G. Storpirštis. Lietuvos karališkos didybės atkūrimas: A. Bučio „Lietuvos karaliai ir karalienės“

Prakalba pasakyta kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studijos „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ (T. 1-2, Leidyklos UAB „Alio“, Vilnius, 2024) pristatymo ir autoriaus 85-mečio minėjimo vakare vykusiame spalio 25 d. Lietuvos rašytojų sąjungoje rūmuose Vilniuje.

„Lietuvos karaliai ir karalienės“ – šią knygą-žinyną savo 85 gimtadienio proga autorius dovanoja Lietuvai. Ji skirta savo tautos istorija besidominčiai šviesuomenei ir jaunimui bei užbaigia Lietuvos valstybės ir karalių titulatūros tyrimą, trukusį virš 20 metų.

Prieš tai 2018 m. išleista knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ susilaukė didžiulio dėmesio ir trijų leidimų, o taip pat mes kartu su Algimantu jau turėjom 28 jos pristatymus visoje Lietuvoje ir kvietimai nesibaigia… Susidomėjimas Lietuvos karaliais tik auga kaip ir palaikančiųjų gretos, tik vis dar nedrąsu apie tai prabilt viešai. (apdovanojimas už knygą).

Kodėl šis žinynas – įvykis? Todėl, kad, manau, niekas iš dabarties istorikų negalėtų parašyti tokio žinyno ar kitaip vardinant enciklopedijos, skirtos valstybės ir jos valdovų titulatūrai

12a. – 15 a. Viduaramžių Europoje, nes:

I, Nežinau, kas gali skirti tiek laiko šitokiam darbui, jei jie turi šeimas ir dirba valstybinį ar privatų darbą (primena: kai Liudas Mažylis atrado Nepriklausomybės deklaracijos originalą savo atostogų metu, vieno istorijos instituto darbuotojo paklausė, kodėl artėjant šimtmečiui niekas iš darbuotojų jo neieškojo, atsakymas buvo paprastas ir aiškus – niekas neliepė ieškoti). O Algimantas jau virš 20 m. išėjęs iš visų tarnybų ir pats sprendžia, ką jam veikti. O Laiko, jėgų ir noro jis turi į valias – kaip matome… Tai mūsų šių laikų Simonas Daukantas – kaip jį taikliai pavadino vienas bičiulis.

II. Be to nežinau, kuris rašantis istorijos klausimais dabarties istorikas galėtų laisvai skaityti šaltinius lotynų, senąja rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis.

Nes k aip kitaip paaiškinti nesusipratimą, kai 2023 m. Valdovų rūmų kieme, švenčiant sostinės 700m jubiliejų, atidengiamas paminklas Lietuvos Karaliaus Gedemino laiškams, o visai šalia paminklo keliom užsienio kalbom parašyti aprašai apie kunigaikštį Gedeminą. Nors pačiame paminkle didžiulėm granito raidėm iškalta REX. Negi niekas negalėjo išverst šio lotyniško žodžio miesto ir Valdovų rūmų vadovams ir įdomu, o ką apie tai galvoja užsienio svečiai.

III. Tradiciniams istorikams sunku ir nedrąsu keisti nusistovėjusį per ilgus šimtmečius mūsų istorijos valstybės ir valdovų titulų traktavimą, padiktuotą rytų slavų. Šiandien kiekvienas mokinukas ar mokinukė atsakys, kad senovės Lietuvos valdovai buvo didieji kunigaikščiai… Atsakymas natūralus, kadangi šitaip mūsų mokyklose aiškina istorijos mokytojai, o mokytojams lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Paradoksalu, kad būnant jau 20 metų Europos sąjungoje, mūsų istorikai vis dar laikosi slaviškos titulatūros ir bijo ją pakeisti į visoje Europoje šiuo metu priimtą valdovų titulatūrą, kur nepriklausomi valdovai ikikrikščionškose ir krikščioniškose Europos valstybėse buvo tituluojami karaliais arba imperatoriais.

IV. Dar viena labai svarbi priežastis – Algimanto profesija yra tekstų analizė, nepriklausomai kada jie buvo parašyti. Šia tema baigtos aspirantūros studijos Maskvoje ir įgytas daktaro laipsnis. Tai be galo svarbu analizuojant istorinius šaltinius: įgūdžiai, metodika, žinios ir t.t.

V. Algimantas nuolat kviečia profesionalius istorikus diskusijai, tačiau jie neturi laiko arba, tiesiog, nenori ginčytis su „neprofesionalu“ užmiršdami, kad ginčytis reikės ne su autorium, o su vienalaikiais šaltiniais. Juk istoriniai šaltiniai – istorikų duona.

VI. Beje, naujausiuose latvių istorikų darbuose jau atsisakyta valdovų slaviškos titulatūros ir pereita prie šiaurės Europos kraštų valdovų titulatūros.

VII. Tačiau pirmieji ledai pajudėjo ir naujausių metodiškai modernių Lietuvos istorijos tyrimų autoriai XXI šimtmetyje vis dažniau išradingai taiko senovės Lietuvai naujus tipologinius apibūdinimus, pvz.: nesisteminė karalystė (Alfredas Bumblauskas), Lietuvos pagoniškoji imperija (Stiven Rowell), nepasiskelbusioji imperija (Zigmas Norkus). Tai pirmieji džiuginantys ženklai, kalbantys apie naujai permąstomą Lietuvos istoriją. Dabar žiniasklaidoje matome moterų kvietimą perrašyti Lietuvos istoriją, grąžinant jai moterų nuopelnus. Algimantas savo žinyne ir šiuo klausimu žengė pirmuosius rimtus žingsnius, pristatydamas penkias Lietuvos karalienes.

VIII .Čia dar verta paminėti tai, kad 2024 09 16 Seime vykusios konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ priimta rezoliucija skelbia:

1. a) Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu turi būti vienas iš nacionalinės saugumo strategijos prioritetų,
2. b) Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informasinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.

Ir įžangos pabaigai – kas gi naujo šiame dviejų tomų Algimanto žinyne?

Knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų iškilimo Lietuvoje ir Europoje istorija. Apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto geneologinę liniją su dviem vėlesnėmis jos šakomis: pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kol karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose, daugiau nei 350 m. (1316 – 1668).

Ikikrikščioniškos karalystės Vakarų ir Šiaurės Europoje

Apžvelgdami karaliau statuso bei titulo gavimo evoliuciją įvairiose nepriklausomose viduramžių Europos karalystėse įsitikiname, kad pirminė ir pastoviausia ceremonialo forma būdavo karaliaus išrinkimas- išrinkimas, kaip rašė Tacitas dar Ia pb., iš kilmingųjų tarpo.

Išrinkimo ir įteisinimo ceremonija skyrėsi įvairiuose kraštuose, bet teisiniu požiūru karaliaus valdžia įgydavo pripažinimą bei galią pagal panašų germanams modelį, kurį aprašė Tacitas: susirenka minia, visi susėda ginkluoti, tylos išsireikalauja žyniai, jie , beje, gali ir bausti, tuomet visi išklauso karaliaus ar ko nors iš vyresniųjų (pagal amžių, kilmę, karinę šlovę ar iškalbą) – ir jei kalbančio nuomonė nepatinka, ji palydima šauksmais, jei minia pritaria – iškeliamos ietys. Tokia tvarka išrenkami karaliai.

Aišku bėgant laikui, sudėtingėjo Karalių rinkimo ir paskyrimo ceremonija bei tvarka.

Istorinis Katalikiškojo karaliaus titulas yra gana vėlyva grandis karaliaus statuso ir titulo evoliucijoje, kurią išgyveno viduramžių etninės karalystės.

Dabar trumpai peržvelkime Vakarų ir Rytų viduramžių Europos istoriją ir įsitikinkime, ar tikrai mes vieni savo ikikrikščioniškus valdovus norime vadinti karaliais? O gal atvirkščiai?

Prancūzijos istoriografijoje nė vienas istorikas niekada nesuabejojo, kaip reikia vadinti Frankų Karalystės valdovus iki krikšto ar po jo. Pvz. 481m Frankų karalystės suvienytojas ir pirmasis priėmęs krikštą Chodvigas vadinamas Karaliumi, lygiai kaip ir jo pagoniškas tėvas Childerikas, valdęs šią karalystę prieš 50m. Karaliais vadinami ir dar anksčiau valdę valdovai.

Ankstyvųjų viduramžių karalystės Britanijoje. Viename seniausių anglosaksų rašytinių dokumentų „Tribal Hidage“ sudarytame tarp VII ir IX a. yra išvardinta daugiau kaip 30 anglosaksiškųjų karalysčių, esančių mokesčių už žemę sąraše. Jos žinyne pateiktos originalo kalba, kadangi dauguma jų keitėsi, išnyko ir neturi jokių atitikmenų lietuvių kalboje.

Airiją antikiniai istorikai vadina Mažąja Britanija. Kuomet VIII a. Buvo sudarytas legendinių ir istorinių karalių sąrašas, jis apėmė dešimtis legendinių istorinių pagoniškos , tai yra keltiškosios Airijos karalių ir dinastijų, kurioms priklausė įvairaus dydžio teritorijos. Karalių kalvos viršūnėje stovi Likimo akmuo, prie kurio būdavo karūnuojami Aukštieji visos Airijos karaliai. Šis titulas nusako tendenciją mažoms karalystėms jungtis į stambesnes karalystes, valdomas Aukštojo Karaliaus.

Skaitant XIII a. lotyniškai ir vokiškai rašytas kronikas, kuriose minimi Didysis Naugardas arba Polockas galima pastebėti, kad jų valdovai tituluojame karališkais titulais – rex, kuning.

XIII amžiuje Livonijos kronikos metraštininkas, vienuolis Henrikas Latvis, rašo apie provoslavų karalius, Danijos katalikų karalių ir pagonių karalius, pvz.: kuršių karalių Lamekiną.

Šiaurės rašytiniai šaltiniai (runų įrašai, Skandinavijos kraštų kronikos bei analai, Islandijos sagos) atkuria įspūdingą karalių ir karalysčių panoramą viduramžių Baltijos kraštuose, kuriuose fiksuoja kuršių, sembų karalystes ir lygina jas su ankstyvosios Skandinavijos karalystėmis.

Tradiciniams Lietuvos istorikams kėlė ir atrodo tebekelia nemaža mįslių viduramžių žemaičių karalių gausa, kurią užfiksavo XIII a. vokiečių Rimuotoji Livonijos kronika: žiemgalių karalius Viestartas, lietuvių pagonių karalius Mindaugas iki katalikiškojo krikšto ir jo atsisakius, pagonių lietuvių karalius Traidenis ir panašiai.

Istoriniai tyrimai patvirtina panašios tipologijos karalysčių egzistavimą platesniame Šiaurės Europos kontekste, visoje pagoniškoje keltų civilizacijoje ir ankstyvųjų viduramžių Europoje, kurioje tautinių karalysčių modelis atsekamas germanų, aisčių, Britanijos piktų, škotų, pagoniškos istorijos sluoksniuose.

Šiuolaikinėje Britanijoje niekam į galvą neateina perdirbinėti archainį titulą arba naudoti kabutes cituojant istorinių šaltinių teikiamus titulus. Tuo tarpu kabutes pamėgo bene visi Lietuvos istorikai, savo tekstuose rašydami apie senovės anglų kabutėse karalystes, apie vikingų kabutėse karalius, apie kuršių ir žemaičių kabutėse karalius ir t.t.

Gal tai ir garbingiau, negu savavališkai versti juos į slaviškus kniazius – kabutėse kunigaikščius, tačiau – su kabutėmis ar su fiktyviais vertiniais abi šios procedūros vienodai antimokslinės.

 Šiandien šiuolaikiniai užsienio vertėjai ramiai verčia regnum į – karalystę, o rex į – karalių nedarydami  skirtumo kokiam karaliui – pagoniui ar krikščioniui šis terminas taikomas.

Manau, kad pakanka pavyzdžių ir pats metas mums taip pat pereiti nuo slaviškos prie Europinės titulatūros. Ir atitaisyti ilgus šimtmečius mūsų rytų kaimynų istorikų sąmoningai primestą klaidą, kai mūsų nepriklausomi pagoniški valdovai buvo vadinami kunigaikščiais, o ne Karaliais.

Priminsiu, kad šiuo metu Europoje yra priimta visuotinė titulatūros hierarchija, kur aukščiausias nepriklausomas valdovas tituluojamas Karalium ar Imperatorium.  Žemesnėje  pakopoje – princai, hercogai, kunigaikščiai ir t.t.

Krėvos Akto Unija

Dar noriu trumpam stabtelėti prie Krėvos Akto Unijos. 2002 m. profesorė Jūratė Kiaupienė sudarė ir išleido Krėvos dokumentų leidinį, kuriame sudėti esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki mūsų dienų.

Įdomu, kad daugybė politinių ginčų ir interpretacijų sulaukusi sutartis, Lietuvą išvydo tik po daugiau nei 600 m.

Tenka apgailestauti, kad tiek ilgai turėjom laukti, kol rinkinį parengė patys Lietuvos istorikai, nes lig tol Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, mūsų istorikai galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų  paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų.

Pagaliau lietuvių mokslininkai patys galėjo savo akimis išvysti ir tyrinėti Krėvos akto pergamentą ir savarankiškai atlikti teksto vertimą iš originalo į lietuvių kalbą.

Šimtametės diskusijos pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų po Krėvos sutarties  Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį tokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo ir stiprinimo iki XVIII a. pabaigos?

Iki tol šiuo klausimu rašę Lietuvos istorikai Eduardas Gudavičius ir Mečislovas Jučas, šiai rašytinei sutarčiai suteikdavo valstybinės sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos reikšmę. Tam nepritaria prof. J. Kiaupienė, nes šio akto struktūra neatitinka tarpvalstybinės sutarties akto reikalavimų, o surašytas vienintelis sutarties akto egzempliorius atsidūtė ne valstybės dokumentų saugykloje, bet bažnytinės instritucijos – Krokuvos kapitulos žinioje.

Tam pritaria ir anglų istorikas S. Rovelas (Rowell), kuris sako, kad tai – vedybų sutartis, o ne valstybių susijungimo aktas.

Dar viena priežastis, kodėl šis akto originalas taip ilgai keliavo į Lietuvą, yra valstybių statusai.

Grįžkime prie originalo vertimo ir jo keistenybių, kur, cituoju: „… abiejų karalysčių – tiek Lenkijos tiek Lietuvos nuostolius…“ lietuviškame vertime skaitome „ abiejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos nuostolius“. Kur dingo karalystės? Tokie teksto vertimai nesuvokiami ir nepateisinami. Juolab išleistoje  prestižinių leidinių serijoje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“.

Reikia pastebėti, kad būtent šitaip – Krėvos akto valstybių titulai regnum – karalystės, nuo seno į lenkų kalbą dažniausiai verčiami – valstybės. Taip, beje, rašoma beveik visuose lenkų mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse.

Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi Krėvos Akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis. Antai lenkų teisės istorikas Gžegožas Kazimieras Volkovskis nesenei paskelbė naują Krėvos Akto vertimą į lenkų ir  anglų kalbas ir abiem atvejai mus dominančią akto pastraipą išvertė korektiškai ir teisingai neatsižvelgdamas į jokią politinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur królestw obu, tak Polski, jak į Litwy“ („both Polish and Lithuanian Kingdoms“).

Pabaiga

Skaitykite šį neakademine kalba parašytą ŽINYNĄ, atsivers kitas pasaulis, prašviesės galvoj ir širdy, o Lietuvos sostinę vadinsit taip, kaip ją savo laiškuose vadino jos įkūrėjas, Karalius GEDEMINAS – Karališkuoju miestu.

Ir jau niekada nebekartosit klaidos, kad Lietuvoj Karalius Mindaugas buvo pirmas ir paskutinis Karalius, nes žinosit, kad po Mindaugo Karaliais buvo Vaišvilkas, Traidenis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas.

Spausdinti