Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, svarstė maisto kainų tendencijas Lietuvoje, dalyvaujant Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos banko ir Valstybės duomenų agentūros atstovams.
Komiteto pirmininkas, socialdemokratas Algirdas Sysas pabrėžė, kad statistiniai kainų vidurkiai, kuriais operuoja valstybės institucijų šnekėtojai, taip smarkiai skiriasi nuo realybės, su kuria pirkėjai susiduria parduotuvėse, kad žmonės tiesiog negali patikėti savo ausimis, kai girdi ekspertų nuomonę, esą maisto kainos Lietuvoje nėra ypatingai didelės. „
Mes juk Lietuvoje gyvenam, kiekvienas iš mūsų einam į parduotuvę. Aš matau įvairius statistinius duomenis, bet kai nueinu į parduotuvę ir pažiūriu į lentynas, tai ten, na, niekaip nerandu tos „vidutinės kainos“. Visos kainos yra didesnės negu vidutinės! Tai gal kas nors galėtų paaiškinti, kodėl kainos lentynose ir kainos biurokratų statistikose taip skiriasi?“, – klausia A. Sysas.
Pasak komiteto pirmininko, kokiame nors mažame miestelyje sviestas gal ir kainuoja 9 eurus, bet „jūs nerasite tokių kainų visame Vilniuje“.
A. Sysą ypač sudomino posėdyje pateikta informacija apie tamsios duonos kainos struktūrą. „Kiti gamintojai gauna 30–40 proc. nuo produkto, o štai tamsios duonos atveju mažmeninė ir didmeninė prekyba pasiima virš 70 proc., o gamintojas gauna 4 proc. nuo duonos kepaliuko (ar kitokio gaminio). Kaip tai paaiškinti?“ – valdininkų teiravosi A. Sysas.
Atsakingų institucijų atstovai pažadėjo pateikti papildomų informacijoduomenų vėliau.
Vyriausybės inicijuojama Maisto taryba prisidės prie skaidrinimo
Ministro pirmininko, socialdemokrato Gintauto Palucko inicijuojama Lietuvos maisto taryba, be kitų funkcijų, galės išsamiau ir visapusiškiau įvertinti „lietuviškų“ maisto kainų fenomeną, kuriuo mūsų šalis išsiskiria Europos Sąjungoje.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Žemės ūkio komiteto pirmininkas Mindaugas Maciulevičius pažymi, kad kitose šalyse maisto tarybos atlieka svarbią funkciją, ypač jeigu valstybės institucijos yra įpareigojamos joms teikti grįžtamąją informaciją ir pagrįstus atsakymus.
Anot M. Maciulevičiaus, maisto tarybos teikia įrodymais pagrįstus maisto politikos siūlymus. „Tikslas – mažinti kaimo ir miesto atskirtį, derinti gamintojų, prekybininkų ir vartotojų interesus. Realybė tokia, kad ne visi gyventojai turi lygias galimybes gauti sveiko, įperkamo ir tvaraus maisto“, – pažymi M. Maciulevičius.
Jo teigimu, Lietuvos maisto taryba galėtų imtis tokių klausimų kaip maisto grandinės skaidrumas, vertės pasiskirstymas grandinėje, nesąžiningų prekybos praktikų direktyvos įgyvendinimas, smulkiųjų tiekėjų diskriminavimas, prekybininkų taikomi „lentynos mokesčiai“ ir kitų.
