Iki mūsų dienų išlikęs visuomenės poreikis gilintis į savo istorines ištakas, ieškant autentiškų artefaktų, bylojančių apie protėvių gyvenimo būdą, jų puoselėtas vertybes, išsaugotas sudėtingais istorinių permainų laikotarpiais ir laikytinas nūdienos lietuvių etninės kultūros pavyzdžiais.
Apie pirmapradį baltų ženklų ir simbolių atsiradimą byloja archeologiniai radiniai, menantys mezolito ar net vėlyvojo paleolito ir neolito laikotarpius.
Išsamių duomenų apie tai pateikia lietuvių kilmės JAV archeologė Marija Gimbutienė veikaluose „Senoji Europa“, „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“, „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ ir kt., Rimutė Rimantienė „Lietuvos paleolitas ir mezolitas“, „Akmens amžius Lietuvoje“ ir kt.
Iš žilos senovės, iš gilios proistorės mus pasiekia baltų kultūros artefaktai, perteikiantys didžiąją simbolinę prasmę, susietą su besikuriančio pasaulio suvokimo būdais, jo pažinimo ženklais, įvairiomis apeigomis, mitiniais įsivaizdavimais ir tikėjimais, dangiškais, o ir žemiškaisiais, dievais.
Pasaulio, kuriame jie gyveno, kasdienės reikmės skatino susikurti atitinkamus vaizdinius, savotiškus pažinimo ženklus ar simbolius, įprasminančius būtį, gyvensenos būdą, papročius. Nemaža senojo tikėjimo atributų, įvairių religinių apeigų bruožai priešistoriniais ir istoriniais laikotarpiais, įkūnyti kasdienėje jų gyvensenoje, atspindėjo dangaus ir žemės pažinimo sampratą, pabrėžiant jų šventumą.
Per tūkstantmečių sanklodas išlikę proistoriniai dvasiniai paminklai, turėję vis tuos pačius pagoniškosios religijos simbolius, labiausiai subrendo ir išryškėjo sėsliosios žemdirbystės terpėje, jų atspindžiai ryškėja puodų lipdyboje iš molio, primityviuose medžio ar akmens raižiniuose, apskritai – gebėjime piešti.
Vieni simboliai įkūnijo vyriškąją gamtos įsivaizdavimo sampratą, stiprią jėgą, susijusią su dangumi, įvairiais dangaus kūnais ir ten esančia dievybe. Kiti pažinimo simboliai priklauso moteriškajai esybei – žemei, jos kalneliams, uoloms, augalams, miškams, žemės dievybėms.
Dangaus kūnai
Pirmykštėmis žmogaus akimis dangaus skliautas regėjosi kaip dinamiškas, o žemė – statiška. Dangaus kūnai piešiniuose dažniausiai išreiškiami apskritimo simboliu ar apskritime nupieštu kryžiumi, įsivaizduojamu kaip ugnies ženklas.
Žmonės stebėjo, kaip nežinomos dangaus jėgos veikia Žemės gyvenimą, kaip jos atsikartoja, darydamos poveikį gyvuliams ir paukščiams, ir įžvelgė visur esančią dieviškumo dvasią. Seniausiu pasakojimu laikytinas ugnies sudievinimas, nes ugnis teikė žmogui šilumą ir šviesą, saugojo nuo kenksmingų gyvūnų, blogų dvasių ar antgamtinių būtybių.
Dieviškumą, dangiškų ir žemiškų spalvų sampratą reiškė balta, sidabrinė, auksinė, juoda, ruda ir kt. spalvos. Gamtoje paukščių giesmės buvo siejamos su dieviškosios galios raiška, pvz., pranašiškas gaidžio giedojimas – su nuolatiniu gamtos atbudimu ar oro permainos ženklais.
Manyta, kad stambūs gyvūnai: briedis, arklys, ožys, avinas, – apdovanoti dangaus ir žemės dieviškosios stiprybės jėgomis. O gyvatės, žalčiai, rupūžės buvo laikomi gyvybės esmę įkūnijančiais simboliais. Pirmykščiam dailininkui jie atrodė kupini gyvybingumo ir darantys įtaką žmogaus ir gyvulio gyvenimui. Juos ne tik piešdavo, jų pavidalais buvo daromi amuletai – kaip stiprybę ir jėgą palaikantys simboliai.
Dangaus kūnai proistorės gyventojui darė nepaprastą įspūdį, jie tikėjo, kad saulė, mėnulis, žvaigždės turi savyje slypinčią paslaptingą jėgą, dėsningus judėjimo kelius ir galias, esą panašias į žmogaus ir gyvulio galias.
Toks dangaus ženklų įsivaizdavimas priešistorinį menininką įkvėpė tautosakoje įasmeninti saulės, mėnulio ir žvaigždžių kelius: pvz., saulės riedėjimą dangaus skliautu sugretinti su pasikartojimo ženklais, o paukščių giedojimo garsus atkartoti dainų ritmuose ar sekamose pasakose.
Pirmykščiai žmonės prieš pavasario šventes stebėdavo saulės užtekėjimą kaip simbolizuojančią saulės pergalę – gyvybės jėgų prisikėlimą. Liaudies mene saulė vaizduojama kaip vainiko, rato ar skritulio pavidalais.
Paslaptingi mėnulio formų pasikeitimai
Didžiausias dėmesys – jaunam mėnuliui. Įsivyravo praktiniai pastebėjimai, kurie tebėra gyvi ir šiandien, ne tik senuose papročiuose. Mėnulio augimo fazė svarbi sėjant javus, sodinant gėles, plaunant galvą, kerpant plaukus. Jaunas mėnulis buvo vadinamas dangaus Dievaičiu ar Karalaičiu.
Meniniai saulės, mėnulio simboliai pasirodė proistoriniame Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos) mene jau neolito laikais, žemdirbystės priešaušryje. Pirmieji tokie simboliai atsirado keramikoje. Priešistoriniame baltų mene daug saulės, mėnulio, rato, kryžiaus, svastikos pavidalo ženklų.
Proistorinių simbolikos bruožų randama Lietuvos baltų pilkapiuose nuo1200 m. pr. Kr. iki VI a. pr. Kr. Žmonės buvo laidojami duobėse, o žemės paviršiuje koncentriniais apskritimais aplink buvo apkraunami akmenimis. Jau V–X a. pr. Kr. tokiose duobėse aptikta kryžių su gyvačių, žuvų pavidalais, augaliniais motyvais, kartu su pavaizduotais koncentriniais apskritimais ir ratais, mėnuliu, saule ar kryžiumi apskritime.
Tokie laidojimo paminklai, vainiku apjuosti akmeniniai kryžiai su įrėžtais koncentriniais ratais, stovi kapinėse, kryžkelėse, laukuose – kaip tragiškos mirties ženklai, o kartais, gana retai, aptinkami ir šiandien, su aptvertomis tvorelėmis miške, pievų laukymėje ar kaimo pakelėje, jau su krikščionišku kryželiu.
Lietuvos ir Latvijos proistorinės kultūros radiniuose aptiktas kirvis (geležinis ar medinis), o vienas kirvukas – kaip vyro krūtinės papuošalo dalis. Kirvis lietuvių ir latvių tautosakoje priskiriamas dangaus Dievui Perkūnui.
Paukščių simbolika senajame lietuvių liaudies mene
Ji priskiriama dangaus dievybei, jungiančiai žmoniją su paslaptinga paukščių karalyste. Paukščiai, jų gebėjimas skraidyti padangėmis, nutūpti ant augalų, bei medžių, buvo laikomi tarpininkais tarp dangaus ir žemės. Žmogaus jausmus veikė jų čiulbėjimas, ir manyta, kad jie turi nepaprastų gyvybinių galių, kad paukščiuose persikūnijusios gyvena mirusiųjų vėlės.
Jie laikyti Dievo paukščiais, tik ne visi vienodi: vieni siejami su vaisingumo jėgomis (gulbė, gandras, gaidys), kiti – su persikūnijimu (gegutė, balandis, lakštingala, volungė, kregždė, sakalas, pelėda), turintys pranašiškų galių. Metraštininkai XIII a. rašė apie lietuvių reiškiamą pagarbą paukščiams, ypač – už jų pranašiškus gebėjimus.
Paukščių pavidalus regime ne tik ant antkapių, kryžių, stogastulpių, bet ir ant kraičių skrynių, durų, langų, verpsčių, kultuvių ir kt. Jų esama ir papuošaluose, ant uolų, kur vaizduojami po vieną ar du, su arkliais ar jaučiais, ant jų ragų.
Tikėta, kad paukščiai, kaip ir ropliai, neša žmonėms visokeriopą gėrį, o kartais, pvz., gaidžio giedojimas, siejosi su gamtos ritmu ir amžina jos kaita: nuolatiniu atgimimu, visatos ritmu. Minint dangaus simbolius, svarbiausiu baltų dievu buvo laikytas Perkūnas, liaudyje dar vadinamas Dunduliu ar įsivaizduojamas kaip žilabarzdis senis su kirviu rankoje, lekiantis per dangų ugniniame vežime, traukiamame jo nuolatinio palydovo ožio.
Žemės dievybės simboliai
Greta vyriškojo prado, bylojančio dinamiškumą, buvo pripažįstama didžioji kūrybinė žemės galia – gimdyti. Visa, kas gyva, yra žemės maloningumo įrodymas: medis, gėlė, akmuo ir žmogus, – visa yra iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos.
Didžiąją gyvybės jėgą teikia žemė, tą sampratą senovės lietuviai atspindėjo savo sukurtoje religijoje, papročiuose, liaudies mene. Kryžiai, stogastulpiai kapinėse ar pakelėse buvo gausiai puošiami augaliniais motyvais, nes kiekvienas augalas, medis ar gėlė skleidžia stebuklingą gyvybės energiją ir neša žmogui gėrį, gydydamas ir saugodamas nuo nelaimių.
Seniausi istoriniai šaltiniai mini XI–XV po Kr. buvus šventus miškus, giraites, alkas, šventąjį Perkūno ąžuolą, storą, šakotą, ūgiu net dangų remiantį ir laikomą vyriškiausio medžio simboliu, o liepa, eglė ir drebulė – moteriškojo prado simboliai. Gėlės taip pat buvo skirstomos į moteriškas ir vyriškas pagal žiedo formas: varpelio pavidalo žiedai, lelijos – laikomos moteriškomis, o rožės, dobilai, turintys saulės formos žiedus, laikomi vyriškomis gėlėmis.
Pasaulis buvo dalijamas į moteriškąją ir vyriškąją puses
Liaudies tikėjimuose jėgos galiose slypi gyvybingumo simbolis: apskritos formos, turinčios jėgos galios, priklausė vyriškam pradui, o visa, kas siejosi su gyvybę žemei teikiančiais dalykais, tokiais kaip pumpurai, vaisiais aplipę augalai, yra moteriškasis pradas. Gyvybės medžio simbolis – protėvių įsivaizduotas medis, viršūne augantis į dangų, šakomis – į plotį, šaknimis įsikibęs į motiną žemę.
Tautodailėje pateikti XVIII–XIX a. lietuviškų kraitinių skrynių spalvingi puošybos bruožai su įvairiais paukščių ar augaliniais motyvais, simboliniais gyvybės medžio raštais. Ir dabar, panašiai kaip ir gyvybės medis senovėje, statomi įvairių formų keliaaukščiai mediniai stogastulpiai, labiausiai paplitę piramidės formos, primenantys eglę ar besikalantį daigą.
Gausu ir lietuviškų stogastulpių su geležinėmis saulutėmis ar mėnuliais, su apskritimais viršūnėse, sakytum panašių į įsivaizduojamą kosminį medį. Pirmapradė simbolinė stogastulpių reikšmė įžvelgiama, regint ant paprasto aukšto stulpo pritaisytą jaučio ar arklio kaukolę, kurios, kaip buvo tikima, saugančios nuo blogio jėgų. Prie jų buvo ir meldžiamasi.
Ir šiandien gyvas lietuvių paprotys statyti iš medžio ar akmens paminklus ant aukštesnių kauburėlių ar kalvelių, tuo tarsi pažymint prasiveržusią žemės jėgą. Daug mažų koplytėlių būta ant akmenų, laikomų pagonybės aukurais. Manyta, kad dideli akmenys ir kalvelės, iškilusios aukščiau virš žemės, ženklina žemės jėgą, ten ji stipresnė negu lygumose ar žemumose.
Gal dėl to Lietuvoje apstu šventų kalvelių, vadinamųjų Alkų: Perkūnkalnis, Rambynas ir kt. Manoma, kad protėvių paprotys garbinti akmenis, išlikusi nuo seniausių laikų, buvo laikoma tarsi šventa pareiga.
Šventieji akmenys įkūnija moteriškąjį pradą
Juose glūdi moteriškoji dievybė, kuriai meldžiasi moterys, prašydamos palaimos sau ir savo šeimai, aukodamos aukas Motinai deivei (III tūkst. pr. Kr.). Tą byloja archeologiniai radiniai. O ir šiandien nepamirštas garsusis Rambynas, minėtas metraščiuose nuo XIV a., ant kurio aukodavo aukas.
Dera pabrėžti, kad senoji baltų kultūra tebėra gyva, perduodama iš kartos į kartą papročiais, įvairiais baltiškosios kultūros ženklais: margais audinių raštais, liaudies meno simboliais, senovinių dainų melodijomis, gyvomis iki šių dienų. Liaudies meno šventumą liudija rengiamos lietuvių ir latvių Dainų šventės. Jau paminėtas jų šimtmečio gimtadienis.
Pabaigai tiktų archeologės Marijos Gimbutienės žodžiai, kad visa, kas gyva – žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa yra iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo.
Autorė yra Jonušo Radvilos etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ pirmininkė, Humanitarinių mokslų magistrė
