Neseniai TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos būrys apsilankė kanauninko ir rašytojo J. Tumo-Vaižganto bute, kuriame jis būdamas greta esančios Vytauto Didžiojo – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius, trylika metų gyveno ir rašė savo kūrinius. 1997 metais šiame bute įkurtas paminklinis J. Tumo-Vaižganto muziejus.
Pravėrus duris, mus labai šiltai sutiko šio paminklinio buto – muziejaus vedėjas ir šviečiamųjų pažintinių programų žinomas rengėjas Remigijus Jakulevičius. Jis mums plačiai papasakojo apie Vaižganto –„savosios, lietuviškos visuomenės tarno“, vadinto tautos sąžine ir balsu, gyvenimą, jo kilnią asmenybę, kūrybinį palikimą, jo įvairiašakę veiklą, palikusią gilius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje.
Vaižganto gyvenimo ir veiklos tikslas buvo ne tik formaliai skleisti „Gerosios Naujienos“ idėjas, bet jas ir įgyvendinti žmonių širdyse jungiant tautą dirbti Tėvynės labui. Jau mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jaunasis klierikas J. Tumas priklausė slaptai lietuvių draugijai, skleisdamas lietuvišką žodį, tautinio susipratimo idėjas, platindamas draudžiamą lietuvišką spaudą.
Būdamas kunigu redagavo laikraščius „Tėvynės sargą“ ir „Žinyčią“. Juose, skleisdamas švietimo idėjas, stengėsi jungti lietuvišką sąmonę nepraradusius įvairių pažiūrų autorius, priešinosi polonizazijai ir rusifikacijai.
Gyvendamas Vilniuje taip pat aktyviai įsijungė į krašto atlietuvinimo darbą. Suprasdamas rašytinio žodžio lietuvių tautos atgimime svarbą, bendradarbiavo Petro Vileišio leidžiamajame pirmame legaliame lietuviškame dienraštyje „Vilniaus žinios“, drauge su būsimu Lietuvos prezidentu Antanu Smetona redagavo „Viltį“.
Ieškodamas „deimančiukų“, į savo švietėjišką lietuvybės skatinimo veiklą stengėsi įtraukti ir jaunimą. Norėdamas, kad jauni žmonės taptų savo atgimstančio krašto atsidavusiais ir lietuvybę skleidžiančiais darbininkais – mokytojais, jis kartu su prelatu Konstantinu Olšausku tris mėnesius JAV rinko aukas lietuvių mokytojų seminarijos rūmams pastatyti Kaune (dabar juose „Saulės“ gimnazija).
Prasidėjus karui, Rygoje redagavo vietos lietuvių leidžiamą laikraštį „Rygos garsą“. Vėliau, apsigyvenęs Petrograde, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, kuriame buvo aptarta Lietuvos politinė ateitis. J. Tumas, kaip ir M. Krupavičius, A. Voldemaras, J. Vailokaitis, P. Karvelis, M. Yčas, gynė etninės Lietuvos nepriklausomybės idėją, įsijungė į Lietuvių draugijos veiklą nukentėjusiems dėl karo šelpti.
1917 metais dalyvavo Stokholme vykusioje lietuvių konferencijoje, kurioje buvo priimtas pareiškimas, akcentuojantis Lietuvos nepriklausomybės siekį. Pradeda rašyti savo garsiuosius „Pragiedrulius“, kuriuos vėliau poetas ir literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas apibūdino kaip lietuvišką epopėją, „didžiulę kovų dėl kultūros freską“.
Paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, Vaižgantas daug jėgų skyrė valstybės atkūrimo darbui, dvasinio prado platinimui. Pergyveno dėl lenkų klastingai užgrobtos mūsų sostinės Vilniaus okupacijos. Persikėlęs į Kauną įsteigė laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, kurį redagavo daug Lietuvai nusipelniusi Marcelė Kubiliūtė.
Kaip veiklų kunigą, lietuviškos sąmonės vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, duodamas užduotį atnaujinti gana apleistą bažnyčios pastatą. Kunigas Juozas Tumas šią užduotį puikiai įvykdė. Vincas Mykolaitis -Putinas džiaugėsi, kad ši bažnytėlė tapo „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“.
Ypač patrauklūs buvo Vaižganto sakomi pamokslai. Jų paklausyti susirinkdavo ir didelis būrys miesto inteligentų. Čia ateidavo per Mišias pagiedoti žinomi operos solistai – Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė, Verutė Podėnaitė, Antanas Sodeika ir kt. Vaižgantas pasidarė visos visuomenės mylimu kunigu, nuskriaustųjų užtarėju, atviraširdžiu kritiku, aktyviu visuomenininku. Jis mylėjo kitus ir buvo pats mylimas. Tai atsispindi jo paties posakyje: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats“.
Kai kurie literatūros kritikai dažnai pažymėdavo pasireiškiančias literatūrines sroves. Vaižgantas nuolat ieškojo naujų talentų, kurie savo minties kūrybine galia, o ne kažkokiomis atsiradusiomis srovėmis, tikrai prisidėtų prie lietuviškos kultūros kėlimo. Jis rašė: „Reikia naujų talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės, Jeigu kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė; srovė teka ir neša“.
1921 metais spaudoje pasirodė apysaka „Dėdės ir dėdienės“, kurioje vaizduojamas baudžiavos laikų Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas, jų gyvenimo vingiai, sudėtingas dvasinis pasaulis, žmoguje glūdantys aukštieji ir žemieji prigimties pradai, parodomas maldos veiksmingumas, jos sutaurinanti galia, ieškoma kelių į moralinį atgimimą.
1922 metais Vaižgantas buvo pakviestas dirbti Lietuvos universitete. Jame jis dėstė spaudos draudimo laikotarpio literatūros istoriją, paskelbė keletą knygelių apie to laiko lietuvių rašytojus, fakultete įkūrė vadinamą Rašliavos muziejų, kuriam jis padovanojo savo sukauptas knygas, leido savo kūrybos raštus.
1929 metais dėl susilpnėjusios sveikatos teko atsisakyti dėstytojo pareigų. Universiteto vadovybė, įvertinusi Vaižganto darbus, jam suteikė garbės daktaro vardą. Tačiau kanauninkas ir toliau dirbo savo kūrybinį darbą, aktyviai dalyvavo savo kunigiškoje ir visuomeninėje veikloje.
Sovietinių partokratų persekiota mūsų buvusi iškili dėstytoja Vilniaus universitete profesorė Vanda Zaborskaitė apibūdino Vaižgantą šiais žodžiais: „Žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“. Matyt šie pradai, slypėję jo širdyje, paskatino jį pasirinkti ir Vaižganto – lietuvių mitologinį slapyvardį, susijusį su žydinčių linų branda, nuolatiniu žemės augalijos augimu ir atsinaujinimu.
Vaižgantas ieškodamas lietuvių tautos sielos išraiškos, jos gyvybingumo, dažnai pažvelgdavo į kaimą, į jo žmones, jų rūpesčius ir džiaugsmus, pasireiškiančią atjautą, gėrėjosi tų žmonių dvasine didybe, išlaikiusia lietuvių kalbą, savo papročius, gėrėjosi jų didėjančiu tautiniu sąmoningumu ir šviesėjimu, artimai bendravo su Vydūnu, Maironiu, Sofija Čiurlioniene-Kymantaite, Vincu Krėve, Adomu Jakštu ir kt.
Tą bendravimą mena išlikusios nuotraukos, užrašyti žmonių prisiminimai, daiktai, paveikslai. Muziejaus vedėjo Remigijaus lydimi ir klausydami jo poetiško pasakojimo, apžiūrėjome visus ketverius kambarius, gražiai sutvarkytą, įtaigiai parengtą ekspoziciją. Viename kambaryje stovi žymaus Lietuvos baldininko Jono Prapuolenio pagamintas darbo stalas, kabykloje kabo kanauninko sutana, spintoje – jam padovanoti kailiniai.
Svetainėje – baldų komplektas, svečių kambaryje – tvarkingai sudėtų knygų spinta, stilingos žvakidės, rašytojo mėgtų kanarėlių, teikusių jam savo čiulbesiu didelį džiaugsmą, narvelis ir kiti išlikę asmeniniai daiktai. Kambarių sienas puošia K. Šimonio, Janulio ir kitų dailininkų padovanoti Vaižgantui paveikslai. Į akis krito ir viename kambaryje eksponuojama skulptoriaus Bernardo Bučo sukurta Vytauto Didžiojo skulptūrėlė. Ji rašytojui buvo padovanota 1930 metais, švenčiant Lietuvai Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus.
Nuo Vaižganto gimimo mus skiria 155-erių, o nuo jo mirties – 91-erių metų sukaktys. Jo kūrybinis palikimas didelis – muziejaus lentynas puošia 25 tomai jo raštų. Jau rengiamas ir 26-asis tomas.
Apsilankymas garbingojo kanauninko, rašytojo ir lietuvybės puoselėtojo Juozo Tumo- Vaižganto bute – mums buvo lyg šventinė, dvasinio susikaupimo valanda, kurią padovanojo muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus su meile Vaižgantui ir Lietuvai pasakyti žodžiai, jo nuoširdus pasakojimas. Buvome su gyvojo Vaižganto dvasia. Ačiū, Remigijui.
Malonu, kad mūsų būryje buvo ir Kauno evangelikų liuteronų Kauno Šventosios Trejybės bažnyčios vadovas, didelis Lietuvos patriotas, ekumeninio bendravimo skatintojas kunigas dr. Saulius Juozaitis.
Vaižgantas, kilęs iš savo gimtosios žemės klodų, savo kūrybines jėgas skyręs mylimos Tėvynės labui, savo laiku buvo lyg gyvasis Lietuvos švyturys, skleidęs savo dvasinę šviesą visam kraštui. Svarbu, kad tos Šviesos dalelę laikytume ir dabar savo širdyse, saugodami savo turtingą žodžiais, skambią, išraiškingą ir pasauliui įdomią lietuvišką kalbą, saugotume mūsų tautos dvasinę kultūrą, būtume ne tik piliečiais, bet svarbiausiai – savo šalies patriotais.
