I dalis čia.
Per partizaninį karą pirmą kartą Lietuvos istorijoje moteris kovotoja tapo reiškiniu, o ne vienetiniu atveju ar išimtimi. Gal ne visada su ginklu, bet dažnai jos buvo tos, kurios rūpinosi logistika, ryšiais, maisto ruošimu, aprangų siuvimu ir adymu, spaudos leidyba bei medicina.
Partizanės moterys
Kaip pažymi istorikas Darius Juodis, „konkretūs pavyzdžiai rodo, kad partizanės dažniausiai dirbo medicinos, spaudos leidybos srityse, atliko įvairius ūkinius darbus. Galbūt ryšininkės ir rėmėjos, kurių būta daugiau, atliko daug daugiau darbų nei moterys partizanės, lyginant pagal apimtis.
Nors pats lyginimas gali būti sąlyginis dalykas. Moters ryšininkės vaidmuo buvo sunkiai kuo nors pakeičiamas. Jų dėka buvo palaikomi ryšiai tarp atskirų partizanų junginių (pernešamos žinios žodžiu ir raštu, įspėjama apie gresiančius pavojus). Taip pat platinami pogrindžio leidiniai, suteikiama įvairiapusė materialinė parama kovojantiesiems ir t. t.
1947 m. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas taip pavaizdavo moters vaidmenį pasipriešinime: „Laisvės kovos sąjūdžio narė – lietuvė mergaitė tamsią darganotą naktį drąsiai neša slaptąją korespondenciją.“
Galima būtų palyginti pasipriešinimo judėjimą su mechanizmu, sudarytu iš daugelio mažų ir didesnių dalių. Išėmus vieną ar kelias dalis, mechanizmas negalėtų veikti. Tai lygintina su moterų vaidmeniu partizaninėje kovoje. Be jų pasipriešinimas būtų visai kitoks, o gal greičiausiai iš viso jo nebūtų.“
Vienaip ar kitaip prie Lietuvos partizanų kovos prisidėjo ar ją rėmė
Marcelė Žindžiuvienė-Tigrienė, medicinos sesuo Valerija Liktoraitė-Danutė, Ona Guogaitė – Miškų Gėlė, Albina Norkutė, medicinos sesuo Janina Čepaitė, Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Izabelė Vilimaitė-Stirna, 1945 m. Telšiuose veikęs merginų Vaidilučių pogrindis, Antanina Kurtinytė-Liepa, Monika Marčiulynaitė-Nykštukas.
Regina Jančiauskienė-Pempė, Anelė Juzukėnienė-Liūtė, Joana Railaitė-Neringa, Bronislava Diksaitė-Miškų Gėlė, Zofija Rutkauskaitė-Lietutis, Elena Jurkūnienė-Balanda, Genovaitė Pracišauskienė-Vytas, Genė Martinavičiūtė-Laumė, Adolfina Balčytė-Agota, Janina Gelumbeckaitė, Anelė Lindaitė, Janina Simonaitienė.
Albina Neifaltienė-Pušelė, Ona Vilčinskienė-Drebulė, Janina Čepaitė-Žibutė, ryšininkė Janina Elzbergaitė, Elena Gailiūtė-Voverė, ryšininkė Onutė Lukošiūtė, Juzefa Ličkutė, Anelė Senkutė-Pušelė, Janina Kazėlytė-Saulutė, Jadvyga Gedminaitė-Elena, ryšininkė Amilija Vaičiulienė, ryšininkė Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė.
Domicelė Didžpinigytė-Laimutė, Marytė Senavaitytė, Anastazija Rinkevičiūtė-Nastutė, Anastazija Kleizaitė-Raselė, Aldona Meškevičiūtė-Vaidilutė, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, medicinos sesuos Marijona Žiliūtė-Eglutė, Irena Petkutė-Neringa, Diana Glemžaitė, Antanina Lukšytė-Milda, Elė Rudzevičiūtė-Andriuškevičienė.
Petronėlė Pušinskaitė-Vilija, Uršulė Vidžiūnienė, Marytė Štaruolytė, Stanislava Žickutė-Snaigė, Genovaitė Pracišauskienė-Vytas, Joana Dijokaitė-Reda, Anelė Martinkevičiūtė-Arūnė, Anelė Ruseckienė-Palmė, Marytė Talačkaitė-Genovaitė, Anelė Butkevičiūtė-Konvalija ir daugelis kitų narsių moterų.
Moterys partizanės dažniausiai segėdavo sijoną, bet buvo nešiojančių ir kelnes, kurios gyvenant sudėtingomis nuolatinės kovos sąlygomis buvo patogesnis pasirinkimas. Moterys turėjo laikytis tokios pačios aprangos dėvėjimo tvarkos kaip ir vyrai.
Partizanės apranga
Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje rodomos partizanės aprangos pagrindą sudaro chaki spalvos aprangos kepurė, papuošta 1949 metais patvirtinta partizano kokarda, ir chaki spalvos moteriško kirpimo švarkas.
Įdomu, jog švarkas persiūtas pagal laisvos Lietuvos kariuomenėje nešiotų švarkų pavyzdį. Partizanės švarką puošė sagos su Vyčiu. Moteriškumo bruožas – žalios spalvos sijonas su praskiepu.
Kariški aprangos bruožai
Šviesūs lininiai marškiniai su apykakle, auliniai odiniai batai, odinis diržas su odiniu pistoleto dėklu, medžiaginė šovininė ir rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.
Ant kairės aprangos švarko rankovės buvo prisiūtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano skiriamasis antsiuvas – rombas su centre išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi.
Taip pat ant kairės aprangos švarko rankovės buvo prisiūtas LLKS partizano skiriamasis antsiuvas – rombas su centre išsiuvinėtu Vyčio kryžiumi.
Taip pat ant tos pačios rankovės, virš rankogalio prisiūta raudona juostelė su 2 juodais dryžiais – partizano sužeidimo ženklas – juostelė, kuri reiškia, kad kovotoja mūšio metu buvo sužeista.
#drąsosgijos
Lietuvos partizanės aprangos rekonstrukciją galima apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“.
Karinių aprangų rekonstrukcijų paroda, pasakojanti apie karybos madas ir aprangos veiksmingumą nuo baltų karybos iki Lietuvos partizanų laikų, veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
Neteisinga partizanų naudotą Vyties ženklą vadinti Vyties kryžiumi, nes paties šio kryžių formos ženklo pirminis pavadinimas buvo Vytis. Raitelis Vytimi imtas vadinti tik dėl to ir tik tada, kai ant skydo ėmė naudoti Vyties (kryžių) ženklą. Taigi “kryžių ženklui” grąžintinas jo pirminis Vyties pavadinimas, o raitelis vadintinas Raitelio ženklu kaip ir buvo senovėje.