Jau tikriausiai pasiekėme ribą, kai vis didesnė amžininkų dalis nebesusimąsto apie gyvenimo prasmę. Sakoma: „Gyvenu ir tiek, kaip ir kiti… Dirbu – uždirbu – išleidžiu…“
Gyvenimas suskirstytas į pakopas: mokykla – specialybės įgijimas – darbas – pensija… O kas daugiau: kurti šeimą ar nekurti, auginti vaikus ar jų neturėti? Su kuo bendrauti, kuo domėtis, kaip išreikšti savo gebėjimus? O gal tiesiog „stumti“ dieną po dienos?
Lietuvių tautosakoje sakoma, kad žmogus gyvenime turi atlikti tris pareigas: pasodinti medį – pastatyti namą – užauginti vaiką. Ar daugelis susimąstome apie šias ar panašias pareigas, ar suvokiame jų reikšmę?
…Ankstyvas rytas. Šalia mokyklos stadiono nuobodžius ratus suka šunų laikytojai. Kas vedžioja vieną, kas du, o kas pusę tuzino… Atrodytų, kad šuns laikymas lyg ir priverčia pabūti ore ir pajudėti, tačiau prisiversti rimčiau pasimankštinti net nežadama.
Bet štai ankstyvo ryto tylą perveria aštrūs operatyvinių automobilių signalai: į miegamąjį mikrorajoną kaukdamos ir mirkčiodamos ryškiais švyturėliais lekia „greitosios“. Dažniausia todėl, kad kažkam sustreikavo širdis…
Mokyklos stadione su šiaurietiškomis lazdomis žvaliai žingsniuojantys nebejauni žmonės susižvalgo: jau daug metų niekam iš jų tokios pagalbos nebereikia. Žingsniuojančių nedaug. Kol dar neprasidėjo pamokos, jie skuba pasimankštinti, juo labiau, kad oras miegamajame rajone – gana gaivus, pramoninės taršos čia nėra.
Tuo pat metu kažkuris šunų vedžiotojas užmina smilkstančią nuorūką ir mechaniškai prisidega naują. Kažkuriam iš jų gana greitai prireiks „greitosios“… Tik ar suspės atgaivinti? Kas pakels balsą prieš rūkymo – savanoriško nuodijimosi epidemiją?
Pro stadioną į kitoje gatvės pusėje esantį darželį keliolika moterų veda vaikučius. Mamų, žingsniuojančių su vaikučiais, gal 5-6 kartus mažiau, negu moterų, vedžiojančių šunis. Pastarosios turi laisvo laiko: su jais žaidžia, myluoja ir net kalbina. Tuo tarpu mamytės, vedančios vaikus į darželį, savo jausmų nerodo: rytais reikia skubėti į darbą.
Ne vienas pastebėjome, kaip mūsų visuomenė „sušunėjo“: daugybė reklamų apie „augintinius“, daugybė patarimų, kaip juos auginti, kuo maitinti ir net… rengti. Taip, taip: rengti, nors šuo, skirtingai nuo vaiko, juk turi kailiuką. Kiekvienas gamtininkas pasakys, kad šuns rengti nereikia, nes jis turi užsiauginti poodinį riebalų sluoksnį, natūraliai saugantį nuo oro temperatūros svyravimų, bet jei šunį aptempsite kailiniais, jo apsauginių funkcijų raida bus sutrikdyta. Nejaugi užmiršome net mokyklinio biologijos kurso žinias? Bet viešoji erdvė jau seniai perpildyta rašiniais ir vaizdais apie „augintinius“ ir „šeimos narius“.
Iš tikrųjų ta rašliava neturi nieko bendro su gyvūnų priežiūra. Nuo seniausių laikų žinoma, kad kiekvienas naminis gyvulys kažkada prijaukintas tik todėl, kad geba atlikti tam tikrą pareigą namų ūkyje. Jei tokioms pareigoms netinka, jo iš laukinės gamtos į namus niekas netempia.
Prie būdos pririštam šuniukui niekas kailinių nesiuvo ir megztinių nemezgė. Bet dabar naujausioje reklamoje skaitome „Tavo meilė – didžiausia dovana“: daili mergina prie krūtinės glaudžia šuniuką, aptemptą raštuotu megztiniu. Bet juk, kartodama žodžius apie meilę, galėtų glausti savo kūdikį. Ar šiais visuomenės spartaus senėjimo laikais tai nebūtų daug prasmingiau?
Niekieno nerinktų, tačiau tikrųjų planetos valdytojų vizijoje gyventojų skaičius turi sparčiai mažėti: įprastinius darbus vis greičiau perima techniniai įrenginiai. Jie nepavargsta, nestreikuoja, jiems nereikia socialinės apsaugos. Esant reikalui, užtenka tik pakeisti susidėvėjusią arba tobulintiną detalę, mazgą ar schemą.
Kuriamos technologijos, kurios nekaltai pristatomos kaip galinčios patobulinti žmogaus fizinius ir net protinius gebėjimus. Jau sukurtos dirbtinės gimdos, aprūpintos davikliais, signalizuojančiais apie kylančius augimo nesklandumus ir padedančios jų išvengti. Neaugins vaikų ir šunomanai…
Apie tai, kad galima taikiai, dalykiškų derybų būdu išspręsti dabar kylančius politinius, ekonominius, religinius ar kultūrinius konfliktus, dabartiniai planetos valdytojai kol kas nemąsto: jiems karas yra beprotiškai pelningas verslas, dar ir padedantis perskirstyti planetos teritorinius ir gamtinius išteklius.
Tik todėl ir taikai po Antrojo pasaulinio karo palaikyti sukurtos institucijos, kaip pavyzdžiui, JTO, paverstos primityvios derybų vaizdavimo organizacijomis.
Žinoma, pasaulio tautos ir be jų susitartų, bet pagrindiniai pinigų srautų valdytojai nėra moralės ir kultūros lyderiai. Tai trumparegės vidutinybės, nesuvokiančios žmonijos paskirties planetoje. Jos jau kelintas dešimtmetis kėsinasi į pačią žmonijos prigimtį. Štai todėl taip agresyviai puolama šeima ir bandoma suniekinti žmonijos kultūros paveldą.
Tokios tendencijos jau įsiskverbė ir į Lietuvos gyvenimą. Kas galėjo pareikšti, kad „šeima neutrali lyčiai“? Juk būtent naujos kartos ugdymas yra pagrindinė, t. y. svarbiausia šeimos funkcija. Jokie „vaikų namai“, jokios globos organizacijos, jokia užklasinė veikla šeimos neatstos. Net asmenys, nepažįstantys savo biologinių tėvų, metų metais bando juos susirasti. Kaip patys sako, „pažvelgti į jų akis“, pamatyti, kas yra jų tėvai.
Bet štai prieš kelias dienas būtent Lietuvos teismas priėmė sprendimą, kuriuo dvi kartu gyvenančios moterys abi paskelbtos… mamomis. Dvi mamos ir nė vieno tėčio? Pereikite visą Lietuvą, kiek rastumėte pritariančių tokiam sprendimui? Net įvaikinimo atvejais tokių sprendimų iki šiol niekas nepriiminėjo.
Ką šie teisėjai atsakys, kai dviejų „mamų“ draugijoje užaugęs vaikas paklaus: „Kur mano tėtis?“ Tai štai kodėl dabartinių valdančių spaudimo dėka iš darbo skandalingai išmestas žymus mokslininkas, pripažintas Lietuvos psichiatrijos tėvu. Kur valdantieji bėgs skųstis, ką apkaltins, jei daugiau kaip du milijonai mūsų piliečių patvirtins, kad dviejų motinų vienoje šeimoje nebūna? Ar jiems nereikėtų kuo skubiau užsirašyti vizitui pas psichiatrą?
Suprasti gyvenimo prasmę galima tik tada, kai jautiesi fiziškai ir psichologiškai saugus. Bet jeigu mūsų tyko keisti pavojai, kai net nežinome, kaip jų išvengti, tikėtis asmens racionalaus sprendimo – nelengva: išsigandęs žmogus ne visada geba mąstyti pilnavertiškai.
Tačiau dabartinis puolimas prieš šeimą net neturi logiško pateisinimo. Kurti šeimos niekas neverčia, niekas netrukdo kartu (pavyzdžiui, viename bute) gyventi keliems vyrams ar moterims. Niekas netikrina, ar jie miega vienoje lovoje ar atskirose.
Tačiau nesusituokusių, nors ir kartu gyvenančių asmenų niekas šeima nevadina. Jei tie, kartu gyvenantys, bet nesusituokę asmenys nori bendrai tvarkyti savo finansinius reikalus arba gauti informaciją apie vienas kito sveikatą, visa tai galima artimiausiu metu išspręsti, priimant atitinkamas civilinio proceso pataisas (jei tokių klausimų dar iškyla).
Neginčijama, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, todėl puolimas prieš šeimą negali būti toleruojamas. Prof. Aušra Maslauskaitė pažymi, kad šiandien šeimą suprantame „kaip socialinį darinį, kuris atribotas nuo viešo gyvenimo, kuriame itin svarbūs emociniai saitai, jis kuriamas per romantinę meilę, jam būdingi tam tikri lyčių vaidmenys, kartų santykiai.“
Sociologė nurodo, kad „žvelgiant iš biologinės perspektyvos – tai, matyt, yra mūsų, kaip rūšies, išgyvenimo klausimas. <…> per šeimą gaunamas socialinis statusas, socialinė tapatybė, psichologinis saugumas, kurio reikšmė išauga šiuolaikinėje visuomenėje.“
Šeimos vaidmuo yra apibrėžtas Lietuvos Konstitucijos 38-ajame straipsnyje. Šiuo metu labai svarbu jį priminti: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje – lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
Viešojoje erdvėje platinamos sumaišties atmosferoje belieka iškelti vieną iš svarbiausių klausimų, kuo žmogus išsiskiria nuo gyvūnijos pasaulio: žmogui būdingi jausmai, mąstymas ir kalba. Jokia kita gyvūnijos rūšis šiomis savybėmis nepasižymi. Visa tai nulemia specifinė, tik žmogui būdinga smegenų veikla.
Iki šiol jokias tyrimo metodais nėra atskleista šios specifikos esmė: niekas negali pasakyti, kurie smegenų centrai apsprendžia meilę, sąžinę, dorovę ir pan. Bandymai kaišioti į smegenis elektrodus, siekiant žmogui įdiegti vadinamojo „dirbtinio intelekto“ metodikas, lygiai kaip ir bandymai keisti žmogaus lytį (chirurginiais, psichologiniais ar pan. metodais) yra nusikalstami.
Žemdirbių civilizaciją pakeitė bežemių kultūra, o ją keičia gyvulių augintojų kultūra, nuosekliai perauganti į gyvulių kultūrą.