Kaip sakytų klasikai ir kai kurie ekspertai, Rytų fronte nieko nauja. Vyksta poziciniai mūšiai, rusai atakuoja. Ukraniečiams sunku. Laikosi.
Deja, bet kas kelios dienos yra naujo ir kitko.
Kartais jau nebesinori apie tai rašyti, nes parašius apie tai, girdi dviejų tipų reakcijas: vieni puola į paniką, o kiti sako: ar aš nesakiau, kad reikia taikos? Taikos nori visi. Juo labiau po daugiau, nei 2,5 metų trunkaņčio tokio intensyvumo karo, kuris paliečia visus, kas yra Ukrainoje.
Bet pasakiusieji žodį: taika, turi pasakyti ir kokia kaina, kieno sąlygomis.
Žemėlapiuose, kurie čia matome iš Vakarų šalių ir Ukrainos šaltinių yra net keletas svarbių taškų, kur gresia vienu metu operatyvinis apsupimas Donbase ir Kursko srityje ar labai pavojingai Rusijos yra priartėta prie gana svarbių Ukrainos miestelių.
Iš trijų pusių beveik apsuptas šachtininkų miestelis Selidovas, tą patį padėtis prie šachtininkų gyvenvietės Gorniak.
Panašus apsupimas gresia Kursko srityje. Iki svarbaus energetikų miestelio Kurachovo liko 2 km ( prieita prie Kurachovo vandens telkinio), pavojingai artėjama prie Kupjansko Charkovo srityje.
Gerai, kad dabartiniu metu šiek tiek stabilizuota padėtis ties Pokrovsku, Myrnogradu, nors palei geležinkelį ir ten rusai pajudėjo apie 2 km link Myrnogrado, sunkūs mūšiai toliau vyksta Torecke Donbase. Tų taškų ir daugiau.
Ne vienas Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje klausia: ar tai viskas? Manau, kad tikrai ne viskas, bet gali būti, kad daug ko mes nežinome. Gal net nežino ir mano bičiuliai Ukrainos kariai įvairiuose fronto taškuose.
Aišku taip pat, kad visa tai vyksta visų pirma, tik dviejose Ukrainos srityse (Donecko ir Charkovo), Charkovo srityje yra ir geresnių naujienų, nei prie Kupjansko, bet pastarųjų 2 mėn. tendencija, kai Ukraina prarado per tą laiką 5,5 kartus daugiau teritorijos, nei per 2023 m. yra labai neraminanti. Ir padėtis kasdien tampa vis sudėtingesnė.
Tiesiog ši informacija turėtų būti pateikiama objektyviai, o ne populiariai, kad sulaukti daugiau palaikymo iš gerbėjų, kurie skaito tą analizę.
Aš apie tai rašau ne kasdien, mokamos platformos neturiu, kad kasdien už kokį nors paviršutiniškai parašytą tekstą byrėtų į kišenę ir rašau tik, kai rimta.
Vėl kyla balsai kritikų dėl Ukrainos karinės operacijos Kursko srityje. Jų bus vis daugiau ir daugiau kiekvieną kartą, kai Ukraina patirs nesėkmę kokią nors Rytų fronte, bet apie tai irgi reikia kalbėti.
Paaiškinti, kaip tampriai susieti geopolitiniai ir Ukrainos vidaus gyvenimo momentai, kariniai klausimai ir galimos taikos klausimai, apie ką kaip tik neatsitiktinai šiomis dienomis prabilo Prezidentas Zelenskis, kreipdamasis į savo šalies parlamento deputatus, o tuo pačiu ir bendrai į savo šalies žmones.
Jeigu su karine Vakarų pagalba Ukrainai bus viskas taip, kaip buvo per tuos 2,5 metus, akivaizdu, kad Ukrainai reikės kažką daryti.
Matyt, todėl po Prezidento Zelenskio plano pristatymo įvyko daugiau, nei 2 valandas trukęs jo uždaras aptarimas su parlamento frakcijų vadovais.
Vis dažniau girdžiu Ukrainoje nusivylimą kartais labai keistų kai kurių Vakarų partnerių elgesiu per pastaruosius 2,5 metų, bet tą nepasitenkinimą kol kas ukrainiečiai stengiasi laikyti savo viduje. Juk pagalba, tegu ir banguota, stringanti, su keistais draudimais naudoti ir suteiktą ginkluotę vis tiek Ukrainai yra būtina, kiek tos pagalbos bebūtų.
Bet šalyje vis labiau suprasta: daug atsakingų sprendimų reikės daryti ir patiems, o taip pat ieškant sąlyčio taškų su įvairiais partneriais, įskaitant partnerius iš šalių, kurie vadinami yra Globalių Pietų šalys. Juk per šiuos 2,5 metų išryškėjo ne tik vadovaujančių kai kurių Vakarų šalių nesugebėjimas suteikti visą reikiamą pagalbą Ukrainai, bet ir nesugebėjimas įvesti labai griežtų be skylių sankcijų Rusijai, užkirsti Rusijos prekybą su Globalių Pietų šalimis, ypač energetiniais ištekliais, apeinant Vakarų sankcijas, užkirsti kelią Irano ir Šiaurės Korėjos karinei pagalbai Rusijai. Ukraina nesugebėjo tinkamai organizuoti mobilizacijos.
Iš čia ir toks žemėlapis Rytų fronte. Norėtųsi, kad tai taptų tiesiog papildomų šaltu dušu Vakarų partneriams, bet ne pagrindu panikos bangai ir bandymams bet kokia kaina pastūmėti sėsti prie derybų stalo su Rusijos diktatoriumi: Putinu. Kai kurios Vakarų šalys, ir visų pirma, Baideno administracija, turėtų žvelgdama į vis kintančią situaciją Rytų fronte suvokti tai ne tik, kaip labai sudėtingą situaciją Ukrainai bet ir, kaip įrodymą, kad Administracija pasirodė labai silpnai pati agresyvios Putino Rusijos politikos akivaizdoje.
Bet, aišku, dar nevėlu bandyti pataisyti klaidą, padarytą per Vilniaus NATO viršūnių susitikimą ir priimti sprendimus, kad viena iš karo sustabdymo sąlygų būtų tai, kad iš karto po to Ukraina tampa NATO nare ir ne tik taip užtikrina savo tolesnį saugumą, bet įneša labai svarbų tolesnį savo indėlį į Europos saugumą. Ta linkme galėtų dirbti daug ir Lietuva.
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas
,,Jeigu su karine Vakarų pagalba Ukrainai bus viskas taip, kaip buvo per tuos 2,5 metus, akivaizdu, kad Ukrainai reikės kažką daryti.” O kas nepaliaujamai šaukė ,,Baiden pride-pariadok navede” ? Juk svarbiausia, kad tik neateitų Trampas, ar ne ? Nes jis toks nenuspėjamas. Dar ims ir sustabdys karą per 24 valandas.
Na taip, ar ne Trumpo prezidentavimo laikais Sirijoje keli šimtai Rusijos samdinių buvo sunaikinti su visais tankais ir kita technika, kai pabandė pulti JAV pajėgas ?
Na, ne visur viskas taip bogai. Pažiūrėkit į kitą frontą. Ten mūsiškiai triuškina driskius teroristus atlenktais galais. Tiesiog, ar nereikėtų, vardan pakilios kovinės dvasios, pradėti daugiau rašyti apie Izraelio pergales ? Nuotaika kaip mat pagerėtų. Juk ir pietų fronte kaunamasi už tas pačias vertybes, kodėl tokia diskriminacija ?