Nerimas – dažnas reiškinys ne tik tarp autistiškų, bet ir tarp daugelio vaikų, susiduriančių su jausminiais, jutiminiais ar socialiniais iššūkiais. Vaiko nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo užsisklendimo ar atsisakymo bendrauti iki intensyvių reakcijų, fizinių požymių ar net staigaus agresyvumo.
Kaip atpažinti šias reakcijas ne kaip „netinkamą elgesį“, o kaip pagalbos šauksmą? Kaip padėti vaikui jaustis saugiai ir išmokti tvarkytis su nerimą keliančiais įvykiais?
Kaip atpažinti?
Nerimas – tai mūsų kūno signalas, jog esamoje ar būsimoje padėtyje galime pritrūkti vidinių resursų jaustis saugiems. „Jį lemia daugialypės priežastys – nuo biologinių, tokių kaip genetika ar organizmo uždegimai, iki psichosocialinių, traumų, nenuspėjamos aplinkos ar emocinių išgyvenimų.
Dažnai šios priežastys susipina – miego trūkumas, sensorinis jautrumas ar mikroelementų stygius gali įjungti užburtą nerimo ciklą, kuriame stiprėja įtarumas, dėmesio stoka, sutrinka miegas ir net virškinimas. Tada kūnas tampa hiperreaktyvus, o pasaulis – nuolatinis iššūkis“, – paaiškina Paulina Kuraitienė, spec. mokytoja, DIR® Floortime žinovė.
„Atpažinti nerimą padeda apčiuopiami kūno signalai. Kartais pastebime dažnesnį kvėpavimą, prakaitavimą, matome, kad vaikai tarsi sudreba ar nusipurto. Nerimas – daug resursų reikalaujanti būsena, todėl kartais vaikai dalinasi, kad akyse pasidaro balta arba aptemsta, nutirpsta galūnės.
Neverbaliniai signalai irgi svarbūs
Galime pastebėti sukąstus dantis, susigūžimą, pasikartojantį ritmišką elgesį ar judesį. Visos šios išraiškos labai logiška pastanga vėl jaustis saugiam. Galima teigti, kad nerimas dažnai padidina veiksmų, minčių ritmą, kuris atsispindi ir elgesyje.
Padidėjęs atliekamų veiksmų, komunikacijos greitis, chaotiškumas elgesyje – tai svarbūs ženklai, kuriais vaikai šaukiasi mūsų pagalbos – santykio ir resursų atstatymo“, – pasakoja žinovė.
Kuraitienė pažymi, kad jei nerimas itin intensyvus, kartais matome ir sąstingį: „Vaikai nustoja kalbėti, neatsako, sunkiai apdoroja komunikaciją, kurią įprastai supranta.
Taip pat matome šlapimo sulaikymą, vengimą tuštintis. Labai svarbu mums suaugusiesiems suprasti, kad tai tikri iššūkiai, o ne paprasta elgesio išraiška. Turime patikėti vaikų kūnų siunčiamais signalais ir tapti atrama jų nervų sistemai, o ne gilinti ir taip sudėtingus atvejus.
Praktikoje nuolat kalbame apie koreguliaciją – nuo manęs priklausanti šalia esančio asmens fiziologinė pusiausvyra. Tai itin svarbu, kai dirbame su mažais vaikais ar trapią nervų sistemą turinčiais asmenimis – turime paskolinti savo resursą, kad vaikas galėtų grįžti į pusiausvyrą.“
Netinkamas elgesys – nerimo išraiška
Pasak žinovės, yra keli paprasti nerimo ženklai, kurie dažnai painiojami su netinkamu elgesiu: „Pavyzdžiui, vaiko prieštaravimas arba dažnas žodžio „ne“ kartojimas į visus pasiūlymus – labai svarbus ženklas, kad vaikas yra nerimo zonoje.
Taip pat didelis noras valdyti padėtį, nepakantumas pokyčiui, daugybės klausimų uždavinėjimas – tai taip pat dažni nerimo ženklai, nes matome žmogų, kuris visomis išgalėmis bando taupyti resursus.
Šiose atvejuose mums, suaugusiems, svarbu sustoti kalbėti, nes nerimo būsenoje sunkiau suprantame kalbą ir žodžių perteklius sukelia dar daugiau nerimo. Daug veiksmingiau šiose akimirkose remtis į neverbalinę komunikaciją: šiltas akių kontaktas, „taip“ kūno kalba, atspindėjimas, laikysena. Tokiu būdu mes galime padėti vaikui sugrįžti į pusiausvyrą.“
„Kartais tėvai dalijasi, kad jų vaikai manipuliuoja, yra arogantiški, nekalba, simuliuoja pilvo skausmus ir pan. Tačiau ir visa tai gali būti tikri nerimo požymiai, kuriuos pirmiausia turime atpažinti mes, suaugusieji.
Jei išmokysime vaikus suprasti kūno siunčiamus ženklus, jei padėsime jiems patikėti šių ženklų svarba, jie bus įgalinti po truputį patys sau padėti intensyviose padėtyse.
Mums žmonėms reikia žmonių – nervų sistemos pusiausvyros atstatymas veiksmingiausiai vyksta per sinchronišką, atliepiančią tarpasmeninę sąveiką, taip sakant, atliepiantį ryšio kūrimą ir saugią santykio patirtį“, – pažymi P. Kuraitienė.
Paskolinti savo nervų sistemą
„Mano dukra yra vienas iš tų vaikų, turinčių be galo jautrią nervų sistemą – ir tai jautėsi nuo pat mažens. Jos baterija atlaikyti pasaulį buvo tiesiog žymiai mažesnė nei kitų vaikų. Atrodė, kad bet kas – garsai, šviesos, naujos vietos, žmonės ar net paprastas prašymas kažką padaryti – sukelia jai didžiulį nerimą.
Ypač aštriai pasireikšdavo atsiskyrimo nuo manęs nerimas. Buvo akimirkų, kai ji nustodavo kvėpuoti iš verkimo – tiek daug jausmų vienu metu būdavo jos mažame kūne“, – savo patirtimi dalijasi Dovilė Gvazdaitienė, „Facebook“ puslapio „Autistiška Lietuviškai“ kūrėja.
Gvazdaitienė atvira: „Kadangi aš pati esu gana nerimastinga, tokie nutikimai, kai reikia lankytis pas gydytojus ar važiuoti į ligoninę, manyje sukelia fizinę įtampą. Kūnas reaguoja labai greitai – pagreitėja judesiai, kvėpavimas, mintys.
Galvoje iš karto iškyla praeities prisiminimai: vaikas krenta ant žemės, žaloja save, verkia iki dusulio, o laukimas ir apžiūra tampa kančia ne tik jai, bet ir visiems aplinkui. Personalas reaguoja griežtai, o nuo streso dukrą dar ištinka dilgėlinės priepuolis…
Ir aš tai jau esu patyrusi – todėl labai sunku viską laikyti galvoje. Po kurio laiko supratau, kad mano reakcija – tai, ką aš transliuoju – daro milžinišką įtaką mano dukrai.
Ir nors man pačiai būna baisu, išmokau sąmoningai siųsti žinutę: „Taip, tau baisu! Bet aš esu su tavimi. Aš nebijau. Ir žinai ką – vaaau, kaip čia bus įdomu! Visi stengsis tau padėti!“ Tas tarsi dirbtinai sukurtas pasitikėjimas ir ramybė tampa jai ramybės uostu.“
„Mano ramybė, kūno kalba, tonas ir net kvėpavimas gali paveikti, kaip jaučiasi mano dukra. Aš tiesiog išmokau paskolinti jai savo nervų sistemą – tarsi parodyti, kad aplinka yra saugi, net jei viduje pati jaučiu nerimą.
Ir tai padeda ne tik kritiniuose atvejuose, bet ir kasdienybėje – kai susiduriame su naujomis vietomis, žmonėmis ar netikėtais dirgikliais“, – pasakoja autistiškos mergaitės mama.
Nusiraminimo būdai
„Nerimo mažinimo būdai yra susiję su nerimo priežastimis, kurių tikrai gali būti labai daug. Dažniausiai pusiausvyros atstatymui renkamės būdą, kuris labiausiai atitinka nerimo priežastis. Tačiau žinome, kad nerimas visada yra fiziologinė patirtis, nepaisant to, kokia jo pirminė priežastis.
Todėl viena paprasčiausių priemonių – fiziologinis kvėpavimas (4-7-8): įkvepiame per du įkvėpimus ir maksimaliai pripildome plaučius (trukmė ~ 4 s), sulaikome kvėpavimą (trukmė ~ 7 s), lėtai iškvepiame per suspaustas lūpas, kaip per šiaudelį (trukmė ~ 8 s).
Su vaikais šią priemonę atliekame vaizdiškai – įkvepiant keliame rankas į viršų, iškvepiant lėtai leidžiamės žemyn“, – pataria P. Kuraitienė.
Žinovė pabrėžia, kad visų pusiausvyrą atstatančių priemonių mokomės tada, kai vaikai yra įsitraukę, komunikuoja ir supranta komunikaciją: „Antras žingsnis – modeliuojame priemonės taikymą – savo intensyviame atvejyje patys naudojame konkrečią techniką, kviečiame vaiką palaikyti mums kompaniją.
Galiausiai padedame vaikams ją taikyti – kartu su vaiku atpažįstame artėjančią būseną, įvardiname nerimo signalus ir primename apie priemonę, kurią padedame vaikui atlikti. Tik gerai pažįstama priemonė bus pasiekiama nerimo akimirkoje.“
Pasak P. Kuraitienės, iki 25 metų vystosi mūsų „mąstančios“ smegenys: „Iki šio amžiaus mums labai padeda šalia esanti tvirtesnė nervų sistema, kurią patiriame per santykį.
Tokia santykio patirtis mums padeda tapti psichiškai atspariais. Tai reikalinga visiems, tačiau gyvybiškai būtina asmenims, turintiems trapią nervų sistemą.
Todėl pirma užduotis mums suaugusiems – rūpintis savo resursais, o tada jau galime skolinti savo tvirtesnę nervų sistemą pačiose trapiausiose vaikų atvejuose. Kai vaikai savo nerimo audroje mato mus ramius, tai svarbi, savaime raminanti žinutė: „Šioje padėtyje įmanoma išgyventi, nes suaugęs, kuriuo pasitikiu, yra ramus“. Tada nerimas atsitraukia.“
Parengta pagal „Lietaus vaikai“ straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
