Šiandien, 2025 m. balandžio 3 d., stoviu prie lango, žvelgdamas į pavasarį, aukštai danguje – jaunas Mėnulis ir Saulė drauge, žemėje – spindulių apgaubti tuoj sprogs pumpurai, išsiskleis jorė…
Tokią pat dieną lygiai prieš dešimt metų netekome Algirdo Patacko – žmogaus, kuris buvo ne tik Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, bet ir mūsų tautinės kultūros kelių bendražygis. Jo netektis paliko nerymą ir gėlą, bet ir šviesą, kurią jis nešė visą gyvenimą ir patikėjo mums.
Algirdas buvo iš tų žmonių, kurie ne tik kalba ir tiki, bet ir gyvena tuo, kuo tiki. Gimęs 1943 m. rugsėjo 28 d. Kaune, jis užaugo sovietų valdžios šešėlyje, tačiau niekada neleido tam šešėliui užtemdyti jo šviesios tyros sielos.
Kai susipažinome viename slaptame bendraminčių suėjime Rumšiškėse, mane kaip ir daugelį iškart pribloškė jo ugnis – ne ta, kuri degina, o ta, kuri šildo ir veda.
Jis buvo pogrindžio kovotojas, platinęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, už laisvos Lietuvos siekį užstatęs savo laisve ir net gyvybe. Bet Algirdas nesiskundė – jis šypsojosi netgi kalbėdamas apie tardymus, tarsi tai būtų tik dar viena gyvenimo pamoka.
Dar ir dabar girdžiu jo žodžius: „Laisvė – drąsiųjų lemtis. Jei bijosi – laisvės nematysi. Tauta be drąsos – tik miglotas šešėlis“.
1990-aisiais, kai Lietuva stojosi ant kojų, Algirdas buvo tarp tų, kurie savo rankomis ir širdimis kėlė ją iš pelenų. Kovo 11-osios Aktas, ant kurio yra ir jo parašas, jam nebuvo tik popierius – tai buvo priesaika, duota ne tik sau, bet ir protėviams, kurių dvasią jis taip gerbė.
Vėliau, Seime, jis ir toliau kovojo – ne dėl kėdės ar garbės, o dėl Lietuvos, kuri jam buvo ne tik didžios protėvių žemės lopinėlis, bet gyva, praamžė tautą su savo kalba, papročiais ir dvasia.
Tačiau Algirdas buvo ne tik Lietuvos laisvės kovotojas, politikas ar signataras. Man jis buvo žmogus, su kuriuo kartu gilinomės į tautos dvasinius lobynus, ieškojome atsakymų senosiose dainose, padavimuose, ženkluose.
Algirdas tikėjo, kad mūsų tautos stiprybė slypi jos šaknyse, ir visa širdimi stengėsi tas šaknis atgaivinti. Jo raštai – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties: gilūs, dainingi, persmelkti meilės Lietuvai. Jis ne tik rašė – jis gyveno tuo, ką kūrė.
Algirdas turėjo ir kitą pusę – karžygišką, kartais net šelmišką. Jo šypsena galėjo praskaidrinti net niūriausią dieną. Ir vis dėlto už viso to slypėjo kaitrios dvasios užgrūdinta plieninė valia. Kai 2015-ųjų pavasarį Algirdo tarp mūsų nebeliko, pajutau, kad jis eina į kitą gyvenimą – tarsi žvaigždė, sužibusi virš vakaro aukuro.
Dešimt metų praėjo, o Algirdo balsas skamba, pataria, rodo. Jo darbai – Nepriklausomybė, jo raštai, jo mintys, jo svajos – palikimas ir užduotis mums visiems.
Jis norėjo, kad Lietuva būtų ne tik laisva, bet ir sąmoninga, kad mes prisimintume, kas esame. Ir aš jaučiu pareigą tęsti šį kelią – nešti šią šviesą.
Algirdai, Tu sakai, kad mirtis – tai pradžia?
Šiandien pro pavasario langą kartu spindintys – jaunas Mėnulis ir Saulė vėl priminė Tavo žodžius perduotus mums Antakalnio kapinėse brolio Gintaro lūpomis:
Su brangiausiais – neatsisveikinu…
Mes, gyvieji, niekad nemirsime,
Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai,
Į tikėjimą tyrą pavirsime,
Į tikėjimą, į tekėjimą,
Į gaivaus dieviškumo srovenimą,
Nes mes einame, kaip ir ėjome –
Ne į mirtį, o į gyvenimą.
Prisimindami Tave, ne gedime, o švenčiame gyvenimo kelią, kelią kurį rodo labai ryškios žvaigždės atspindys širdyje.
1996 birželio 20, seime, Algirdas Patackas balsavo už konstitucijos 47 straipsnio keitimą užsieniečių naudai.
Citata
„Bemaž trečdalį Lietuvos žemių yra supirkę užsienio fondai. Aš pats nuomojuosi dalį žemės iš vokiškų fondų.“
(2024 liepa, Lietuvos ūkininkas – milijonierius)
Gal atidžiai perskaitykit Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatymą-ten rašoma ” gali būti leidžiama įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti..” e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.29273
1996 birželio 20 bei 2003 sausio 23, seime, seimo nariai antikonstituciniu būdu keitė 47 straipsnį užsieniečių naudai (ir tuometiniai prezidentai skelbė pakeitimus) nepaisydami konstitucijos (2 str, 4 str, 3 str, 9 str, 6 str, o taip pat) 153 straipsnio nuostatos, kuriame parašyta:
“153 straipsnis
Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, …”.
Su Algirdu prieš 33 m. vykau į Ičkeriją. Puikus, santūrus, itin apsiskaitęs žmogus, ryžtingas, patriotiškas… Lietuvai, ypač šiuo laikotarpiu, būtų labai vertingas…
Bernardinuose radau Algirdo Patacko “Kauniečio Konstituciją ” .Manau, ji sąlygota represijų, patirtų Lietuvos sovietinės okupacijos laikais , kančių , patirtų KGB rūsiuose Vilniuje….bernardinai.lt/2009-03-18-algirdas-patackas-kauniecio-konstitucija/
Knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt “Klaipėdos universiteto leidykla/2023”) tarpe kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių aprašymų apie Nepriklausomybės akto signatarą A. V. Patacką taip parašyta: “Vydūnas manė, kad “Vydija yra Lietuva” ir šią kibirkštį Algirdas Vaclovas Patackas (1943 – 2015) pagavo knygos “Lietuva yra Vydija” puslapiuose. A. V. Patackas rašo, kad baltų tikėjimo išskirtinumas yra tas, jog sąlyčio su krikščionybe metu pas baltus buvo ir pasiliko VIENO, promonoteistinio, Dievo atmintis, kai kitos Europos tautos tą VIENĮ jau buvo praradusios”. Knygos 79 p. yra įdėta A. V. Patacko nuotrauka valstybinės vėliavos fone, taip pat ir knygos “Lietuva yra Vydija” pristatymas. Dėkoju.
išgirdęs, ką vakar ir ką šiandien LRT „Radijo ringe” šnekėjo Seimo narys L.Kasčiūnas (buv. tautininkas?!) bei kiti laidos dalyviai? Ką pasakytų kiti jau išėję Laisvės kariai? – Ačiū Dievui, kad mūsų ten jau nėra, kad mes nebūsime tuo susitepę??? –
LRT Radijas:
Ar rusakalbių darželių ir pradinių mokyklų turi nelikti?
– lrt.lt/mediateka/audio/lrt-radijo-ringas?season=%2Fmediateka%2Faudio%2Flrt-radijo-ringas%2F2025
„Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas registravo Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias Lietuvoje neliktų rusakalbių vaikų darželių ir pradinių mokyklų, o kitose mokyklose valstybinės kalbos daugėtų. Imigrantų vaikai, pagal projektą, būtų mokomi tik lietuviškose mokyklose.
Kritikai siūlymuose įžvelgia tautinę diskriminaciją, mat lenkakalbės mokyklos išliktų, ir abejoja, ar apskritai atsirastų mokytojų, kurie galėtų pakeisti valstybine kalba nekalbančius pedagogus.
Laidoje dalyvauja edukologė, Vilniaus kolegijos Edukologijos katedros vedėja Lina Savickaitė Pečiulienė, buvęs Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius, verslininkas Viktoras Voroncovas.”
Ar tai reiškia, jog strtg. kaimynė, naudodamasi jai palankiomis aplinkybėmis, pradėjo taip Seimą spausti, taip šantažuoti, gąsdinti, kad Seimas nežino, ko griebtis, kaip gelbėtis nuo tokios gelbėtojos? Ar tas L.K. įstatymo projektas – pasikarščiavusio, nežinančio, ko griebtis, žmogaus mintis? Dar klausimas: Ar tikrai nei Kasčiūnas, nei kiti politikai per 35 m. taip ir nesuprato, ką reiškia TMAPK vartojama sąvoka „Tautinė mažuma”, kad ligi šiol kitataučiams piliečiams TM statusą klijuoja??? Kada Seime turėsime tuos, kas bent tiek – kas yra, ir kas nėra TM – išsiaiškina? Juk, jei mes tik fiziškai išliksime, tik kūnus išsaugosime, bet neišsaugosime baltų/aisčių Dvasios, kultūrinio paveldo?