Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis – nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė atsigauna iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo dar vadinamos Ragučio švente. Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario (panašaus pobūdžio šventės nuo senų laikų žinomos visoje Europoje).

Tai kilnojama, visada antradienį švenčiama šventė (47-tą dieną prieš Velykas). Seniau Užgavėnes žmonės Lietuvoje švęsdavo net 3–5 dienas: pradėdavo švęsti dar nuo ketvirtadienio, o vėliau įsitvirtino šventimas nuo šeštadienio, sekmadienio. Šventė kupina linksmybių ir triukšmo.

Visoje Lietuvoje žinoma tradicija šios šventės metu daug valgyti (ypač mėsos patiekalų), naikinti pamėklę, atlikti įvairius maginius veiksmus tikintis užtikrinti ūkinę sėkmę, spėti ateitį dėl vedybų, oro ir kitų dalykų. Ši šventė nėra susijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko).

Užgavėnių valgiai

Tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi – būsi sotus ir stiprus visus metus. Pradėję švęsti nuo ketvirtadienio, valgydavo penktadienį 5 kartus, šeštadienį – 6 kartus ir taip toliau kasdien iki šventės pabaigos vis pridėdami po papildomą valgymą. Pagal tradicijas Užgavėnių dieną antradienį turėtų būti valgoma 9–12 kartų.

Šventei ypač daug ruošiama mėsos, nes po Užgavėnių prasideda gavėnia, kai mėsą valgyti draudžiama. Užgavėnių patiekalai būdavo aprūkomi dūmais, šlakstomi švęstu vandeniu, o valgio liekanos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams, kad būtų sveiki, nes Užgavėnių valgiams buvo priskiriama gydomoji galia.

Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus: jeigu ir būtų buvęs sotus, privalėdavo nors po truputį paragauti kiekvieno mėsiško valgio.

Tradicinis Užgavėnių patiekalas – šiupinys, verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai: sakydavo, kad kas valgydamas ją ras, tas pirmas ir ves.

Darydavo kiunkę (dar vadinamą šutyne) – mėsos ir bulvių troškinį, kartais patiekiamą kaip šiupinio pakaitalą. Virdavo šaltieną iš kiaulės ausų, kojų, galvos, paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.

Kai kur buvo iš avienos gaminama tradicinė Užgavėnių sriuba avienė, valgoma su miltiniais, bulviniais ar duonos kukuliais. Užgavėnėms kepama daug įvairiausių blynų – daugiausia miltinių, iš raugintos mielinės tešlos, rečiau kepdavo bulvinius.

Blynais būtinai vaišindavo svečius, o patys juos valgydavo vakare. Nuo seno taukuose virdavo spurgas. Tradiciniams Užgavėnių gėrimams priskiriamas miežinis alus, kurį ruošdavo iš anksto, užraugdami net iškart po Kalėdų.

Pasivažinėjimai rogėmis, rogutėmis ir kitomis priemonėmis

Per Užgavėnes plačiai žinomas paprotys važinėtis rogėmis siejamas su linų bei javų augimo skatinimo magija – kuo toliau nuvažiuosi, tuo geriau augs javai ir linai. Važinėdavo ratu aplink laukus, kartais po tris kartus.

Kad būtų geras ateinančių metų derlius, stengdavosi iš rogių išvirsti ir pasivolioti sniege arba voliodavosi iššokę į rugių ar linų lauką. Važinėjantis buvo dainuojama („O tai arklys“, „Arklys bėgo, žolė augo“ ir kt.) ir giedamos sutartinės („Čiuž čiužela“).

Ne tik vaikai, bet ir jaunimas, o ypač jaunavedžiai važinėdavosi nuo kalniukų rogutėmis, geldomis bei kitomis priemonėmis. Tikėta, kad tai taip pat nulems gerą linų ir javų derlių.

Su šiais papročiais siejasi ir Užgavėnių karuselė (vadinta ratu), kuria pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Karuselę įsirengdavo ant ežero, kūdros ar pelkės ledo: ant įšaldyto kuolo užmaudavo vežimo ratą su pritaisyta kartimi, ant kurios galo užkabindavo rogutes.

Aukštaitijoje tas paprotys buvo siejamas ir su vedybų magija: kurios merginos ir vaikinai pirmieji pasieks ratą Užgavėnių rytą, tie bus laimingi ir kitas Užgavėnes švęs poroje (po to ratą perleisdavo vaikams).

Laistymas vandeniu

Lietuvoje buvo plačiai paplitęs paprotys per Užgavėnes vežioti „bičių spiečių“ arba „bites“, kurias paprastai vaidindavo susodinti į kubilą ir apdengti drobule vaikai ar merginos dūgzdami ir erzėdami, o juos vežiojantys šaukdavo: „Vandens, vandens!“.

Prie kiekvienos sodybos „bitės“ būdavo apliejamos pilnu kibiru vandens. Tikėta, kad tada bitės vasarą gausiau neš medų, pasėliams užteks lietaus, o ir linai geriau užaugs. Tai paaiškinama visiems žinoma tiesa, kad be vandens nebus gyvybės.

Kaukės ir persirenginėjimas

Tai viena pagrindinių Užgavėnių ypatybių, ypač Žemaitijoje, kur kaukės vadinamos ličynomis. Tradicinės kaukės dažniausiai daromos iš medžio, medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, o vėliau imta gaminti kaukes iš popieriaus, kartono ir kitų medžiagų.

Nuo seno įprasta (ypač Aukštaitijoje) veidus tiesiog išsidažyti suodžiais, buroko sultimis, angliukais ar kitais augaliniais dažais.

Kaukės vaizduoja anapusinio pasaulio būtybes – protėvių dvasias, gyvenimo ir mirties dėsnius prižiūrinčias dievybes, namų, žmonių ir gamtos globėjas, skatinančias vaisingumą ir derlingumą.

Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus vaizduojančios zoomorfinės kaukės, kurios kažkada vaizdavo totemus – mešką, arklį, ožka ar ožį, gervę.

Taip pat senos yra vadinamosios demonomorfinės kaukės – raganos (anot M. Gimbutienės, senosios Europos religijoje būta deivės Raganos – visa reginčios ir žinančios, susijusios su mirtimi ir atgimimu), velnio (senojoje pasaulėžiūroje Velinas (Velas) buvo mirties ir požemio karalystės dievas), giltinės (mirties deivė Giltinė, lemianti ir skirianti mirtį).

Išskirtinės yra mitinės kaukės, kurioms priskiriami Lašininis, Kanapinis, Užgavėnių diedas ir kt. – jos tarsi tarpinės tarp demonomorfinių ir vėlesnių antropomorfinių kaukių, turinčių žmogaus pavidalą.

Pastarosioms priskiriamas vyrų persirenginėjimas moterimis ir atvirkščiai, taip pat „čigonai“, „žydai“, „vengrai“, „ubagai“, „daktarai“. Ypatingą reikšmę turi „ubagai“ – pagal daugelį papročių elgetos laikomi tarpininkais tarp šio ir anapusinio pasaulio, o kai kurių tyrinėtojų nuomone, Lietuvoje po krikščionybės įvedimo elgetomis tapo senieji žyniai, išvaryti iš savo šventviečių.

Vėlyviausios – svetimšalių kaukės, kurios reiškia ne tiek tautinę priklausomybę, kiek priemonę išryškinti priešybei svetimas–savas.

Persirengėliai, stengdamiesi kuo išradingiau suvaidinti savo kaukės įvaizdį, lankydavo kaimus keldami triukšmą visokiais būdais – šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, grodami instrumentais, dainuodami.

Tikėta, kad keliamas triukšmas išbaido piktąsias dvasias, o sukeltas juokas skatina atgimimą. Persirengėlių dainos pasižymi juokingais tekstais, keistais priedainiais (pvz.: „Čimdži rimdži šakar makar“; „Ei šnei, ei šnei, tumba basa, šurum burtum…“ ir pan.).

Keliaudami persirengėliai mėgdavo vaidinti vestuves, piršlybas, krikštynas ar laidotuves. Žmonės tokius netikrus vestuvininkus ir kūmus stengdavosi aplieti vandeniu, tik kartais apsirikus kliūdavo ir tikrų vestuvių ar krikštynų dalyviams, nes per Užgavėnes seniau būta daug tikrų piršlybų ir vestuvių.

Įsiprašę į namus persirengėliai krėsdavo pokštus, surengdavo vaidinimus, šokdindavo šeimininkus, prilinkėdavo jiems visokiausių gerų dalykų, o šeimininkai juos išlydėdavo su vaišėmis ir kitomis dovanomis.

Pamėklės vežiojimas ir naikinimas

Užgavėnių pabaigoje persirengėliai vežiodavo ir naikindavo iškamšą, kuri reiškia su žiema ir mirtimi susijusią mitinę būtybę. Skirtinguose etnografiniuose regionuose ji buvo vadinama įvairiai: Žemaitijoje – More, Kotre, o Aukštaitijoje – Gavėnu, Čiūčela.

Skyrėsi ir iškamšos sunaikinimo būdai: Morė dažniausiai deginama, o Gavėnas skandinamas, išvaromas iš gyvenvietės ar išverčiamas į pusnį.

Tikėta, kad į lauką išverstas Gavėnas nulems kitų metų gausų derlių, o sudegintos iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus tikint, kad tuomet žemė bus derlingesnė.

Užgavėnių pabaiga

Senovėje Užgavėnių pabaigoje ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse būdavo rengiamos žirgų lenktynės. Jų pėdsakų iki šiol išliko Sartų lenktynėse, kurios rengiamos Dusetose nuo XIX a. lenktyniaujant žirgais su kinkiniais ant Sartų ežero ledo.

Visoje Lietuvoje baigiant šventę vykdavo persirengėlių Kanapinio ir Lašininio dvikova. Kanapinis siejamas su gavėniai būdingu kanapių aliejumi ir pasninku, o Lašininis – su sotumu ir persivalgymu, būdingu mėsiedo laikotarpiui. Todėl baigiantis mėsiedui dvikovoje visada nugali Kanapinis. 

Užgavėnių vakare jaunimas rinkdavosi į kokią nors didesnę trobą arba karčemą pašokti, susirinkdavo ir kiti kaimo žmonės. Į šokių vakarėlį atvykdavo ir persirengėliai, o tuomet įprastinius muzikos instrumentus pakeisdavo buteliai, puodai ir kiti skambantys daiktai.

Visi šokdavo iki vidurnakčio, o paskutinis Užgavėnių šokis – „Šambaris“ („Šambaras“, „Šambario talka“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai, suskambus bažnyčios varpams ar pasigirdus tam skirto barškalo garsams.

Šokio metu šeimininkas ar kas nors kitas nemačiomis šokantiems ant nugaros prikabindavo silkės griaučius, kaulą ar pelenų maišelį (apsižiūrėję šokėjai stengdavosi perkabinti kitiems) – tai buvo ženklas, kad mėsiedas jau pasibaigė.

Spausdinti