Liepos 2 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“.
6000 atlikėjų, 9 valandos nepertraukiamo veiksmo ir 15 hektarų apimanti renginio teritorija – tokiais skaičiaus liepos 2 d., pasitiko Dainų šventės Folkloro diena.
Įsitraukti į ilgiausią šimtmetį mininčio papročio renginį kvietė kolektyvai iš visos Lietuvos, visuomenei pristatę seniausius ir įdomiausius šalies amatus, šokius bei dainas.
Folkloro dienos žemėlapis šiemet keliauti kvietė per skirtingas Vilniaus erdves: Bernardinų sodą, Pilių teritoriją, Katedros aikštę, taip pat įvairias vietas Gedimino prospekte, Pilies gatvėje ar K. Sirvydo skverą.
Vilniaus Senamiestyje išsibarsčiusiose scenose susitiko Folkloro dienos dalyviai – geriausi folkloro dainininkai, muzikantai, pasakotojai, tautodailės, tradicinių amatų meistrai, kiti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo papročių puoselėtojai.
Anot Folkloro dienos kūrybinės grupės vadovės Vidos Šatkauskienės, ši diena išsiskiria papročiu praeivius ir šventės lankytojus įtraukti į bendrą vyksmą – drauge dainuoti, vaidinti, gaminti maistą, šokti, žaisti, išbandyti amatus, dalyvauti tam tikrose apeigose ir taip pažinti Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Mažąją Lietuvą.
„Į šventę ateina tiek žiūrovai jau pažįstantys folkloro papročius, tiek tie, kurie įvairias veiklas, šokius, išbando pirmą kartą.
Džiaugiamės, kad lankytojai noriai prisijungia, kartu su dalyviais išgyvena stiprų bendrumo jausmą, tampa viską apjungiančios šventės dalimi“, – pasakoja V. Šatkauskienė.
Šiemet Folkloro diena pasitiko rašytojo, visuomenės veikėjo Kazio Sajos apsakyme nuskambėjusia formule „Rasi rasoj rasi“. Šūkis kviečia atsigręžti į senąją pasaulėžiūrą ir iš naujo permąstyti esamą santykį su pasauliu.
„Kiekvienos šventės metu pasirenkame sumanymą, simbolį, aplink kurį sukasi visa dienotvarkė ir kolektyvų pasirodymai. Taip Folkloro diena tampa bendru dalyvaujančiųjų kūriniu, kuriame svarbus kiekvieno dalyvio indėlis.
Šių metų pavadinimas atspindi tradicinėje kultūroje vyravusį požiūrį į mūsų pasaulį – kad jis yra brangintinas, nuostabus, stebuklingas ir šventas, pripildytas šventų dalykų.
Prie tokio požiūrio, vykstančių grėsmingų procesų akivaizdoje, norėtųsi sugrįžti ir šiandien“, – teigia V. Šatkauskienė.
Folkloro dieną vainikavo šventinis „Rasi rasoj rasi“ koncertas Katedros aikštėje, kur kolektyvai pristatė bendrą pasirodymą.
Į Folkloro dieną – net iš Australijos
Kaip ir kasmet į Folkloro dieną suvažiavo kolektyvai iš įvairių šalies vietų bei regionų, taip pat renginiuose dalyvavo 15 kolektyvų iš užsienio.
Pastarieji šiais metais atvyko ne tik iš Europos ar JAV, bet ir iš Australijos. Įdomu tai, kad į Folkloro dieną įsiliejo ir Tarptautinė folkloro šventė „Baltica 2024“.
Tarp šių metų dalyvių – ne tik vaikų ar suaugusiųjų kolektyvai, bet ir šeimos ansambliai, kolektyvai, į kuriuos įsitraukia visa mokykla ir mokinių tėvai, taip pat ansambliai, kurių nariai patys pasigamina tautinius drabužius.
Šiemet folkloro kolektyvų peržiūrose pirmą kartą buvo muzikantų, grojančių lietuviškomis armonikomis, o neretame folkloro kolektyve galima rasti muzikantų multiinstrumentalistų, gebančių groti įvairiais tradiciniais pučiamaisiais, dumpliniais, styginiais instrumentais.
Autentiška kanklių muzika skambėjo Šv. Jonų bažnyčioje
Neatskiriamas lietuviško folkloro paprotys – kanklių muzika, skambėjusi ir prieš šimtą metų pirmą kartą Kaune vykusioje Dainų šventėje.
Vakaro koncerte „Skambėkite kanklės“ klausytojai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje klausė daugiau nei 400 šalies kanklininkų.
Koncerte skambėjo net 90% specialiai šiam pasirodymui sukurtų kūrinių, o kanklės skambėjo ir netradiciniais būdais, pavyzdžiui, pritariant elektroninei muzikai.
„Skambėkite kanklės“ dienotvarkės meno vadovė Regina Marozienė pasakojo, kad kanklės ‒ archainis instrumentas, kuris ilgus šimtmečius buvo naudojamas individualiam skambinimui.
Pirmasis viešas lietuviškų dainų ir kanklių muzikos koncertas įvyko 1916 m. Kauno teatre, kanklių ansamblio muzika skambėjo ir 1924 m. rugpjūčio 24 d. vykusioje pirmojoje Lietuvos dainų šventėje.
Tąsyk kanklininkai skambino Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune, kunigo Juozo Tumo–Vaižganto laikytų šv. Mišių metu.
„XX a. II–oje pusėje ir ypatingai amžiaus pabaigoje išaugęs profesinis kankliavimo lygis, aktyvi kanklininkų koncertinė veikla, kankliuojančio jaunimo gausa ir užsidegimas suformavo prielaidą Dainų šventėje atsirasti savarankiškam kanklių muzikos koncertui.
1998 m. kanklininkės profesorės Linos Naikelienės sumanymu į Lietuvos dainų šventę įsiliejo kanklių muzikos koncertas „Skambėkite, kanklės“.
Šis koncertas bendram meniniam sumanymui suvienijo didžiulį būrį įvairaus išsilavinimo kanklininkų: kartu muzikuoja ištisos kanklininkų kartos – profesionalai pedagogai, besimokantis, bestudijuojantis jaunimas ir kanklininkai mėgėjai“, – pasakoja R. Marozienė.
Pristatymų gausa kanklių koncerte
Tradicinio kankliavimo regioniškumą atskleidžia aukštaičių, žemaičių ir Klaipėdos krašto bei suvalkiečių tradicinėmis kanklėmis šių regionų repertuarą skambinančių ansamblių pasirodymai.
Programos puošmena buvo seniausio Lietuvoje kanklių kolektyvo, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro Skriaudžių ansamblio „Kanklės“, įkurto 1906 m, pasirodymas.
„Šis renginys yra išskirtinis tuo, jog pirmą kartą koncertą rengia pilna kūrybinė komanda, tai yra, ne tik meno vadovas, bet ir režisierius, šviesų dailininkas, vaizdo projekcijų kūrėjas.
Šių metų koncertą režisavo dramaturgas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojas Aleksandr Špilevoj. Jam talkino šviesų dailininkas Vilius Vilutis, vaizdo projekcijų kūrėjas Dinas Marcinkevičius.
Koncerto balsai – aktoriai Nomeda Bėčiūtė ir Mindaugas Ancevičius. Prasminga, jog iš ekranų prabilo šiandien Lietuvoje kankles gaminantys meistrai, girdėjome ne tik jų rankomis pagamintų instrumentų skambesį, bet ir jų mintis apie kankles, jų prasmę bei šiandieninę reikšmę“, – teigia R. Marozienė .
Anot koncerto meno vadovės, kanklės, visuomet buvusios šventu įrankiu, skirtu reikšti žmogaus mintis, jausmus ir išgyvenimus, šiandien suskamba vis plačiau ir drąsiau, jų muzika įgauna naujas, netikėtas formas.
Šiųmetiniame „Skambėkite, kanklės“ koncerte buvo galima išgirsti, kaip koncertinės kanklės skambėjo pritariant ambient stiliaus elektroninei muzikai ar gamtos garsų fone.
Regina Marozienė pastebi, kad kanklių menas Lietuvoje sulaukia susidomėjimo. „Šiandien turime platų kanklių rūšių diapazoną: nuo tradicinių iki koncertinių, nuo akustinių iki elektroakustinių ir net išimtinai elektrinių, nuo medinių iki akmeninių ir t.t.
Kanklių meistrų Lietuvoje nėra daug, bet džiugu, jog atsiranda ir jaunų, panorusių perimti savo mokytojų patirtį. Aktyviai bei kūrybiškai kankliuoja ir jaunimas. Vyksta įvairios kanklių muzikos stovyklos, koncertai, šventės.
Kankliuojama kultūros centruose, muzikos, meno mokyklose, konservatorijose, menų gimnazijose ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai teikia vilčių, jog kanklių menas neišnyks, net priešingai, jis turi labai gražią perspektyvą.“