Kalbiname Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Vidą Uzdilienę.
– Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?
– Patys nieko nekainuojantys: ačiū, laba diena, atsiprašau.
– Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?
– Nepatikėsit, visai neplanuotai. Na, namuose vis trūko pinigų. Tėvai ūkininkavo ir tai siurbė visus jų uždirbtus pinigus. Klasės draugė paragino studijuoti ir tėvai sutiko.
Licėjuje man patiko pamokos su Birute Vaičiuliene. Ji tikrai mokėjo perteikti žinias. Mokėjo pagirti ir papeikti. O meilė gimtajai kalbai buvo nuo pat vaikystės.
– Dirbi mokykloje. Ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbą?
– Manau, kad jie laimingi turėdami tokias galimybes. Ne kiekvienas turi tokias galimybes. Aišku, daro daug klaidų, nes dažnai pažodžiui verčia iš lenkų.
Daugiakalbių ar dvikalbių šeimų vaikams kyla klausimų, kokią kalbą ar kalbas vartoti namuose, kuriuose vartojamos kelios skirtingos kalbos.
Tai priklauso nuo tėvų. O kaip išlaikyti gimtąją kalbą kitos kalbos apsuptyje, tikrai nelengva atsakyti. Aš dar dirbu mokyklos svetainėje. Ir svetainę lanko ne vienas mokinys, kuris mokosi lenkiškoje klasėje.
Mama ar tėtis lietuviai. Jie gerai kalba lietuviškai. Klausiu aš jų, kodėl lankote lenkišką klasę, o ne lietuvišką? Sako – mažiau pamokų. Tai – sunku pasakyti. Labai skaudu ir graudu. Yra tikrai daug tokių tėvų, kurie negalvoja apie vaikų ateitį. Kitos kalbos mokėjimas tai didžiulis turtas.
– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai?
– Pagrindinis mano ir, manau, mano mokinių: kad mylėtų savo kraštą labiau nei save, jį gerbtų, nepamirštų gimtosios kalbos, savo šaknų ir ją perduotų sekančioms kartoms (vaikams) – nesvarbu, kurioje šalyje nuleis savo sparnus.
Antras: kad stengtųsi kalbėti taisyklingai, nevartoti barbarizmų.
– Trys dalykai, kurie tau atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos išskirtinumą apskritai.
– Pagarba, meilė, pasiaukojimas.
– Dėkui!
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė
(Bus daugiau)
I dalis čia;
II dalis čia.
