Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys Gedimino pilies bokštas – vienas ryškiausių šalies simbolių ir svarbiausių Lietuvos paveldo vertybių. LNM šiemet mini 170-ąjį gimtadienį ir kviečia sužinoti, ar tikrai prisimenate glaustą šio ikoniško padalinio istoriją.
Legendinis sapnas, pavertęs medį mūru
Dažnas yra girdėjęs legendą, kad mintis pastatyti pilį Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui kilo susapnavus sapną, kuriame ant aukšto kalno jis išvydęs geležinį vilką, staugiantį šimto vilkų balsu.
Krivis Lizdeika išaiškino Gedimino sapną kaip pranašišką ženklą, reiškiantį, kad toje vietoje pastatytas miestas tapsiąs plačiai žinomas ir galingas.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad Neries ir Vilnios santakoje žmonės gyveno dar priešistoriniais laikais. Čia rasta neolito laikotarpio gyvenviečių, o vėlesniais laikais – piliakalnių ir archeologinių radinių, liudijančių, kad teritorija buvo apgyvendinta dar gerokai prieš Gedimino valdymą.
Manoma, kad dar prieš Gediminą ant kalno buvo pastatyta medinė gynybinė pilis. Nors tikslių duomenų apie šią pilį nėra daug, archeologiniai tyrimai rodo, kad medinė tvirtovė buvo svarbi gynybinė sistema ir galėjo egzistuoti nuo X ar XI amžiaus.
Kai Gediminas pasirinko šią vietą kaip pagrindinę savo rezidenciją, prasidėjo tvirtovės plėtros darbai, statinius pradėta tvirtinti mūru. Iš pradžių kalno viršūnės pietvakariuose stūksantis bokštas, dabar vadinamas Gedimino pilies bokštu, buvęs keturių aukštų ir pritaikytas gintis nuo šaunamojo ginklo.
Gedimino pilis tapo svarbiu politiniu ir gynybiniu centru, padedančiu apsaugoti miestą nuo kryžiuočių antpuolių ir simbolizuojančiu Lietuvos galybę. Pilnai mūrinė pilis tapo vėliau, Vytauto Didžiojo valdymo laikais XIV–XV a.
Kalėjimas ir šimtmečių paslaptys
XVII a. Gedimino pilies bokšto gynybinis vaidmuo sumažėjo, jame buvo įkurtas LDK bajorų kalėjimas. Bajorai dėl savo privilegijuotos padėties negalėjo būti kalinami kartu su kitais įprastose kalėjimo įstaigose – kalėję Gedimino pilies bokšte turėjo geresnes gyvenimo sąlygas nei paprasti nusikaltėliai.
Bokšte kalinti bajorai dažniausiai buvo įtariami politinėmis intrigomis, maištavimu arba nelojalumu valdovui. Gedimino pilis, kaip LDK politinis centras, buvo gera vieta laikyti įtakingus žmones, kurių veikla galėjo kelti grėsmę valstybės stabilumui.
XVII a. viduryje, per karus su Maskva, pilis buvo smarkiai apgadinta. Gynybiniai bokštai ir sienos pradėjo griūti. Ilgą laiką stovėjęs nenaudojamas, pilies bokštas iro, jo sienos skilo. XIX a. pradžioje ketvirtas aukštas buvo jau visai sugriuvęs.
1831 m. caro įsakymu Gedimino kalnas buvo paverstas Rusijos imperijos karinės žinybos tvirtove. 1832–1834 m. du viršutiniai pilies bokšto aukštai buvo nuardyti, ant likusių dviejų aštuoniasienio bokšto tarpsnių pastatytas medinis šešiakampio plano statinys optiniam telegrafui. Kartu su antstatu bokštas tapo aukščiausiu Vilniaus statiniu.
Virš telegrafo plevėsavo Rusijos imperijos vėliava, kasdien buvo šaudomos salvės iš ant kalno stovėjusių patrankų. Bokštas buvo ne kartą remontuojamas, jo pamatai stiprinami, o 1895 m. jame atsirado miesto priešgaisrinės apsaugos postas.
Tik 2017 m. buvo atskleista pusantro šimto metų Gedimino kalne tūnojusi paslaptis. Vykstant kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai jo viršūnėje esančioje aikštelėje aptiko 20 vyrų palaikus.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tai 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, Rusijos valdžios viešai pakarti ar sušaudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje.
Sukilėliai Gedimino kalne buvo paslėpti, užkasti be deramos pagarbos, be karstų, apipilti kalkėmis, kai kurie į duobes sumesti kniūbsti, surištomis rankomis.
Ištyrus radinius, 2019 m. sukilėlių palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinių koplyčioje, o jų istorija dabar pasakojama Gedimino pilies bokšto parodoje „Neužmiršti sukilėliai“.
Atgimęs laisvės simboliu
XX amžiuje Gedimino pilies bokštas tapo Lietuvos nepriklausomybės kovų simboliu. 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos savanoriai, vadovaujami karininko Kazimiero Škirpos, pirmą kartą iškėlė trispalvę bokšto viršūnėje.
Valstybinės vėliavos iškėlimas Vilniaus centre ir aukštumose esančiame istoriniame tautos didybės simbolyje buvo aiškus nepriklausomybės pareiškimas. Deja, tąkart trispalvė bokšte kabėjo neilgai – jau sausio 6-ąją Vilnių užėmę bolševikai nuo jos nuplėšė geltoną ir žalią spalvas.
Nuo 1920 m. susirūpinta bokšto istoriniais tyrimais ir apsauga, numatyta jame įrengti muziejų, tačiau planus sužlugdė Antrasis pasaulinis karas ir Vilniaus miesto bombardavimai.
Po karo buvo grįžta prie šios minties. Bokšte įrengtas muziejus ir apžvalgos aikštelė lankytojams duris atvėrė 1960 metais. Nuo to laiko tai yra vienas lankomiausių paveldo vertybių Lietuvoje.
Vėl trispalvę Gedimino pilies bokšte 1988 m. spalio 7 d. iškėlė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Vis dar okupuotoje Lietuvoje virš sostinės visiems matomai plevėsuojanti vėliava žymėjo nesiliaujantį pasipriešinimą ir nepriklausomybės siekį.
Bokšto apžvalgos aikštelėje ir Gedimino kalno papėdėje minios žmonių stebėjo šį įvykį, patys aukštai keldami trispalves, garsiai skanduodami „Lietuva!“ ir giedodami Tautišką giesmę. Šįkart trispalvė nebebuvo nuplėšta ir plevėsuodama bokšto viršūnėje lydėjo Lietuvą, kol šalis skynėsi kelią į nepriklausomybę.
Lygiai po metų – 1989 m. spalio 7 d. – bokšto viršūnėje iškeltą trispalvę šiemet galima apžiūrėti iš arti, apsilankius vieno eksponato parodoje „Iškelta laisvės vėjui“ Gedimino pilies bokšto muziejuje.
1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines, nuo Gedimino pilies bokšto prasidėjo legendinis Baltijos kelias – didžiulio masto taikus protestas, kurio metu apie 2 milijonai žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos susikibo rankomis, sudarydami 600 kilometrų ilgio gyvą grandinę iki pat Taline stovinčio Hermano bokšto.
Protestas visam pasauliui parodė Baltijos šalių vienybę ir tvirtą siekį atgauti nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pabrėžiant Molotovo–Ribentropo pakto neteisėtumą.
Įkvepiantis iki šių laikų
Gedimino kalno pietvakariniame pakraštyje stūksantis Gedimino pilies bokštas yra vienintelis išlikęs iš trijų kadaise Vilniaus Aukštutinę pilį saugojusių bokštų. Tai ir vienintelis taip gerai išlikęs gotikinės gynybinės architektūros statinys Lietuvoje.
Šiandien Gedimino pilies bokštas yra ne tik istorinis paminklas, bet ir turistų traukos centras, suteikiantis progą pažinti mūsų tautos istoriją.
Gedimino pilies bokšto muziejuje pristatomi pagrindiniai Vilniaus Aukštutinės pilies istorijos tarpsniai, rodomi viduramžių archeologiniai radiniai, įrengtos parodos, pasakojančios apie miesto įkūrimą, Gedimino laiškus, 1863–1864 m. sukilimą, Baltijos kelią, vyksta mokomieji renginiai ir ekskursijos.
Iš bokšto viršūnėje esančios apžvalgos aikštelės galima išvysti turbūt gražiausią Vilniaus senamiesčio panoraminį vaizdą. Virš bokšto plevėsuojanti vėliava iki šiol įkvepia tautą ir kasmet sausio 1-ąją, Lietuvos vėliavos dieną, per iškilmes yra pakeičiama.
Bokštas tapo vieta, kurioje istorija susijungia su dabartimi, primindama Lietuvos kovą už laisvę ir kultūrinę tapatybę.
Geriau pažinti turtingą bokšto, Vilniaus miesto ir Lietuvos laisvės kovų istoriją galite apsilankę Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Gedimino pilies bokšte. Lankymo žinias rasite muziejaus svetainėje lnm.lt.
Straipsnyje rašoma, kad “Iš pradžių Gedimino pilies bokštas buvęs keturių aukštų. Pilnai mūrinė pilis tapo vėliau Vytauto Didžiojo laikais. Du viršutiniai pilies bokšto aukštai buvo nuardyti, o ant likusiųjų dviejų aštuoniasienio bokšto tarpsnių pastatytas medinis šešiakampio plano statinys,” – archeologai su architektais čia padirbėjo labai rimtai. Šios ir kitos atliktų darbų detalės leidžia bokšto konstrukciją lyginti su Tauragnų pilies Šiaurės Rytų Lietuvoje gynybine pilimi (“Istorija pareinant į Lietuvą” p. 60), kuri kartu su priešpiliu ir čia pat plytinčiu giliuoju Tauragno ežeru, kompleksą paverčia unikaliu, skirtingu nuo Vilniaus, ankstyvųjų Viduramžių statiniu. Pamatų buvimo ar nebuvimo pėdsakus tik, suprantama, ant piliakalnio viršaus reikėtų aptikti. Paėmus knygą, šis reikalas buvo aptartas su Utenos projektinės firmos architektu Romualdu Bernotu ir jis pažadėjo, kai ateis laikas, padaryti Tauragnų pilies, tiek ir priešpilio statinių darbo brėžinius. “Kokiu tikslu?,” – paklaustute. “Organizuoto turistų srauto, einant (plaukiant laivu) aplinkui ežerą tikslu,- atsakytume, – su sąlyga, jeigu Utenos miesto Meras tuo irgi susidomės”. Dėkoju.