Liepos 23 d. Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijos pateikė Prezidentui Gitanui Nausėdai prašymą vetuoti kontraversiškai vertinamą Genocido centro pertvarkos įstatymą.
Prašyme nurodoma, kad liepos 18 d. Seime priimtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Genocido centro) pertvarkos įstatymas turi ypatingą reikšmę Lietuvos visuomenei, nes Tarptautiniame kongrese „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” pateiktais duomenimis, per sovietinę okupaciją Lietuva neteko trečdalio lietuvių tautos.
Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijos teigimu, LGGRTC reformos būtinybė nemotyvuota ir nėra pagrįsta, tariama LGGRTC pertvarkos būtinybė yra grindžiama abstrakčiais samprotavimais apie neva netinkamą LGGRTC veiklą, nepateikiant jokių argumentuotų išvadų.
Prašymo Prezidentui organizacijos motyvuoja, kad Genocido pertvarkos įstatymą priėmė baigiančio kadenciją Seimo mažuma. Pažymima, kad minėtą įstatymą priėmė tik 62 Seimo nariai, t.y. už įstatymą balsavo mažiau nei pusė Seimo narių. Akivaizdu, kad tokios ypatingos svarbos Lietuvos visuomenei ir lietuvių tautai įstatymas neturės plataus visuomenės palaikymo, taippat akivaizdu, kad minėtas įstatymas priimtas išskirtinai siaurais kelių politinių partijų interesus tenkinančiais politiniais motyvais.
Paršymo autoriai argumentuoja, kad nuo balsavimo privalėjo nusišalinti Seimo nariai R. Lopata, E. Zingeris, Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen, kurių artimieji dirbo sovietinėse represinėse struktūrose (sovietų KGB, prokuratūroje ir kt.).
Nurodo, kad įstatymas priimtas skubotai, neišdiskutavus jo su visuomene, neįvertinus panašių institucijų užsienyje patirties, neatsižvelgiant į pagrindinių visuomeninių organizacijų, ypač į nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos atstovaujamų organizacijų pastabas ir reikalavimus.
Visas prašymo tekstas skelbiamas žemiau:
LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ DALYVIŲ, POLITINIŲ KALINIŲ,
TREMTINIŲ IR ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJOS
J.E. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTUI GITANUI NAUSĖDAI
S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius
el. paštas: kanceliarija@prezidentas.lt
PRAŠYMAS
VETUOTI LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2024 07 18 D. PRIIMTĄ LIETUVOS GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO ĮSTATYMO NR. VIII-238 PAKEITIMO
ĮSTATYMĄ
2024 m. liepos 23 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. liepos 18 d. posėdyje, dalyvaujant 68 Seimo nariams, priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) įstatymo Nr. VIII-238 pakeitimo įstatymą (toliau – Įstatymas), kuriuo iš esmės reformuojamas LGGRTC, ir kuris nustato būtinybę iš pagrindų keisti valstybės institucijų ir mokslo įstaigų požiūrį į Lietuvos išsilaisvinimo kovas bei šių kovų istorinį vertinimą.
Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių ir žmogaus teisių organizacijų vertinimu Įstatymas yra ydingas, keliantis grėsmę visuomenės stabilumui ir šalies saugumui, nes juo siekiama iš esmės pakeisti Lietuvos laisvės kovų istorijos tyrinėjimo kryptis ir programas, Įstatymu yra siaurinamos LGGRTC funkcijos, sudaromos sąlygos perrašinėti šalies laisvės kovų istoriją, revizuoti jau nustatytus istorinius faktus, skleisti dezinformaciją apie laisvės kovų dalyvius ir rezistentus.
Įstatymas prieštarauja valstybės Laisvės kovų istorijos politikai, tarptautinių institucijų ir EŽTT Lietuvos laisvės kovų vertinimui, jis yra nesuderintas su šalies Konstitucija, tiesiogiai prieštarauja kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams. Todėl toks Įstatymas negali būti tvirtinamas, jis turi būti grąžinamas jo iniciatoriams iš naujo svarstyti.
Žemiau yra išdėstomi šio prašymo motyvai:
I. Dėl ypatingos Įstatymo reikšmės Lietuvos visuomenei ir valstybei
1. Tarptautiniame kongrese „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” (2000 m.), kurio metu buvo įsteigtas Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas, kaltintojos iš Lietuvos Zitos Sličytės pateiktais komunistinio teroro sovietinės okupacijos metais duomenimis, per sovietinę okupaciją Lietuva neteko 780 000 gyventojų, t.y. trečdalio lietuvių tautos:
-
- Iš jų 275 697 buvo suimti ir išvežti į sovietinius konclagerius, kalėjimus bei tremtį.
- 1941 m. priverstinės skubos tvarka ištremta 17’730, 1945 m. – 10 150, 1948 m. – 40’002, 1949 m. – 40’638, 1950 – 1953 m. – 20’265 asmenys.
- Nuo sovietinio teroro pasitraukė į JAV ir kitas šalis – 444 000 gyventojų.
- 1944 – 1953 metais žuvo 21 556 partizanai ir jų šeimos nariai.
- Karo metu žuvo 25 000 per prievartą paimtų į okupacinę kariuomenę karių.
2. Šiuo metu politinių kalinių, tremtinių, partizanų, kitų patriotinių, visuomeninių organizacijų narių yra likę gyvų apie 35 – 40 tūkstančių. Per metus jų miršta apie 2 tūkstančius, ir šis skaičius kasmet auga. Todėl LGGRTC tirdamas dviejų didžiausių XX amžiaus totalitarinių režimų (nacizmo ir komunizmo) nusikaltimus, nustatydamas žmonių tremties, kalinimo, žudynių, rezistencijos, laisvės kovų, Lietuvos gyventojų palaidojimo ar užkasimo vietas, identifikuodamas laisvės kovotojų palaikus, pagerbdamas žuvusiųjų ir nukankintų žmonių atminimą, įprasmindamas juos atminimo lentomis ir paminklais, vykdo nepriklausomos Lietuvos valstybės ir Tautos istorinę misiją, kurios negalima ir neleistina sumenkinti, iškreipti arba ją naudoti siauriems partiniams tikslams.
II. LGGRTC reformos būtinybė nemotyvuota ir nėra pagrįsta
2. LGGRTC Įstatymo priėmimas buvo motyvuotas LGGRTC pertvarkos būtinybe, neva LGGRTC veikimas yra neefektyvus ir nekryptingas, neva jame vykdomas menkas mokslinių tyrimų ir jų sklaidos organizavimas, nekryptingai naudojami turimi resursai ir pajėgumai.
2.1. Šie motyvai nėra pagrįsti, nes svarstant Įstatymo projektą nebuvo pateiktos jokios kompetentingų ekspertų išvados, patvirtinančios šį teiginį:
a) nėra aišku, kas, kada ir kokiu būdu nustatė LGGRTC „neefektyvumą“ bei „nekryptingumą“;
b) kokia institucija nustatė laikotarpį, kada LGGRTC dirbo neefektyviai;
c) nėra aišku, kuo remiantis nustatytas „menkas mokslinių tyrimų ir jų sklaidos organizavimas bei nekryptingas turimų resursų ir pajėgumų panaudojimas”;
d) nėra analizuota, kiek LGGRTC atliko/neatliko mokslinių tyrimų ir išleido leidinių, kiek turėjo tų darbų atlikti arba leidinių išleisti, kokie tyrimai neatlikti.
Tokiu būdu tariama LGGRTC pertvarkos būtinybė yra grindžiama abstrakčiais samprotavimais apie neva netinkamą LGGRTC veiklą. Tačiau svarstymo metu nepateikiant jokių argumentuotų išvadų pati Įstatymo priėmimo būtinybė savaime yra niekinė.
III. Įstatymu yra iš esmės siaurinamos LGGRTC funkcijos
3. Įstatyme nėra įtvirtintų pagrindinių sąvokų, pvz. Genocidas, Istorinės atminties objektai, Laisvės kovotojai, Nuo okupacijų, totalitarinių režimų nukentėję asmenys, Okupacija, Represijos, Rezistencija. Nėra nuostatų apie okupacinių režimų naikintų įvairių konfesijų objektų – maldos namų, kapinių, paminklų – tyrimą ir kt., Tuo sudaromos sąlygos laisvai Įstatymo interpretacijai bei dviprasmybėms,atsiranda galimybės kelti painiavą istorinės atminties tyrimuose.
4. Įstatyme neįtvirtinta prievolė LGGRTC:
4.1. tvarkyti duomenis apie nuo okupacijų, totalitarinių režimų nukentėjusius asmenis, gyvenančius išeivijoje ir buvusioje SSRS teritorijoje;
4.2. prievolė organizuoti ir dalyvauti Lietuvoje ir užsienio valstybėse vykdomose ekspedicijose į tremties, kalinimo, žudynių, rezistencijos, laisvės kovų, Lietuvos gyventojų palaidojimo ar užkasimo vietose, kitose istorinės atminties vietovėse;
4.3. Vykdyti paieškas okupacijų laikotarpiu žuvusių, dingusių be žinios, represuotų, persekiotų, nukentėjusių Lietuvos gyventojų, pasipriešinimo okupacijoms dalyvių, laisvės kovotojų palaikų;
4.4. vykdyti žuvusių laisvės kovotojų palaikų paieškas ir tokių palaikų identifikacijos (tokiai funkcijai vykdyti 2022 m. Centre įsteigtas naujas „Paieškų ir identifikavimo skyrius“, dėl šios funkcijos išsamaus vykdymo 2021 m. gruodžio 7 d. buvo priimti Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 11 straipsnio 6 dalies bei kitų teisės aktų pakeitimai). Tokiu būdu pagal įstatymą LGGRTC ne tik neturi galių, kokias turi analogiškos institucijos užsienio valstybėse, pvz., Lenkijoje (pastarojoje analogiškai institucijai yra suteikta netgi tardymo funkcija), bet ir netenka buvusių įgaliojimų. Tokiu būdu Įstatymu nenumatoma, kad LGGRTC atliks minėtas svarbiausias funkcijas.
5. LGGRTC uždaviniu ir veikla prioritetas teikiamas holokaustui, antraeilį vaidmenį skiriant kitų tautybių piliečių genocidui. Tačiau tai prieštarauja EŽTT 2019-03-12 sprendimui byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame pripažinta, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu [1]. Analogiškai šalies Konstitucinis Teismas (KT) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, jog Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Akivaizdu, kad LGGRTC veiklos prioritetu negali būti skiriamas vien tik holokausto tyrinėjimas.
6. Įstatymas nustato, kad LGGRTC vykdo mokslinius ir kitus tyrimus, jų sklaidą, tačiau Įstatymas nesuteikia teisės LGGRTC nustatyti mokslinių tyrinėjimo krypčių ir programų. Pagal Įstatymą mokslinių tyrinėjimų programas sudaro Vyriausybės įgaliota viešoji įstaiga. Tai reiškia strateginės lietuvių tautai svarbos tyrinėjimo klausimas dėl lietuvių tautos genocido, nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų vykdymo, Lietuvos gyventojų persekiojimo, Įstatymu lygmeniu yra perduodama Viešajai įstaigai. Tuo yra pasityčiojama iš žuvusiųjų, nukankintų ir Sibiro tremtyse mirusių šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų atminimo.
7. Galiausiai Įstatymas apribodamas LGGRTC funkcijas, o dalį jų perleisdamas Viešajai įstaigai nustatant tyrimų programas ir kryptis tiriant totalitarinius, okupacinius režimus, jų ideologijas, šių režimų įvykdytus ar vykdomus nusikaltimus, represijas, Įstatymas neabejotinai sudaro sąlygas istorijos faktų iškraipymui. Būtent ši įstatymo norma yra kelianti pavojų šalies visuomenei, nes atsižvelgiant į korupcijos mastą šalyje, atsiranda realus pavojus istorinių įvykių falsifikavimui ir dezinformacijai, kas neabejotinai atitinka Rusijos federacijos vykdomo hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslus. Dėl to pats Įstatymas, koks jis yra priimtas, kelia grėsmę visuomenei ir šalies nacionaliniam saugumui.
IV. Dėl ydingos LGGRTC organizacinės pertvarkos
8. Pagal Įstatymą LGGRTC kontrolę iš Seimo iš esmės turi perimti šalies aukštosios mokyklos, kitaip tariant LGGRTC Įstatymu yra verčiamas paprasta mokslo institucija, o buvęs LGGRTC, kuris 1997 m. buvo įsteigtas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva, nebetenka LGGRTC kūrėjų nustatytų funkcijų.
9. Įstatymas prieštaraujama Vyriausybės išvadai, kurioje pažymėta, kad LGGRTC nuostatos susijusios su steigiama Centro Taryba neatitinka 2023 m. priimto Biudžetinių įstaigų pakeitimo įstatymo, kuriame kalbama apie galimą steigti „Stebėtojų tarybą“, kurios kompetencijos irgi aiškiai išvardintos, o tų kompetencijų esmė – tai pasiūlymų ir išvadų teikimas dėl biudžeto ir veiklos organizavimo. Tuo tarpu Įstatyme Taryba realiai įvardijama pagrindiniu valdymo organu, o direktorius tėra tik Tarybos sprendimų įgyvendintojas.
10. Pagal Įstatymą LGGRTC funkcijos ir veiklos organizavimo teisinis reglamentavimas yra perkeltas į įgyvendinamąjį lygmenį. Įstatymo yra sukurta unikali biudžetinės įstaigos valdymo struktūra, įterpiant viešųjų įstaigų valdymo elementus – LGGRTC vadovauja generalinis direktorius, o jo vadovavimą prižiūrinti tam sudaryta Taryba.
10.1. Įstatymu išorinė Taryba perima iš Seimo svarbiausią funkciją – LGGRTC vadovo kandidatūros parinkimą. Tokiu būdu Seimas galės svarstyti tik Tarybos pasiūlytas kandidatūras, šiuo atveju Seimo dabartinė teisė parinkti LGGRTC vadovo kandidatūrą iš esmės panaikinama.
10.2. Įstatyme nėra aiškiai apibrėžta direktoriaus, kaip vienasmenio valstybės biudžetinės įstaigos vadovo kompetencija, o Tarybos – kaip patariamojo ar valdymo organo kompetencija. Toks nesubalansuotas valdymas neabejotinai sutrikdys LGGRTC veiklą.
10.3. Visiškai neapibrėžta Direktoriaus, kuris pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų
įstatymą organizuoja darbą ir atsako už Centro veiklą, įgaliojimų, nors tokios normos reguliaciniu požiūriu svarbesnės, negu kvalifikacijos reikalavimai asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas.
10.4. Nėra aiškus funkcijų paskirstymas tarp Direktoriaus ir Tarybos, ginčų, kilusių tarp jų,
sprendimo tvarka ir kiti paprastai įstatymu reguliuotini klausimai. Nenumatytas įstatyminės
teisėkūros įgaliojimų delegavimas valdymo subjektams, dėl ko tikėtinos teisinio reguliavimo
spragos.
10.5. Taryba kaip kolegialus organas tampa tiesioginis direktyvų direktoriui sudarytojas, o
direktorius – direktyvų tvirtintojas. Tampa neaišku, kas yra tikrasis asignavimų valdytojas, kokia atsakomybė už biudžeto valdymą tenka kolegialiam valdymo organui.
10.6. Įstatymas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Biudžetinių įstaigų įstatymo 10 str. nuostatai, kuri nustato, kad Biudžetinės įstaigos vadovas yra vienasmenis biudžetinės įstaigos valdymo organas, todėl Taryba negali turėti valdymo funkcijų, o gali būti tik LGGRTC generalinio direktoriaus patariamasis organas.
10.7. Šioje dalyje yra prieštaravimas Biudžeto sandaros įstatymui, kuris numato asignavimų valdytojams atsakomybę už įstaigos biudžeto valdymą bei strateginių planų sudarymą (4 str.).
Apibendrinančiai pasakytina, kad minėtą Įstatymą priėmė baigiančio kadenciją Seimo mažuma (Įstatymą priėmė 62 Seimo nariai, t.y. už Įstatymą balsavo mažiau nei pusė Seimo narių), todėl tokios ypatingos svarbos Lietuvos visuomenei ir lietuvių tautai įstatymas negali turėti plataus visuomenės palaikymo, nes jis priimtas išskirtinai siaurais kelių politinių partijų interesus tenkinančiais politiniais motyvais. Be to, nuo balsavimo privalėjo nusišalinti Seimo nariai R. Lopata, E. Zingeris, Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen, kurių artimieji dirbo sovietinėse represinėse struktūrose. Įstatymas priimtas skubotai, neišdiskutavus jo su visuomene, neįvertinus panašių institucijų užsienyje patirties, neatsižvelgiant į pagrindinių visuomeninių organizacijų, ypač į nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos atstovaujamų organizacijų pastabas ir reikalvimus.
LGGRTC darbų apimtys auga. Jie atliekami sparčiai. Vyksta intensyvus partizanų žūties vietų aiškinimasis, laukia dideli darbai Kazachstano, Uzbekistano ir kitose šalyse nukentėjusių įamžinimo ir paieškos darbai. Dar neišaiškintos sovietinių žudynių, vykusių Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose ir miesteliuose, vietos.
Pats faktas, kad priimant Įstatymą buvo absoliučiai ignoruojamos LGGRTC kūrėjų, nukentėjusių nuo okupacinių režimų gyventojų, rezistentų ir jų šeimoms atstovaujančių organizacijų atstovų pastabos, rodo net tik Įstatymo iniciatorių politinį įžūlumą, jų trumparegiškumą, bet ir panieką okupacinių režimų aukų atminimui. Šiuo Įstatymu yra naikinamas visuomenės noras ir gebėjimas priešintis totalitariniams režimams, priešintis galimai naujai okupacijai, nes Įstatymu yra simbolizuojama ir pareiškiama istorinė valstybės gynimo, patriotizmo ir Tėvynės idealų išdavystė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 str. prašome Lietuvos Respublikos Prezidentą vetuoti Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo Nr. VIII-238 pakeitimo įstatymą ir grąžinti šį įstatymą iniciatoriams pakartotinai jį svarstyti.
Prašymą pasirašo:
Karys savanoris, Vyčio kryžiaus ordininkas – Jonas Kadžionis
Krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos narys, Laisvės kovų dalyvis – Antanas Burokas
Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, antisovietinės rezistencijos dalyvis, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas – Andrius Tučkus
Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinės Tarybos (vienija 18 visuomeninių patriotinių organizacijų) pirmininkas – Arnoldas Kulikauskis
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga – Linas Ladiga
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas – Gvidas Rutkauskas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas – Pranas Ulozas
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas – Ernestas Subačius
Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas – Saulius Černa
Lietuvos gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Nuorodos:
-
- 20190 m. byloje Drėlingas prieš Lietuvą
