Tęsinys. I dalis ČIA.
2007 m. kovo 16 d. Miško brolių draugija pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui Antano Rimvydo Čeplinsko parengtą istorinę pažymą, kurioje teigiama:
Kadangi skolininkas įsipareigojimo Vilniaus kreditų draugijai nevykdė, Kreditų draugija 1939 m. kovo 7 d. Kovarskio namą nutarė parduoti iš varžytinių. 1939 m. Kavarskių skola Vilniaus kreditų draugijai siekė 22 097,16 zlotų. Taigi, skola per 14 metų nei kiek nesumažėjo, o priskaičiavus procentus už palūkanas dėl vėlavimo dar labiau išaugo. Tai patvirtina pradinė namo kaina 1939 m. varžytinėse – 22 530,14 zlotų. Varžytinės turėjo įvykti 1939 m. liepos 3 d., varžytinių procesą nutraukė prasidėjęs karas. Beje, tuo metu praskolinto namo savininkė Roza Kovarskienė-Levitanienė gyveno JAV, jos turtą administravo patikėtinis Mauša Joffe. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos valstybės draudimo įstaigos 1940 m. sausio 1 d. poliso Nr. 262767 Jokūbo Kovarskio namas išliko įkeistas Vilniaus kredito bendrijai. Skolos suma – 78 930 litų. 1940 m. gruodžio 29 d. Kovarskio pastatas nacionalizuotas. Kaip matyti iš draudimo poliso, nacionalizacijos akto Nr. 789 ir prie jo pridėto dokumento „Nacionalizuojamo namo žinios“, negrąžinta paskola Vilniaus kredito bendrijai sudarė 78 930 litų. Kitos skolos už pastatą Vilniaus miesto savivaldybei, mokesčių inspekcijai, Vilniaus miesto taupomajai kasai, Kredito draugijai ir neužmokėti įsiskolinimai už komunalines paslaugas (vandentiekį ir kanalizaciją) papildomai sudarė 5 697,14 litų.
Statinių ekspertas Vytautas Bronislovas Elenbergas Draugijai rašė:
Susipažinęs su Jūsų 2009 m. sausio 12 d. rašte pateiktu S. Mitkaus teiginiu dėl mano 2007 m. gegužės 10 d. atliktos statinio dalies ekspertizės išvadų pranešu, kad šio teiginio formuluotė yra paini, man nesuprantama, todėl vienareikšmiško komentaro teigti galimybės nėra. Pirmiausia ekspertas S. Mitkus teigia, kad atliko savo ekspertizės tyrimą, tačiau jis (tyrimas) nepateiktas. Todėl neaišku, kokiu pagrindu deklaratyviai teigiama, jog akivaizdu, kad cituotų Lietuvos Respublikos nutarimo nuostatų nesilaikyta. Ekspertas S. Mitkus turėtų pateikti papildomą paaiškinimą teiginio daliai, išreikštai sakiniu „Ekspertas skaičiavo ne pakeistų konstrukcijų santykį su visa buvusia šių konstrukcijų verte, bet su išlikusių konstrukcijų verte.“ Tiesiogine formuluotės prasme negalima suprasti, kaip galima lyginti fizinę prasmę turinčią konstrukcijų kategoriją su jų verte. Pažymiu, jog mano atliktoje ekspertizėje visos buvusios konstrukcijų vertės, kategorija ar sąvoka „iš viso“ nebuvo taikyta išlikusios ir naujai pastatytoms dalims įvertinti sąlyginai pritaikius ekspertizės metu galiojusias kainas ir įkainius, neįvertinant išlikusių konstrukcijų nusidėvėjimo laipsnį. Ekspertas S. Mitkus 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 LR Vyriausybės nutarimo 64.4p dalį dėl pakeistų konstrukcijų proporcijos 50 proc. ribinio santykio skaičiavimo bando išaiškinti, tačiau jo aiškinimas yra klaidinantis, užkertantis kelią tiesai atskleisti. Paprasta klasikine aritmetinės triskaitės taisykle galima pasiekti tikslų atsakymą apie pakeistas ar išlikusias konstrukcijas ir be komentaro. Kiti komentarai gali būti teisinio pobūdžio, todėl vadovaujantis LR Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi jų neteiksiu, leisdamas pažymėti tik apie eksperto S. Mitkaus galimai nepakankamą kvalifikaciją nagrinėjamo klausimo, nes jo turimas specialiųjų žinių kvalifikacijos atestatas suteikia teisę atlikti tik statybos darbų vykdymo ir organizavimo projektų dalinę ekspertizę.
Teismo eksperto VGTU profesoriaus, VGTU Teisės katedros vedėjo dr. Sigito Mitkaus atliktos pastatų vertinimo ekspertizės išvadas Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino nekvalifikuotomis.
2010 m. gruodžio 15 d. atliktos statinių Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10 Vilniuje ekspertizės akte konstatuota, jog nuo 1992-06-26 iki 2005-11-09 (laikotarpis, kai Draugija buvo ginčo pastatų savininke) atlikti didelio masto statybos darbai – ginčo pastatų rekonstrukcija: visiškai rekonstruotas pagrindinis pastatas Totorių g. 9, paaukštintas 3 aukštas, uždėtas stogas, pastato viduje suprojektuotos salės. Atkuriamus pastatus projektavo architektė Janina Kalmantienė.
2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), dalyvaujant Draugijos pirmininkui Albinui Kentrai, pareiškėjo atstovui advokatui Juozui Šeškevičiui, pareiškėjos Miros Kovalski Rotenberg Goldsman (Mira Kowarski Rothenberg Goldsman) advokatams Eglei Mickevičiūtei Tiažkijienei ir Oskarui Silevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Juozui Listavičiui, viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjų skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-04-18 sprendimo administracinėje byloje neskundžiama nutartimi, jog LLK – Miško brolių draugija nuo 1992 m. iki 2005-09-21, t.y. per laikotarpį, kada nekilnojamojo turto registre buvo registruota kaip pastatų savininkė, ginčo viename pastate pakeitė 63,5 proc. laikančiųjų (pagrindinių) konstrukcijų ir sukūrė (padidino) buvusį pastatą 44,36 proc. nauju bendruoju plotu, kitame pastate pakeitė 61 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukūrė 46,20 proc. naujo bendrojo ploto, todėl pripažino Draugijos nuosavybės teise, pareiškėjos M. K. Rotenberg Goldsman skundą atmetė.
JAV ir Lietuvos pilietė M. K. Rotenberg Goldsman teismus dėl statinių Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10 Vilniuje nuosavybės įteisinimo pralaimėjo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo priimtas sprendimas, kad Draugija iš perduotų jai griuvėsių sukūrė naują turtą.
Teismas galutiniame sprendime Draugijai perduotos nuosavybės klausimo nebekėlė. Kadangi Draugija teismus laimėjo, toliau rūpinosi bei saugojo atkurtus pastatus.
Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Vyriausybė, dabar save laikanti šių pastatų savininke, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-11-09 įsakymo Nr. 30-1756 dėl M. K. Rotenberg Goldsman nuosavybės teisių į pastatus įregistravimo neskundė ir tik Draugijos pastangų dėka įsakymas dėl M. K. Rotenberg Goldsman nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo panaikintas ir šie pastatai nėra įregistruoti minėtos pilietės vardu.
Priešingu atveju, dėl Vilniaus miesto savivaldybės vadovų pastangų minėti pastatai nuosavybės teise priklausytų fiziniam asmeniui, o ne Lietuvos Respublikai.
Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybė Vilniaus m. savivaldybės administracijos įsakymo net nekvestionavo, nes nelaikė pastatų savo nuosavybe.
Dar daugiau. Teisminiame procese dėl M. K. Rotenberg Goldsman nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo Vyriausybė palaikė Draugijos poziciją dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo jos vardu.
Valdas Klimantavičius paklaustas, kodėl buvo išleistas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1756, kuriame nurodyta atkurti nuosavybės teises pilietei Mirai K. Rotenberg Goldsman į vieną iš pastatų natūra, o už kitą skirti piniginę kompensaciją, paaiškinti negalėjo.
Tikslinga priminti, kad V. Klimantavičius karjeros pradžioje dirbo Vilniaus m. savivaldybės Viešųjų pirkimų tarnybos vedėju, o nuo 2003 m. iki 2007 m. – Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriumi.
2010 m. tapo visuomeninio judėjimo „TAIP“, vadovaujamo A. Zuoko, nariu, 2011 m. su A. Zuoko ir Vilniaus koalicija buvo išrinktas Vilniaus m. savivaldybės tarybos nariu. Greitai atsistatydino, nes būdamas palankiu merui A. Zuokui vykdytoju, vėl buvo paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi.
2011 m. Draugija kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu dėl nuosavybės į pastatus registracijos atkūrimo, bet Registrų centras, vadovaujamas direktoriaus Kęstučio Sabaliausko, atsisakė grąžinti Draugijai nuosavybės teises į pastatus, vadovaudamasis Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2002-11-27 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2003-03-10 nutartimi, kuria minėtos pilietės prašymu Draugijos nuosavybės teisės į pastatus buvo panaikintos.
Kaip teigia K. Sabaliauskas, visus sprendimus nekilnojamo turto klausimais priimdavo Centrinė registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, kurios pirmininku buvo Registrų centro direktoriaus pavaduotojas Nekilnojamo turto kadastrui ir registrui Romualdas Kasperavičius.
Nuo šio momento, o būtent – fiziniam asmeniui nepavykus įregistruoti savo nuosavybės teisių į pastatus, valstybė iš esmės pakeitė prieš tai teisminiuose ginčuose išreikštą poziciją ir ėmė laikytis nuomonės, jog pastatai nuosavybės teise priklauso būtent jai.
2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 244 Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė patikėjimo teise pastatus perdavė Valstybės turto fondui (dabar Turto bankui), todėl pastato įregistravimas Draugijos nuosavybės teisėmis buvo galutinai panaikintas. Nutarimą parengė aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.
A. Kubiliaus Vyriausybę tuo metu sudarė jo vadovaujama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija (TS-LKD), Lietuvos liberalų sąjūdis, vadovaujamas Eligijaus Masiulio, Tautos prisikėlimo partija, vadovaujama Arūno Valinsko, ir Lietuvos liberalų ir centro sąjunga, vadovaujama Artūro Zuoko.
Perduodant turtą Valstybės turto fondui, pastarasis prieštaravo ir siūlė jiems statinių neperduoti, nes gali kilti Draugijos „investuotų lėšų (2,5 mln. litų) atlyginimo arba žalos atlyginimo CK nustatyta tvarka klausimas.“ Draugijai apie šio nutarimo svarstymą Vyriausybėje nebuvo pranešta.
Turtas Valstybės turto fondui perduotas pažeidžiant LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 str. 5 dalį, nes patikėjimo teise turtas perduotas be privalomai pasirašyto turto perdavimo–priėmimo akto. Šį pažeidimą LR Vyriausybės kanceliarijai nurodė Valstybės turto fondas 2012-11-15 savo rašte Nr. 130-3R-2446.
VĮ „Turto bankas“, atstovaujantis Lietuvos valstybės turto interesams, pradėjo bylinėtis su Lietuvos valstybės kūrėjų ir nepriklausomybės gynėjų draugija.
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) kreipėsi į LR Vyriausybę su prašymu atsižvelgti į istorinį paveldą, atkurti teisingumą sugrąžinant „Miško brolių“ draugijai jos pastangomis ir surinktomis lėšomis iš griuvėsių prikeltus pastatus, skirtus Lietuvos laisvės kovų muziejui.
Taip pat PLB rezoliucijoje buvo siūloma šiuos rūmus įtraukti į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programą.
Vykdant Lietuvos ministro pirmininko pavedimą, įformintą Vyriausybės kanclerio 2012-08-17 rezoliucija Nr. 61-3158, Aplinkos ministerijoje 2012 m. rugsėjo 10 d. įvyko posėdis, kuriam pirmininkavo Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas, posėdžio sekretorė – Svetlana Juozapaitienė.
Posėdyje dalyvavo du ministro pirmininko tarnybos atstovai, dvi Teisingumo ministerijos atstovės, trys VĮ „Turto fondo“ (Turto banko) atstovės, vienas LGGRTC atstovas, trys LPKS atstovai, viena VPKTB tarybos narė, vienas Lietuvos advokatūros atstovas, „Miško brolių“ draugijos pirmininkas Albinas Kentra, Kovo 11-osios akto signataras Rimantas Astrauskas.
Posėdyje svarstytas klausimas dėl pastatų, esančių Vilniuje, Totorių g. 9/10, sugrąžinimo Draugijai naujai sukurto turto pagrindu, nes buvo atlikta darbų už 2,5 mln. litų. Ministro pirmininko A. Kubiliaus tarnybos atstovas, Politinės analizės ir reformų departamento Ekonomikos pažangos skyriaus patarėjas Vaclovas Medišauskas sakė, kad 1992 m. balandžio 30 d. LR Vyriausybės potvarkis Nr. 428p nesukūrė Draugijai nuosavybės teisės į pastatą. Potvarkiu buvo apibrėžtas konkretus tikslas perduoti pastatą neatlygintai naudotis
Pagal teismų praktiką tai reiškia tik perduoti neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį, bet neperduoti nuosavybėn. Tai nurodė ir Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas savo 2002 m. lapkričio 27 d. sprendime. Teisingumo ministerijos atstovės:
Teisės sistemos departamento Teisės sistemos vystymo skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Meškelytė ir Teisės sistemos departamento Teisės aktų projektų ekspertizės vyriausioji specialistė Eva Pekšienė pritarė ministro pirmininko tarnybos atstovui.
V. Medišauskas buvo paprašytas pranešti posėdžio dalyviams apie pasitarimo, įvykusio 2012-06-29 pas Vyriausybės kanclerį, nagrinėjamo klausimo aptarimo rezultatus. Ministro pirmininko tarnybos atstovas pranešė, kad „yra išreikštas politinis pritarimas dėl minėtų pastatų perdavimo nuosavybėn LLK – Miško brolių draugijai“.
Posėdyje nuspręsta:
Atsižvelgiant į tai, kad yra politinis pritarimas perduoti pastatus Vilniuje Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10 Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos nuosavybėn, tačiau šiuo metu tam nėra teisinio pagrindo, siūlyti Ministro Pirmininko tarnybai pavesti institucijai, atsakingai už valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bendros politikos, kurios kryptis reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, formavimą, pateikti minėto įstatymo pakeitimą, numatant jame nekilnojamo turto perdavimo asociacijoms nuosavybėn atvejus ir sąlygas. Taip būtų sukurtas teisinis pagrindas politiniams tikslams pasiekti. Pasiūlyti LLK – Miško brolių draugijai apsvarstyti galimybę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių įgijimo sukūrus naują daiktą nustatymo.
2012 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija raštu Nr. (1.11) 7R-7172 kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo atsižvelgiant į Draugijos iškeltos problemos tikslingumą. Rašte ministerija pažymi:
Valstybės turto valdymo politikos formavimas nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose apibrėžtas Teisingumo ministerijos kompetencijos ribas. [...] Konstitucinis teismas savo nutarimuose pažymėjo, kad valstybės turtas turi būti tvarkomas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio trečioje dalyje numatytam bendram reikalavimui valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, „kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. [...] Atsižvelgiant į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog negalima nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei. [...] Kadangi pagrindinis asociacijų tikslas yra koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti, abejotina, ar atskiro subjekto nuosavybės problemų sprendimas keičiant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą ir numatant jame išskirtinę galimybę valstybės nekilnojamąjį turtą perduoti asociacijų nuosavybėn yra suderinamas su pirmiau minėtais konstituciniais valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principais. [...] LLK – Miško brolių draugija turi teisinę galimybę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista ar ginčijama nuosavybės teisė į rekonstruotus pastatus ar jų dalis. [...] Kartu atkreiptinas dėmesys, kad LLK – Miško brolių draugijos reikalavimai dėl pastatų, esančių Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, Vilniuje pagerinimo, gali būti teikiami remiantis ne tik daiktine teise, bet ir panaudos sutartimi, pavyzdžiui, reikalaujant minėtų pastatų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai manytina, jog Aplinkos ministerijos protokole siūlomas sprendimas neturėjo būti formuluojamas nurodant konkretų reikalavimą, kurį LLK – Miško brolių draugija galėtų pateikti kreipdamasi į teismą.
Raštą pasirašė teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius, buvęs Lietuvos liberalų sąjūdžio narys, aktyviai dalyvavęs partinėje veikloje – liberalų sąjūdžio valdybos darbe.
Teisingumo ministru buvo Lietuvos liberalų sąjūdžio deleguotas, aktyvus Liberalų sąjūdžio narys Remigijus Šimašius.
Ilgai nelaukdama Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. ((27.4-02)-5K-1219824)-6K-1208486 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnybą. Jame teigiama, kad
Finansų ministerija pritaria Teisingumo ministerijos 2012-10-11 rašte išdėstytai nuomonei dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo tikslingumo teisinio vertinimo. Kartu turime rimtų abejonių, ar Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo pakeitimas, numatant jame valstybės nekilnojamo turto perdavimą asociacijos nuosavybėn, neprieštaraus įstatymo 8.1 straipsnyje numatytiems bendriems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principams, t. y. visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo bei viešosios teisės. [...] Manome, jog priimti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimą, sukuriant teisinį pagrindimą perduoti asociacijoms valstybės nekilnojamą turtą nuosavybės teise, netikslinga.
Raštą pasirašė finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas, buvęs atsakingas už Nacionalinio fondo ir Turto valdymo departamentų bei VĮ „Turto fondas“ (Turto bankas) veiklą.
Finansų ministro pareigas tuo metu ėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos deleguota Ingrida Šimonytė.
2016 m. spalį Draugija pakartotinai kreipėsi į LR Vyriausybę dėl jos 2012 m. nutarimo, kuriuo Draugijos turtas buvo perduotas „Turto bankui“, panaikinimo. Buvo gautas Finansų ministerijos atsakymas, kad Draugija šiuo klausimu kreiptųsi į teismą.
2017 m. sausio 16 d. VĮ „Turto bankas“, vadovaujamas direktoriaus Vaidoto Aleksiaus, pateikė Draugijai raštą, kuriuo buvo siūloma iki 2017 m. vasario 15 d. pateikti dokumentus panaudos sutarčiai sudaryti, o atsisakius tai padaryti ir nesikreipiant į teismą dėl pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo, reikalauta „atlaisvinti pastatus ir juos grąžinti „Turto bankui“ iki 2017 m. kovo 1 dienos“.
Toliau rašoma: „Jų negrąžinus, kreipsimės į teismą dėl Draugijos iškeldinimo iš užimamų pastatų.“
Pasak „Turto banko“ vadovų, kadangi Draugija reikalavimų neįvykdė, pastatų savininkas 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą su prašymu iškeldinti Draugiją iš ginčo turto, nurodydamas, kad atsakovė ginčo turtu naudojasi be teisinio pagrindo.
Draugija, nesutikdama su šiuo reikalavimu, pateikė priešieškinį, prašydama ją pripažinti pastatų statytoja ir tokiu pagrindu atkurti nuosavybės teisę.
„Miško brolių“ draugija vengė bylinėjimosi proceso su Lietuva, nes manė, kad tai sumenkins garbų Lietuvos vardą tarptautiniu mastu, norėjo taikiu būdu išspręsti kilusį ginčą.
Bet valstybės institucijos laikėsi kitokios pozicijos nei Draugija, todėl buvo sunku paaiškinti tokį valstybės požiūrį į laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo kovų dalyvius.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Raimonda Vansevičienė 2018 m. gruodžio 12 d. priėmė nutartį kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 244 „Dėl valstybės nekilnojamojo turto Vilniuje, Totorių g. 9 ir Labdarių g. 10, perdavimo valstybės įmonei „Valstybės turto fondui“ atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vilniaus miesto apylinkės teismo kanceliarija 2021-12-18 parengė raštą Nr. 1B-26/2018 su skaitmenizuota bylos Nr. e2-290-734/2018 medžiaga ir išsiuntė į LR Konstitucinį Teismą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų: Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Danutės Jočienės ir Dainiaus Žalimo nusprendė prašymą ištirti, ar „LR Vyriausybės 2012-02-29 nutarimas Nr. 244, kuriuo LR Vyriausybė perdavė valstybės įmonei „Valstybės turto fondui“ valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise pastatus […] neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės – teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams“ atmesti ir grąžinti pirmos instancijos teismui be jokio sprendimo.
Tikslinga priminti, kad LR Vyriausybei, priėmusiai 2012-02-29 nutarimą Nr. 244, vadovavo TS- LKD partijos lyderis, ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kurio pastangomis 2014 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju ir išrinktas pirmininku D. Žalimas. 2021 m. birželį LR Konstitucinio Teismo pirmininke išrinkta ir LR Seime, turinčiame TS-LKD ir liberalų partijų Seimo narių balsų daugumą, patvirtinta D. Jočienė, dalyvavusi teisėjų kolegijos sudėtyje, priimant nutartį atmesti Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi į LR Konstitucinį Teismą.
2019 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. Vansevičienė, dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, atstovui Ernestui Knezevičiui, atsakovo „Miško brolių“ draugijos atstovams advokatui Sauliui Dambrauskui, advokato padėjėjui Eimantui Dambrauskui, Draugijos pirmininkui Albinui Kentrai, atsakovo pagal priešieškinį VĮ Registrų centras atstovui Almantui Masioniui, trečiojo asmens ieškovo pusėje LR finansų ministerijos atstovui Erikui Čižiūnui, Rolandui Mockui, trečiojo asmens atsakovo pusėje Lietuvos politinių kalinių sąjungos atstovui vicepirmininkui Juozui Listavičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, ieškinį atsakovui „Miško brolių“ draugijai dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo, ir atsakovo „Miško brolių“ draugijos priešieškinį Lietuvos Respublikai, VĮ Registrų centrui dėl patikėjimo teisės ginčijimo ir pripažinimo statytoju.
Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas Gediminas Vagnorius, kuris būdamas LR Vyriausybės ministru pirmininku pasirašė LR Vyriausybės 1992-04-30 potvarkį Nr. 428p, ir kurio pagrindu atsakovui „Miško brolių“ draugijai buvo perduotas neatlygintinai naudotis ginčo pastatas bei išspręstas pastato remontui skiriamų lėšų klausimas.
Jis nurodė, jog LR Vyriausybė, spręsdama šio pastato liekanų perdavimo klausimą atsakovui, turėjo omenyje ne pastato panaudos santykius, o pastato realų atidavimą šiai Draugijai, nes ši vieta istoriškai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės kovotojais, sąvoka „perdavimas į balansą“ reiškė turto perdavimą nuosavybėn, kadangi valstybė tik kūrėsi ir nebuvo įstatymų, pagal kuriuos būtų buvę galima teisiškai suformuluoti sąvokas dėl turto perdavimo šios organizacijos nuosavybėn.
„Vyriausybės buvo aukščiausia valia nuspręsti, mes paprastai priimdavome nutarimą perduoti naudoti, bet tai nieko neturi bendro su panaudos sutartimi, kaip kas įsivaizduoja dabartiniais terminais.
Tada savivaldybė paprastai turtą pervesdavo į savo balansą ir pagal tuo metu galiojančią tvarką tai būdavo suprantama kaip perdavimas nuosavybėn.
Tokių potvarkių, ko gero, buvo šimtai. Tada nebuvo tokių įstatymų, net nebuvo dar susitarta, kaip mes įforminsime turto [perdavimą] į balansą ir visuomeninėms organizacijoms“, – teisme sakė buvęs premjeras G. Vagnorius.
Teisėja R. Vansevičienė atkreipė dėmesį, kad LR Vyriausybės 1992-04-30 potvarkyje Nr. 428p buvo sakoma „pavesti Vilniaus miesto valdybai perduoti neatlygintinai naudotis pirmame punkte nurodytą pastatą, t. y. esamo ginčo pastatą, „Miško brolių“ draugijai, kuriai lėšas šio pastato remontui skiria Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, prireikus ir LR Vyriausybė“ ir teiravosi G. Vagnoriaus: ar tai yra 2 finansavimo šaltiniai: finansavimo ir paramos?
G. Vagnorius sakė: „Paramos. Tikrai paramos. Maloniai prašau atkreipti dėmesį, kad griuvėsiai yra niekas. Save gerbianti valstybė, tikriausiai, nesielgtų taip, t. y. neperduotų griuvėsių politinių kalinių, tremtinių organizacijoms su intencija, kad jie [savo lėšomis] sutvarkys ir grąžins valstybei.
Čia jau būtų, sakyčiau, net neetiška taip įsivaizduoti. Buvo perduodami griuvėsiai su ta intencija, kad jie taps šitos Draugijos nuosavybe ir tarnaus valstybės reikmėms. O valstybė teiks paramą ir ne vien tik suteikdama galimybę, bet rems ir tolimesnę veiklą.
Tai buvo tuo metu taip priimtina ir tai buvo vėliau įgyvendinama. […] Buvo masiniai atvejai, kai buvo skiriama parama ne tik iš Vyriausybės rezervo, bet ir biudžetinės lėšos sporto organizacijoms, sporto draugijoms, religinėms, švietimo, kultūros ir kt. Labai dažnai buvo teikiama tokia parama ir tuo metu tai buvo vertinama kaip parama visuomenininkams.
Tik atkreipiu dėmesį – reikia labai aiškiai matyti, atskirti privačius ir fizinius asmenis nuo visuomeninių organizacijų. Tuo metu buvo suprantama, kad visuomeninės organizacijos nėra pavieniai fiziniai asmenys, nes fiziniams asmenims parama nebuvo teikiama.
Buvo teikiama parama [įvairioms] organizacijos, taip pat ir privačioms visuomeninėms organizacijoms. Pagal minėtą LR Vyriausybės potvarkį Nr. 428p, šį pastatą Draugija turėjo atkurti ir naudoti savo ir visuomenės reikmėms, statybos darbams turėjo būti panaudotos VLIKO lėšos, o jų neužtenkant, numatytas finansavimas iš valstybės rezervo ir kitų biudžeto lėšų.
Tuo metu nebuvo teisinio reguliavimo, kurio pagrindu būtų buvę galima aiškiai įvardinti finansavimo lėšas kaip paramą, tačiau LR Vyriausybės skirtos lėšos šio pastato rekonstrukcijai nėra valstybės investicija į ginčo pastatą, tai yra finansinė parama Draugijai“.
Teismo posėdyje taip pat buvo apklausti liudytojai Angelė Nelsas, Rimantas Dirvonis – Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, į teismo posėdį atvykę iš JAV, nurodė, jog ginčo pastato atkūrimui rinktos aukos, kurias atsakovui perdavė per VLIKO pirmininką Kazį Bobelį. Vėliau dr. Juozas Petras Kazickas skyrė lėšas Albino Kentros filmuotos medžiagos archyvo skaitmeninimui.
Pastatas Totorių gatvėje pagal jo paskirtį ir numatytą veiklą turėjo tapti pasaulio lietuvių atminties įamžinimo namais-muziejumi, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturėtų jo nusavinti.
Bus daugiau
