G. Jakavonis. Pajacai tigrų kailyje

Kai, atgavus nepriklausomybę, su buvusiais Sąjūdžio bendražygiais svarstydavom Lietuvos ateities viziją, mintys dažnai sukdavosi apie mūsų valstybės, kaip tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų, vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.

Iš vienos pusės savo istorija ir prigimtimi jautėmės vakariečiais, o iš kitos pusės – ilgai gyvenę Rytų imperijos sudėtyje, puikiai suvokėme ir žinojome pastarųjų mentalitetą.

Taip išnaudodami savo intelektualinį potencialą, galėjome kurti ilgalaikę savo valstybės strategiją, būdami labai naudingi Vakarams ir tokie labai reikalingi Rusijai.

Bet svarbiausia, o tai ir yra pagrindinis šalies užsienio politikos uždavinys, protingai elgiantis, sudaryti iš to sąlygas visai lietuvių tautai gyventi ir visapusiškai vystytis savo valstybėje.

Tam reikėjo tiek nedaug, šalia visų puikiai mokamos rusų kalbos, išmokti suprasti ir kalbėti angliškai, prancūziškai arba vokiškai bei gerų santykių su visomis kaimyninėmis šalimis.

Kaip dabar suprantu, tokia logika ir politika visiškai netiko be intrigų ir vaidų nemokančiam gyventi tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Kazimieros Prunskienės 1990 metų susitikimai su didžiausiųjų pasaulio valstybių vadovais, kurie mūsų Ministrę Pirmininkę pavadino „Gintarine ledi“, sukėlė ne tik pavydą ir neapykantą, bet ir didžiulį norą pačiam tapti Lietuvos prezidentu ir karaliumi Mindaugu III. Kaip gi kitaip nusifotografuoti šalia pasaulio didžiųjų?

Bėda ta, kad tauta prezidento rinkimuose šalies vadovu, kuris atsakingas už užsienio politiką, išsirinko ne „faktinį“ valstybės vadovą, o Algirdą Brazauską. Būtent jis pasirašė Lietuvos prašymą stoti į NATO, kurios nariais jau esame dvidešimt metų.

Bet ir čia Tėvynės Sąjunga įžvelgė šalies prezidento nenuoširdumą ir klastą. Bet kuris jo kontaktas su Rusijos atstovais iš karto būdavo traktuojamas kaip Lietuvos išdavystė, nors kai tai darydavo V. Landsbergis, konservatoriai jį vertindavo kaip išmintingą, vakarietišką politiką. Nors ir kaip stengėsi, tautos išrinktu Lietuvos prezidentu V. Landsbergis taip ir netapo, o šio kerštingo žmogaus pyktis dėl to pavirto neapykanta savo šalies žmonėms.

Nes kaip kitaip paaiškintum Gabrieliaus Landsbergio, kuriam diedukas „padovanojo“ partiją, veiksmus užsienio politikoje, dėl kurių Lietuva ir jos žmonės vis balansuoja ant karinio konflikto ribos, o konservatoriams būnant valdžioje, šalyje įsivyrauja chaosas.

Seneliai visada myli anūkus labiau už vaikus ir V. Landsbergis Gabrieliuje tikriausiai pamatė savo nepasiektos svajonės – tapti Lietuvos prezidentu – išsipildymą. Užsienio reikalų ministro postas, jeigu elgsiesi išmintingai, vykdydamas savo šalies piliečiams reikalingą politiką, pats savaime, kaip aiškina politologai, kelia jį užimančio politiko reitingus.

Tautiečiai, matydami savo išrinktąjį tarp kitų valstybių vadovų, suprasdami, kad ministras ten rūpinasi visų mūsų reikalais, juo pasitiki labiau nei kitais Vyriausybės nariais. Na, o dabar paklauskit patys savęs, kodėl mūsų užsienio reikalų ministro reitingai pasitikėjimo politikais lentelės uodegoje ir kodėl net konservatorių partijos nariai savo partijos pirmininko net nekėlė kandidatu į šalies prezidento postą?

Taip ir skamba mintyse Sąjūdžio laikų „Antyje“ dainavusio Algirdo Kaušpėdo dainos žodžiai: „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus…“. Atrodo, kad įžymių ir turtingų tėvų išlepintas, arogantiškasis Gabrielius Landsbergis, kurio išskirtinis bruožas – narciziškumas, iš senelio paveldėjo tik ambicijas.

Jei Vytautas Landsbergis „sugriovė“ Sovietų, tai Gabrielius griebėsi griauti Kinijos imperiją. Ir kaip jos negriauti, jei mes vykdome „vertybinę“ politiką, o jie ten pas save uigūrus, apie kuriuos iki šiol nebuvau girdėjęs, skriaudžia. Be to, kiniečiai dar ir staiga iš kažkur atsiradusiems mūsų draugams Taivane grasina.

Na, mes jiems taip „dėjom“, kad, anot Mato Maldeikio, net Kinijos ekonomika sugriuvo.

Žmonių tipai kartojasi ir man šis užsienio politikos „grandas“ labai panašus į paauglystės laikų bendraamžį, kuris mūsų mokykloje dažnai vaikščiodavo su mėlyne paakyje. Mušdavo jį vyresnieji ne todėl, kad iš jo pasityčiotų, o todėl, jog jis prie jų kabinėdavosi ir erzindavo!

Kaip M. Maldeikis visus gąsdina 5-uoju NATO straipsniu ir amerikiečiais, taip anas, gavęs kailin, visus savo skriaudikus baugindavo greit iš kariuomenės sugrįžtančiu pusbroliu.

Ko mums čia bijoti rusų ar baltarusių, kai Žygimantas Pavilionis su Kolumbijos narkomafijos baronais visą JAV Kongresą „ant pavadėlio“ laiko. Tereikia koja treptelėti ir iš mums priešiškų slavų tik šlapia vieta liks!

Kiekvienam kaime savas durnius, bet iš kur jų tiek konservatorių partijoje. Visa ta su Taivano atstovybe susijusi istorija – tai klasikinis Lietuvos užsienio politikos kvailumo, jos vykdytojų gobšumo ir ambicijų idiotiškumo pavyzdys. Svarbiausia, dėl šios valdančiųjų aferos, kurią jie dviveidiškai įvardijo kaip „vertybių“ politiką, nukentėjo visi Lietuvos žmonės.

Kiek diplomatijos ir visos valdžios pastangų reikėjo atgimstančiai nedidelei Lietuvos valstybei, kad užmegztų oficialius santykius su viena iš pasaulyje dominuojančių valstybių – Kinija.

Kiek į šią šalį vyko aukščiausi valstybės pareigūnai, kiek pastangų dėjo Pekine reziduojantys mūsų šalies pasiuntiniai, kad Kinija atsivertų Lietuvos žmonėms, jų verslui. Visa tai per vieną dieną sugriovė prie mūsų užsienio politikos vairo atsidūrę „piemenys“, kurie Vilniuje atidarė Taivano atstovybę.

Dar Andriaus Kubiliaus laikais konservatoriai deklaravo, kad „Lietuva – drąsi šalis“, tik drąsos nereikia maišyti su kvailystėmis, kurias krečia valdžioje atsidūrę ambicingi pusgalviai.

Tereikėjo sekančią dieną, padarius klaidą, lentelėje vietoje žodžio Taivanas įrašyti žodį Taipėjus  ir viskas būtų pasibaigę, bet kur tau. Landsberginei diplomatijai ir „karo partijai“ to fanaberijos padaryti neleido. Pradėta ieškoti pasiteisinimo padarytai nesąmonei pagrįsti, kai, liaudiškai sakant, auksinį „Rolex“ laikrodį iškeitė į glaudes.

Taip atsirado vertybinė politika nebendrauti su komunistine Kinija, nors tuo pat metu bendraujama s komunistiniu Vietnamu…

Lietuvoje nepasitenkinimas kiek pritilo, kai valdantieji pagarsino žinią, kad Taivanas Lietuvoje pradeda puslaidininkių gamybą, investuoja milijonus ir sukuria tūkstančius darbo vietų, kurias praradom mus pradėjus blokuoti Kinijai.

Pasirodė, kad apgavo mus taivaniečiai ir visas savo investicijas, skirtas lustų gamybai, nukreipė Vokietijon. O lietuviams teko prisiminti savo liaudies išmintį, kad durną ir bažnyčioje muša. Nepaisant to, į Taivaną sveikinti naujai išrinkto tos šalies prezidento išvyko LR Seimo delegacija.

Kiniečiai dėl to apskritai nutraukė vizų išdavimą mūsų šalies piliečiams, o grįžę namo, mūsų Seimo dundukai sužinojo, kad pragmatiškieji taivaniečiai tiekia puslaidininkius Rusijos karinei pramonei. Bet kuriai kitai valstybei už tokius dalykus mūsų Užsienio reikalų ministerijos vadovas šaukia: „sankcijos!!!“, tik, man atrodo, kad visi į tai reaguoja pasukinėdami pirštą prie smilkinio.

„Keisti jūs, lietuviai“, kartą Strasbūre ETPA posėdyje man tarė frakcijos vadovas, katalonas iš Ispanijos Jordis Šukla (Jordi Xuclà). „Kai jūs kovojot už savo nepriklausomybę, mes Barselonoje, būdami universiteto studentais, vaikščiojom prisisegę jūsų trispalves. Kai tą bandom daryti mes, katalonai, jūs mus vadinat separatistais“. Ką gali atsakyti, kai mūsų užsienio politikos formuotojai vis praleidžia progą patylėti?

Ar iš mūsų sisteminės, politinį elitą aptarnaujančios, žiniasklaidos esat girdėję, kiek vietų Punsko, Seinų, Suvalkų savivaldybėse laimėjo lietuvių organizacijos prieš kelias savaites vykusiose Lenkijos rinkimuose? Atrodo, kad mūsų užsienio reikalų ministerijos klerkams tai visai neįdomu.

Ar jums iš viso įdomūs lietuvių, gyvenančių užsienyje, lietuvių, gyvenančių čia Lietuvoje ir norinčių verslauti ar keliauti pasaulyje, reikalai.

Visas dėmesys sutelktas, kad, vaizduojant pasaulio „bambą“, patektų į tarptautinės žiniasklaidos pirmuosius puslapius. Ir patenkama, tik niekas iš rimtų politikų į neprognozuojamus išsišokėlius rimtai nebežiūri.

Praktiškai nutraukę diplomatinius santykius su Kinija ir Rusija, mes negalim įtakoti jokių pasaulio įvykių net teoriškai, o ką kalbėti apie Lietuvos žmonių interesų atstovavimą šiose valstybėse.

Belieka tik amsėti kaip šunyčiams ant mums neįtikusių valstybių, tikintis, kad, esant reikalui, Amerika mus apgins, o mes savo lojimu įkvėpsim pragmatiškus Vakarų europiečius kariauti su Rusija. Juolab, kad Europoje visi mano, kad Amerika, kuriai čia pritaria ne visi, kalba Lietuvos lūpomis.

Ar neatrodo, kad savo grasinimais ir nemokėjimu kalbėtis mes daromės panašūs į Šiaurės Korėją. Anie, bepročiai taip elgdamiesi, bent branduolinį ginklą turi, o mes laikotarpiu, kai pasaulis gyvena be taisyklių, provokuojam Rytus su Vakarais susikauti Lietuvos teritorijoje.

Būti pasirengus karui – visada svarbu, bet ar negeriau mūsų užsienio politikos formuotojams išmokti diplomatijos ir pradėti patiems kalbėtis su valstybėmis, kurios mums patinka. Gal nereikės tada mūsų „elitui“ ieškoti nekilnojamo turto Ispanijoje.