirė dar iki Antrojo pasaulinio karo (Lucijonas 1936 m., Jadvyga 1940 m.), todėl sovietų valdžia jų nepalietė.
Palaidoti privačiose Jogalinos kapinėse, šalia dvaro pastatų, kartu su anksti mirusia dukra Marija. Po karo visi jų vaikai, išskyrus jauniausiąjį Stanislovą, gelbėdamiesi nuo sovietų represijų, išvyko gyventi į Lenkiją. Stanislovas, Marytės Vnukauskaitės-Žeromskienės tėvas, liko gyventi Jogalinos dvare ir čia sukūrė šeimą.
Atėjus sovietams, Jogalinos dvarui priklausė 81,26 ha žemės[xv], 1940 m. laikinam naudojimui paliko 15 ha.
Sovietiniame protokole, grafoje „Buv. savininko pavardė ir vardas“, įrašyta
„Vnukauskienė Jadvyga, valdo Goštautas Vaclovas [Jadvygos žentas – dukters Marijos (1920–1940) vyras, su jų mažamete dukra Halina, gim. 1939 m., išvykęs į Lenkiją – aut. pastaba].“
Į protokolus įrašydavo ne tik mirusius, bet ir seniai žemės neturinčius asmenis, svarbus buvo ne tiek turtas, kiek kilmė.
Bobiatynskių dukra Eugenija ištekėjo už Čiagadajevo. Tėvai jiems skyrė Seniavos dvarelį (iki šių laikų neišlikęs), esantį šalia Jogalinos. Jie turėjo vieną dukterį, kuri mirė prieš karą, palaidota Stakliškių bažnyčios šventoriuje. Nusivylę savo nedideliu dvareliu, paveikti dukters mirties, Čiagadajevai dar prieš karą išvyko į Paryžių ir ten liko gyventi.
Įdomi Bobiatynskių sūnaus Stanislovo, pasilikusio Vilniuje, tėvų name, biografija. Namas, esantis priešais Vilniaus katedrą, ant kurio šiandien kabo atminimo lenta Vladislovui Sirokomlei, taip ir negrąžintas vaikaitei.
Stanislovas Bobiatynskis gimė 1887 m. Vilniuje, studijavo Maskvos universitete mediciną, pasižymėjo kovose su bolševikais ir buvo komunizmo priešas. Bolševikai jį praminė krwawy major.
Dalyvavo generolo Želigovskio maište. Stanislovas Bobiatynskis, visą gyvenimą kovojęs prieš bolševikus, žuvo nuo jų rankos. Anot Aleksandro Meištavičiaus, jis buvo internuotas karui prasidėjus Lietuvoje ir nuteistas sovietų…
Paslaptingi bajorai Anusevičiai
Trečiosios Rossochackių dukters Antaninos Juzefos palikuonių pėdsakai nuveda į Užuguosčio dvarą. Ištekėjusi už Anusievičiaus (Anusiewicz), susilaukė dukters, kuri ištekėjo už Hopeno (Hoppen).
Tarp Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos narių yra minimas vaistininkas Anusevičius, apie kurį iki šiol nėra jokių tikslių žinių. Dvarą po Pirmojo pasaulinio karo Hopenai Užuguostyje pirko iš kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių.
Iki Antrojo pasaulinio karo Hopenų šeima turėjo vaistinę Anykščiuose, o kunigaikščiai Butautai-Andžejkovičiai turėjo vaistų sandėlius Vilniuje. Hopenų palikuonis Romanas dabar gyvena Barnaule (ten pasiliko po tremties), jis padėjo perkeliant Donato Malinausko ir jo šeimos narių palaikus į Lietuvą.
Bajorai Stanevičiai (Staniewiczi)
Paskutinioji Rosočakių dukra Julija Rožė (Julia Róża Rossochacka) ištekėjo už Cezario Augustino Stanevičiaus, Karolio sūnaus (Cezary Augustyn Staniewicz, 1839-08-27–1909-06-01), gydytojo, ichtiologo, publicisto.
Santuokoje susilaukė sūnaus Vitoldo Cezario Jono (Witold Cezary Jan), kuris tarpukariu, 1919 m., buvo Trakų apskrities viršininkas, 1920–1922 m. Želigovskio adjutantas, 1926–1930 m. žemės ūkio ministras, 1933–1937 m. Vilniaus universiteto rektorius[xvi].
Ištekėjusi už Cezario Augustino Stanevičiaus, anot Marytės Vnukauskaitės-Žeromskienės, Julija Rožė apsigyveno Alytaus krašte, Žaliosios dvare.
Tiesa, 1940 m. sovietų valdžios dvarams paliekamos žemės normos sąraše nurodoma, kad Dukiškių dvare Stanevičienei Julijai Butrimonių valsčiuje nepaliekama nei vieno ha iš 121,59 ha[xvii].
1995 m. šių eilučių autoriui Pivašiūnų klebonas kun. Jonas Kaušyla yra pasakojęs, kad tarpukariu, nežiūrint nutrauktų diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, Juliją Rožę lankydavo sūnus Vitoldas Stanevičius.
Atskrisdavo jis lėktuvu į netoliese esantį aerodromą. Kad aukšto rango Lenkijos politikas lankydavo savo mamą, patvirtina ir Vitoldo Stanevičiaus kreipimasis į Trakų bažnyčios dekaną kun. Klemensą Maliukevičių dėl tarpininkavimo, kad jo motinai būtų leista atvykti į Valkininkus arba Vilnių.
Tarpininkauti turėjo būsimasis signataras kun. Alfonsas Petrulis[xviii]. Taigi kartais mūsų spaudoje pasirodantys pranešimai apie signatarų diplomatinę veiklą neatitinka tikrovės. Tiek Donato Malinausko, tiek kun. Alfonso Petrulio ryšiai buvo panaudojami įvairaus pobūdžio derybose, apie kurias mažai žinome.
_____________________________________
[i] Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
[ii] Месяцеслов и Общий Штат Российской Империи на 1830 год. Санктпетербург при Императорской Академии Наук. Часть 2. 1830. стр. 349.; https://kresy.genealodzy.pl/gub_wil_87/wyb_szl_1834.html
[iii] Роспись чиновнымъ особамъ, в губернiях обретающимся. Часть 2. 1805. стр. 296.
[iv] Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1812 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1812. Часть 2. стр. 450.; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1821 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1821. стр. 495.; 1823.
Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1823 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1823. Часть 2. стр. 381; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1825 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1825.
Часть 2. стр. 409; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1826 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1826. Часть 2. стр. 426; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1827 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1827.
Часть 2. стр. 435. Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1829 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1829. Часть 2. стр. 465
[v] Роспись чиновнымъ особамъ, в губернiях обретающимся. Часть 2. 1805. стр. 291.
[vi] Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1812 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1812. Часть 2. стр. 446.; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1807 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1807. Часть 2. стр. 447. ; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1813 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1813. Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1813 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1813. стр. 444.
[vii] Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1826 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1826. Часть 2. стр. 415.; Месяцеслов с росписью чиновных особ или общий штат Российской империи на лето от Рождества Христова 1828 : [В 2-х ч.]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1828. Часть 2. стр. 454.
[viii] Месяцеслов и общий штат Российской империи на [1831–1842]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1833. Часть 2. стр. 361. ; Месяцеслов и общий штат Российской империи на [1831-1842]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1832. Часть 2. стр. 360.
[ix] Месяцеслов и общий штат Российской империи на [1831–1842]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1830. Часть 2. стр. 343
[x] Месяцеслов и общий штат Российской империи на [1831–1842]. – СПб. : Имп. Академия наук, 1831. Часть 2. стр. 349
[xi] Месяцеслов и общий штат Российской империи на [1831–1842]. – СПб. : Имп. Академия наук, Часть 2. 1834. стр. 368.
[xii] Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka. Vilnius 1976, p. 112.
[xiii] Lietuvių dailininkų žodynas, t. II: 1795–1918, sud. Jolanta Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 66–67.
[xiv] Šimkevičius Š., „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika“. Prieiga per internetą – <čia>.
[xv] Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940. Spaudai parengė Aleksandras Jefremenka. Vilnius 1976, p. 112.
[xvi] „Pasisakymas pristatant knygą „Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimis“. Prieiga per internetą –
<čia>; Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimi, sud. Šapoka Gintautas, Trakai: Voruta, 2013
[xvii] Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940, spaudai parengė Aleksandras Jefremenka, Vilnius 1976, p. 111.
[xviii] Česnulis V. V., Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai: Voruta, 2016, p. 56–57.
Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 5 (847), 2018 m. gegužės 26 d., p. 6; „Voruta“, Nr. 6 (848), 2018 m. birželio 30 d., p. 6.
