Lietuvos Respublikos (LR) Seimo rūmų Vitražo galerijoje praėjusių metų gruodžio 20 d. įvyko dailininkės Gražinos Janinos Vitartaitės parodos „Atviras peizažas“ atidarymas.
Šią parodą sumanė LR Seimo narys Valdemaras Valkiūnas. Parodoje rodomi 24 dailininkės paveikslai.Parodos atidarymą vedusi LR Seimo Ryšių su visuomene Vyriausioji specialistė Asta Markevičienė pirmiausia pakvietė pasiklausyti dailininkės G. J. Vitartaitės anūko, IX Tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų varžytuvių laimėtojo Simono Poškos atliekamų kūrinių.
Pasidžiaugęs močiutės paroda, kurioje mato daug lietuvių liaudies motyvų, lietuvių liaudies tautosakos S. Poška atliko Ferenso Listo (Ferenco Liszto) Vengriškąją Rapsodiją Nr 6, kurioje kompozitorius panaudojo įvairiausias vengrų liaudies melodijas.
Pianistas pasirodymą užbaigė lietuvių liaudies dainų įkvėpta savo paties parašyta kompozicija „Postliudas“ iš fortepijoninio ciklo „Teatro Siuita“.
Parodos rengėjas LR Seimo narys Voldemaras Valkiūnas pasveikino visus susirinkusius į G. J. Vitartaitės parodą, pasidžiaugė, kad dailininkė atėjo su visa savo šeima.
Padėkojo jai už šią parodą, ypač paveiksluose matydamas Nevėžio upę, pro kurią, kiekvieną savaitę vykdamas namo į Biržus, pravažiuoja.
Seimo narys sako, kad dailininkei svarbu prasmė ir kai ji dar sutampa su grožiu, tai jau idealus kūrinys.
Buvęs LR Seimo, dabar Europarlamento narys Juozas Olekas taip pat džiaugėsi, kad prieš didžiąsias šventes Seime surengta tokia graži paroda.
Pastebėjo atvykusią Dailininkų individualistų grupę su pirmininku Juozu Pranskevičiumi, gyvuojančią jau 20 metų, kuriai priklausanti dailininkė Gražina užima joje labai svarbią vietą.
Pažadėjo, kad dailininkės darbai atsidurtų ir Europos Parlamente.
Daug dešimtmečių su dailininke bendraujantis LR Seimo narys Antanas Vinkus, žiūrėdamas į jos paveikslus, kartais net suabejoja, ar čia ne M. K. Čiurlionis.
Kadangi artėjo Šv. Kalėdos ir Naujieji metai, Seimo narys patarė susimąstyti, ką padarėme negerai, gal ką įžeidėme, gal nepadarėme to, ką reikėjo padaryti.
Tad siūlo prieiti vienas prie kito ir ištiesti ranką. Seimo narys palinkėjo visiems vienas kitą gerbti, nesipykti, bet džiaugtis gyvenimu.
„Einame Advento keliu, einame Šv. Kalėdų link ir visi veržiamės į šviesą, nes ji mums teikia viltį, tikėjimą.
Ir neatsitiktinai dailininkės darbai spinduliuoja šviesa,“ – kalbėjo Seimo narys dr. Stasys Tumėnas.
Jis teigė, kad menas mėgsta dramą, o dramą lengviau išspausti per tamsą, per tamsos kelionę į šviesą.
Kiekvienas dailininkas turi savo santykį su konkrečiu peizažu. Dailininkė Gražina savo nuostabiais darbais parodo, kad ji yra pirmosiose gretose. Ji išleido į pasaulį daugybę savo auklėtinių, palikdama ryškų pėdsaką.
„Kalbėti apie Gražiną ir lengva ir sunku. Lengva todėl, kad jos paveikslai įkvepia, kai juos matai, ir sunku, kai norisi daug pasakyti, bet reikia laiko“, – kalbėjo dailėtyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė.
Kalbėdama apie dailininkę, dailėtyrininkė sako, kad ji gerai žinoma ir mėgiama Lietuvoje, išleidusi net tris knygas apie savo kūrybą.
Ir ypatinga yra paskutinė 2022 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto, vadovaujamo akad. Antano Andrijausko, išleista knyga „Atviras peizažas“.
Ji yra išskirtinė iš visų tų knygų, kurios leidžiamos apie dailininkus, todėl, kad yra paties akad.
A. Andrijausko įžanginis straipsnis, menotyrininkės Gražinos Gurnevičiūtės, Lietuvos sociologo, publicisto, prozininko dr. Romualdo Grigo, labai gerai išmanančio Lietuvos senąją kultūros istoriją, filosofo, filologo, kalbotyrininko, vertėjo prof. Naglio Kardelio išsakytos mintys.
Taip galima įvertinti tiktai tokį kūrėją, kuriame randama daug įdomaus, svarbaus ir netgi kažko naujo.
Dailėtyrininkė sako, kad ši Gražinos paroda yra nauja savo koncepcija, savo pažiūromis ir tokiu meniniu pojūčiu, kuriuo siekia kuo daugiau aprėpti.
Ir tai rodo nuolatinį dailininkės meninį augimą. Jei anksčiau ji buvo peizažų kūrėja, vėliau natiurmortų, tai dabar pastebima, kad yra linkusi į sąsajas, į turinio papildymą, platesnį požiūrį į gamtą, ne tik kaip į gražų vaizdelį.
Jos darbai turi gilią prasmę ir tai ypač matyti šioje parodoje. Dailėtyrininkė atkreipė dėmesį į vieną didžiausių paveikslų, kuriame įžiūri grėsmę, nuojautą, kažką artėjančio labai svarbaus, sutelkto.
Ir kai prieina arčiau paveikslo, randa parašyta „Grėsmingas horizontas“ – grėsmės artėjimui skirtas darbas.
Paveiksle skrieja ne paukščiai, ne gyvas objektas, bet kažkas techninis. Ir tai dailėtyrininkė susieja su grėsme, kurioje šiandien gyvename.
Vadinasi, dailininkė turi labai stiprią nuojautą ir idėją. Ir daugelyje šioje parodoje darbų matome ieškojimą prasmės gamtoje, – kažko dvasingo, tam tikrų nuojautų, įsijautimų, erdvės.
Dailėtyrininkė pastebi, kad G. J. Vitartaitė savo darbuose pasako tai, kas jai svarbu, kas jai įdomu, jos tapyba šviesi, skaidri, tokia labai poimpresionistinė.
Ir visa tai atlikta labai profesionaliu aukštu meniniu lygiu, ir to šiomis dienomis dažnai pasigendame.
Pakviesta kalbėti dailininkė G. J. Vitartaitė padėkojo parodos rengėjui Seimo nariui V. Valkiūnui, visiems kalbėjusiems ir pasakiusiems daug gerų žodžių apie jos kūrybą.
Kūryboje dailininkė pirmiausia vadovaujasi jausmais, nes jie veda tuo keliu, kuriuo jai norisi eiti. Kitas veiksmas jau yra realybė – paimi teptuką ir tapai.
Ji sako, kad kiekvienas žmogus turi tą jausmą ir kiekviename darbe, net ir Seime, kai nežinai, kaip pasielgti, kokius priimti sprendimus, reikia paklausti širdies ir tada rasi atsakymą.
Kai dailininkė padėkojo akad. A. Andrijauskui už išleistą knygą „Atviras peizažas“ apie jos kūrybą, akademikas atsakė, kad yra žmogus, kuris myli Lietuvą, o ją mes turime tik vieną, ir dažnai reikia to neužmiršti. Ir tuos, kurie ją myli, reikia parodyti pasauliui.
Akademikas priminė, kaip būdamas dviejose didžiulėse užsienio konferencijose, kuriose iš įvairių pasaulio kraštų atvykę žmonės apstulbę žiūrėjo į šią G. J. Vitartaitės knygą, pamatę joje neregėtą Neringą, neįtikėtinų spalvų lietuviškus miškus, piliakalnius.
„Ir šitos serijos „Unio Pictorum“, kurią sukūrė yra tikslas padėti tiems, kurie iš tikrųjų labai myli Lietuvą ir skirtingai tą meilę parodo.
Ir kitas, dar svarbesnis tikslas, parodyti tuos gabius menininkus ir dailininkus, kurie nesugeba reklamuotis, kurie dėl kuklumo, ar dėl įvairių kitų priežasčių nesiveržia į priekį, bet tyliai daro pačius nuostabiausius darbus,“ – kalbėjo akademikas.
Taip gražiai prieš šventes surengta ir apibendrinta G. J. Vitartaitės paroda maloniai nuteikė visus susirinkusius, ir dar ilgokai prie kavos puodelio ji buvo aptariama.
