2024 metais sukanka 160 metų 1863–1864 metų sukilimo tragiškos pabaigos. Šiai sukakčiai paminėti Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) parengė virtualią parodą „1863–1864 metų sukilimo didžiavyriai“.
Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d. prasidėjęs sukilimas netrukus apėmė ir Lietuvą. Duomenų apie sukilimo priežastis, jo eigą ir pralaimėjimo priežastis galima rasti įvairiose monografijose ir vadovėliuose, o ši paroda apie didžias, nesavanaudiškas asmenybes, be galo atsidavusias tėvynei ir pasirengusias jai aukotis.
Patriotizmo mokyklą „baigę“ namuose, nes daugumoje šeimų dar buvo gyvi 1831 m., o kai kur ir T. Kosciuškos sukilimų prisiminimai ir skaudžios patirtys. Daugelis jų buvo tos pačios Vilniaus ar kitų gimnazijų gimnazistai.
Caro administracijai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, imperijos vakarinių gubernijų jaunuoliai neturėjo galimybės mokslo siekti Vilniuje, tad susitikę Maskvos, Sankt Peterburgo ar Kijevo universitetuose, toli nuo Lietuvos, drauge audė nostalgiškas svajas apie Tėvynės laisvę ir kūrė planus. Didvyriais juos padarė laikmetis.
LVIA yra didžiausia dokumentų apie 1863–1864 metų sukilimą saugykla, nes Vilniuje buvo įsikūręs Vilniaus generalgubernatorius, o, prasidėjus sukilimui ir įvedus karinę padėtį, čia veikė ir vyriausiojo kariuomenės vado būstinė, visos centrinės ir vietinės teisminės, represinės ir karinės institucijos.
Ir kone per visų tuo metu ir vėliau veikusių įstaigų dokumentus – dešimtis tūkstančių bylų – tarsi raudona gija driekiasi praėjusio sukilimo tema: tardymai, teismai, bausmės, tremtys, prašymai leisti grįžti į tėvynę, dvarų sekvestravimas, bandymas atgauti nuosavybę…
Bylose dešimtys tūkstančių vardų, pavardžių, slapyvardžių. Pasitelkus to laikmečio tiesioginius liudininkus – pirminius šaltinius – oficialius valdiškų institucijų dokumentus ir sukilimo dalyvių prisiminimus parodoje papasakotos atskirų sukilimo dalyvių istorijos.
Parodą sudaro aštuonios dalys. Ji gausiai iliustruota fotografijomis. LVIA saugo neįkainojamos vertės istorinį šaltinį – apie 800 įvairių XIX a. vidurio visuomenės, kultūros veikėjų, caro valdžios administracijos valdininkų portretinių ir grupinių fotografijų.
Svarbiausi jų, – vadinamieji „sukilėlių albumai“ – du oda įrišti albumai, kuriuose yra per 250 fotografijų. Išlikę dar tiek pat pavienių fotografijų.
1915 m. šie albumai su kitais ypatingos vertės dokumentais buvo išvežti į Maskvą ir tik 1954 m. grąžinti Lietuvai. Šiuo metu jie įrašyti į UNESCO pasaulinio paveldo registrą.
Sukilėlių albumai itin reikšmingi fotografijos istorijos tyrimams. Juose galima rasti garsių Paryžiaus, Berlyno, Sankt Peterburgo ir kitų šalių fotografų ar ateljė, taip pat pirmųjų Vilniaus fotografų A. Bonoldi, A. Sveikovskio, A. Korzono darbų.
Sukilėlių albumai – tai buvę Grafo M. M Muravjovo muziejaus eksponatai. Muziejus buvo įkurtas 1898 m. Vilniuje, kaip M. Muravjovo, žiauriai nuslopinusio 1863–1864 m. sukilimą, herojaus šlovės muziejus.
Išlikę muziejaus archyvo dokumentai liudija, kad, kuriant muziejų ir renkant jam eksponatus, buvo duotas nurodymas iš visų institucijų ir archyvų XIX a. 6–7 dešimtmečių archyvinių bylų išrinkti visą M. Murovjovo nuopelnus liudijančią archyvinę medžiagą.
Buvo kreiptasi į privačius asmenis, vietines ir užsienyje esančias laikraščių ir žurnalų redakcijas bei bibliotekas, ypač Lenkijos ir Prancūzijos, kur buvo susitelkę 1863–1864 m. sukillimo dalyviai ar jų giminaičiai – pabėgėliai ar emigrantai, kuriems carinės Rusijos teisėsauga po tremties neleido grįžti į tėvynę.
1863–1864 m. sukilimas, atnešęs daug aukų lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautoms, buvo žiauriai nuslopintas.
Matant, kad beveik kiekviena karta susiduria su tuo pačiu bendru priešu, 863–1864 m. sukilimo šūkis „ Už jūsų ir mūsų laisvę!“ svarbus ir šiandienos geopolitinėje padėtyje.
Tikimės, kad ši virtuali paroda sudomins ne tik istorijos tyrinėtojus, bet ir plačiąją visuomenę.
Parodos rengėjas – Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
Parodos kuratorė – Žinių ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė
Parodos reikalingos,jeigu jose teisingai pateikiama istorinė atmintis ir įvykių reikšmė. Kolkas Lietuvoje ,vertinant 1830m., 1863/64 metų Sukilimo istorinius įvykius, atspirties tašku pasirenkama,deja, vien Lenkijos teikiamą istorinį pasakojimą. Žinotina,jog minėtų Sukilimų pagrindinis tikslas- atkurti vien Lenkiją.
Manau, – kol į Kultūros ministrus bus kišami buvę “Kauno” politikai, tol finansavimus gaus Lenkijos istorijai Lietuvoje atminti skirti renginiai…
Manau, nesijaudinkite dėl Kauno- kas gali paneigti, kad galimai Socialdemokratų valdomoje vyriausybėje Kultūros ministru gali tapti ir socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotojas Vilniaus rajono meras su savo užmojais dėl dvikalbių vietovių pavadinimų ir nevalstybinių kalbų vartojimo valstybinėse įstaigose? Kas gali paneigti, kad ir Vilniuje, Klaipėdoje, ( apie Visaginą,Šalčininkus, Trakus, Vilniaus ir Švenčionių r. jau nekalbu) kur gyvena nemažai kitakalbių, gatvių pavadinimai galimai vėl bus ne tik valstybine lietuvių kalba, jei Tautinių mažumų įstatymas bus priimtas ir pataisytas pagal 2018 m.socialdemokratų parengtą variantą? Tad manau, ne dėl Kauno reikėtų nerimauti.
Kaip gali būti priimtas “tautinių mažumų” (čia yra teisinė sąvoka, o ne beliatriskos žodis), jeigu tokio statuso teisės subjekto pagal Konstituciją Lietuvoje nėra. Kalba yra sudėtinis valstybės suverenumo elementas. Ką darė Kultūros ministrais tapę buvę “Kauno” politikai, kad jų valdytoje kultūros srityje šitai būtų suprasta? Nieko. Taigi, ar ne dėl to dabar tamstos vardijamos grėsmės – iškilę!
Prieš komentuodamas, galėtumėt pasidomėti – dabartinę 2024 m.”Tautinių mažumų įstatymo” redakciją, priimtą svarstyti Seime parengė Teisingumo ministerija, kuriai vadovauja E.Dobrowolska.Berods ta pati ministerija parengė nelietuviškų pavardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose įteisinančius teisės aktus.
Atsiprašau, tai atsakymas į Mikabalis, o ne Kažin komentarą.
Tuo pateiktu “Tautinių mažumų įstatymo” projektu nėra ką domėtis. Vien iš pavadinimo matosi, kad tokio įstatymo valstybėje negali būti. Jam nėra logikos, kadangi valstybės teritorijoje nėra tautinių mažumų teisės subjekto. Pagal Konstituciją (10 str.) Lietuva yra tautiškai vientisa – lietuviška, jos tertorija pagal tautiškumus nėra daloma. Lietuvoje gyvenantys kitų žemių tautiškumą turintys asmenys tegali turėti tik kitataučio arba žmogaus teises, kurios tautiškumo nereguliuoja.
Lietuva yra priėmusi tarptautinę žmogaus teisių deklaraciją, tokiu atveju jos pagrindu Seime dera priimti ne tautinių mažumų, o kitataučių gyventojų įstatymą. Štai klausimo, kas yra tautinė mažuma, supratimas, kuriuo vadovaudamiesi Seimo nariai pateiktą “Tautinių mažumų įstatymo” projektą privalo atmesti.
Tie abu sukilimai tarpukario istorikų buvo vadinami lenkmečiu ir manau visai pagrįstai, nes lenkų šlėktų nepagrįstais pažadais sukūrstyti valstiečiai su dalgiais ėjo prieš patrankas, nors to pasekmės buvo iš anksto aiškios. Be to, daugiausisi nukentėjo Lietuva, nes Lenkijoje nebuvo uždrausta rašyba lotyniškomis raidėmis ar uždaryti universitetai.
Sakyčiau, ne kitoks buvo ir 1894 m. Kosciuškos sukilimas bei ir visas Jogailos pradėtas dėjimas su Lenkija. Anot Oskaro Milašiaus – bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Tai kokiems galams dabar čia ta paroda lenkmečio garbei, tam, kad laisva tapusi Lietuva vėl būtų murkdoma lenkybės prapultyje…
Okupacinė Rusijos caro valdžia ne tik 40 metų uždraudė lietuvišką spaudą, mokyklas, bet ir viešai kalbėti lietuviškai.lt.wikipedia.org/wiki/Spaudos_draudimas#/media/Vaizdas:19th_C._sign_in_Lithuania.jpg Taip pat trėmėm lietuvius į Sibirą į jų namus ir žemes atkeldama kolonistus iš rytinių gubernijų, Manau tokiu būdu lietuvių nuošimtis Vilniaus gubernijoje, kurios rytinė siena ėj daug toliau, negu 1920 m. Lietuvos siena- iki Petriškių miestelio netoli Minsko, sumažėjo nuo 50 proc.1862 m. iki 24 proc. 1865 m., o baltarusių padidėjo nuo 17 proc. iki 47 proc. Matyt, tai atsitiko ne tik dėl trėmimų į Sibirą, bet ir dėl to, kad prisipažinimas esant lietuviu galimai grėsė valstybinės tarnybos netekimu ar valdžios represijomis dėl turto,žemės . en.wikipedia.org/wiki/Vilna_Governorate
Dėl sukilimų aišku, kad Lenkija naudojosi lietuviais ir baltarusias – teisingiau jų karingumu, kad atkurtų Žečpospolitą. Lietuvių dalyvavimas sukilimuose yra sulenkėjimo požymis. Tad žmonių (dvarininkų), Lietuvos dalyvavimas juose laikytinas ne lietuvių, o jau kaip lenkais tapusiųjų dalyvavimu. Taigi Lietuvai sukilimus garbingai minėti nedera, veikiau prisimintini kaip lenkmečio lietuvybei pridaryta žala.