Istoriją prisimenant: perskelbiame iš žurnalo Druvis 1996 metų vasaros numerio Gedimino Jokimaičio straipsnį.
1967 metų vasaros šventė – Rasa- tapo naujų laikų ženklu. Prasidėjo naujas Lietuvos budimas, to meto sąjūdis. Kraštotyros, folklorinių ansamblių, Ramuvos atsiradimas Lietuvoje davė vilčių ateičiai.
Naujom prasmėm sušvito ne tik mūsų lietuviška tradicinė kultūra, bet ir pačią gamtą ėmėme suvokti kaip tėviškės ir Tėvynės esmę.
Maloniausiai vasaros šventei – Joninėms buvo prisimintas senesnis – Rasos vardas. Rūpėjo pasiekti protėvių giliausias tradicijas, be to, jos turėjo atitikti mūsų laikų gyvenseną.
Apie šventės senumą rašė dar Motiejus Valančius: „Daugel vietose žemaičių jaunuomenė taip darė ne vien senose dienose, bet dar ir mums atmenant, metuose 1815 savo ausimis girdėjau Kartenos bažnyčioj dideliai rėkiant kunigą ant žmonių dėl to, jog išsigirdo ant kalno paminijo naujai Rasą atlikus. Garsi tos nakties išeiga buvo atminimu stabmeldiškos šventės Rasos, katrą įdėm birželiui bengiantis žemaičiai, lig į Kristų neįtikėję, šventino“. (Raštai, II t., p. 335).
Pradėję švęsti savo Rasą, netrukus pastebėjome, jog ir šiai valdžiai tokia šventė buvo nepageidautina. Ėmė stiprėti įvairūs draudimai, grasinimai, o po dviejų trejų metų Rasą imta aiškiai drausti.
Daugelį metų po to Rasa buvo švenčiama pusiau slaptai, kaitaliojant šventimo vietas. Bet įveikti Rasos niekas negalėjo, nes tai buvo gamtos šventė. Kiekvienas ją galėjo švęsti, išėjęs į gamtą – į kalnelius, prie upės, ežero, arčiau medžių, augmenijos – beveik į protėvių šalį.
Simonas Daukantas matė, kaip buvo švenčiama Rasa: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunais taptum ir kas visa tai atliko, kaip buvo įstatyta, tas radgęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtinykus ir raganas. Nebuvo kitos linksmesnės šventės nesgi pagal pasakų, šiandien dar minavojamų, tą rytą Saulė šokusi.“
Nė trijų kartų neleido tuomet atšvęsti Rasos, prasidėjo jos persekiojimas. Dar visai neseniai Rasa buvo uždrausta švęsti Sartų ežero Bradesių pakrantėje. Tuometiniai rajono vadovai apkaltino jaunimą tuo, kad be leidimo „garbino žoleles ir medžius“.
Pirmųjų Rasų dalyvė Birutė Burauskaitė papasakojo, kaip organizuojant Rasos šventė, tekdavo vargti nuo tuometinių valdžių. Kultūros ministerija liepdavo derinti su rajono valdžia, o Širvintų (Kernavė – Širvintų raj.) funkcionieriai buvo itin reakcingi. „Tad mums tekdavo net mėtyti pėdas“.
1973 metais teko susirinkti matą, nusisamdyti vežimą ir persikelti į kitą upelio pusę – Vilniaus rajoną. Nuo tada ten visuomet ir rinkdavomės>“
Net keista pagalvoti, kuo buvo susirūpinę sovietiniai pareigūnai – liaudies dainomis. Kukliais tradiciniais papročiais. Net „trispalvę“ raketą Rasos naktį iššovė patys saugumiečiai, kad tik būtų už ko nusitverti.
Rasa ir panašios šventės bei papročiai buvo persekiojami dėl vieno dalyko. Jos buvo nesankcionuotos, nenuleistos iš viršaus. Žmonės šventė savo šventę ir joje jautėsi esą laimingi. Jie panašiai buvo „prasikaltę“ ir Valančiaus laikais.
KERNAVĖ
Naktine Saulėgrąžos erdve
Dobilų melsvumos sklidina
Jau šviesiais pakraščiais
Sueini su diena.
O skaidrūs po Tavo stogu
Aušros kambariai
Tarsi niekur tamsos neliko
Kur buvai, ką darei
Kernavė, ten ant aukšto kalno
Nuo Neries
Gal po daugelio daugelio metų
Į tave pažiūrės
Į tą baltą erdvės ramybę
Kiek miškų platume turi
Jau matai savo antrą veidą
Dobilų dienos žibury
Ir, atrodo, junti tą žvilgsnį
Lydint upėj Rasos vainikus –
Keturlapi žiede,
Tavo laimei lenkiuos
Kai praplauks apačioj, po sostu
Baltumu srovės
Nešk, Nerie, Saulėgrąžą mano
Už Kernavės
**********************
”Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunais taptum ir kas visa tai atliko, kaip buvo įstatyta, tas radgęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtinykus ir raganas.”
Mokslo žmonės sakykit ar ne tą naktį (per Rasas) vanduo keičia savo savybes. Atsinaujina. Jeigu taip, tai iš kur mūsų protėviai tą žinojo.