Antrą savaitę Lietuvoje netyla svarstymai, kad reikia uždaryti rusakalbes mokyklas ir kaip visame civilizuotame pasaulyje leisti vaikus į mokyklas valstybine kalba.

Maloniai nustebino, kad tą pasakė net švietimo ministras. Mažiau stebina, kad vis dar atsiranda abejojančių, ar reikia ir ar galima tą padaryti. Suprantama, kad tokią poziciją užima rusakalbių renkamos Darbo partijos atstovai. Visai dėl kitų priežasčių tą patį sako ir Lietuvą kaip nacionalinę valstybę ir lietuvių tautą kaip jos šeimininkę neigiančios Laisvės partijos atstovai. A. Armonaitės žodžiais, „Pasakyti, kad nuo rytojaus uždarysime visas mokyklas, yra klaiki klaida ir reikėtų to nedaryti“.

Nežinia, iš kur ministrė traukė mintį „uždaryti nuo rytojaus“. Švietimo ministras sakė, kad „vertiname ir tariamės dabar su komanda, ar įmanomi kažkokie keliai, kad galėtume palaipsniui atsisakyti rusiškų tautinių mažumų mokyklų.“ Raktinis žodis čia „palaipsniui“.

Jokia demokratinė šalis nereformuoja švietimo sistemos per dieną, nes tai didelis sukrėtimas ir sistemai, ir moksleiviams. Tiesa, „konservatorių“ ir liberalų vyriausybės tą darė ir 2008-2012 m., keisdamos priėmimo į aukštąsias tvarką, tiek ir šią kadenciją, keisdamos mokymo programas.

Kitakalbių mokyklų atsisakymas

Sveikas protas ir viso pasaulio gerosios praktikos rodo, kad tokie sprendimai kaip kitakalbių mokyklų atsisakymas ir perėjimas prie mokslo vien valstybine kalba, priimami numatant kelių metų pereinamąjį laikotarpį. Būtent šioje stadijoje dabar yra Latvija ir Estija, kur šie sprendimai priimti prieš kelis metus. Tačiau norint sulaukti mokymo vien valstybine kalba, būtina jau šiandien pradėti reikiamus sprendimus. Ar to reikia?

Žinoma. Nacionalinis susivienijimas nuo įsikūrimo (nuo 2020 metų) kartoja tą patį – ne tik rusakalbės, bet apskritai kitakalbės valstybinės mokyklos negali egzistuoti, nes tai getų kūrimas vietoje visavertės integracijos į Lietuvos visuomenę. To priežastis neturi būti karo kontekstas ar juo labiau epizodas, kai rusakalbės mokyklos moksleiviai apšaudė bendramokslį pneumatiniu ginklu dėl palaikymo Ukrainai. Jokie sprendimai negali būti priimami dėl pavienių epizodų.

Kitakalbes mokyklas reikia pakeisti į mokyklas valstybine kalba todėl, kad tai geriausia tiek valstybei ir visuomenei, tiek jose besimokantiems moksleiviams. To negalima vadinti nutautinimu, nes tautybę vaikas įgyja jau namuose iš tėvų su kalba ir auklėjimu.

Gimtosios kalbos niekas neišmoksta mokykloje, išmoksta namuose. Lietuvoje neturėtų būti prarasta galimybė toliau mokytis lenkų ar rusų kalbų kaip mokamojo dalyko. Tačiau mokykloje kalba išmokstama literatūriniu lygiu ir integruojamasi į konkrečią istorinę atmintį, kultūrinę aplinką ir pilietinę bendruomenę.

Geriausiai tai padaro pagal vienodas programas vykdomas švietimas valstybine kalba. Ir tai gerai pačiam jaunam žmogui, jo integracijos į visuomenę, į darbo rinką, į kultūrinę aplinką, į aukštąjį mokslą galimybėms. Žinoma, Lietuvoje – ne kaimyninėse šalyse.

Mokyklos nevalstybine kalba yra posovietinis paveldas

Beprasmiška klausti, kodėl reikia pereiti prie švietimo vien valstybine kalba. Reikia klausti, kodėl gi ne? Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, visos brandžios demokratijos šalys laikosi principo, kad valstybinės mokyklos gali veikti tik valstybine (ar kaip JAV atveju faktiškai valstybine) kalba.

Kitakalbės mokyklos retais atvejais egzistuoja tik specifinėms tos pačios titulinės tautos etninėms grupėms, bet ne mokymui kalba tautų, kurios turi savo atskiras nacionalines valstybes. Mokyklos nevalstybine kalba iš esmės yra paveldas posovietinėje erdvėje, buvusiose Varšuvos pakto šalyse. Nėra jokių priežasčių prie to pasilikti. Tai skaldo politinę bendruomenę, o ne ją stiprina.

Suprantama, trumpuoju laikotarpiu tai gali sukelti įtampų būtent dėl karo konteksto.

Žinoma, toks ėjimas būtų plačiai transliuojamas Rusijos propagandos. Tačiau mokyklų uždarymas negali tapti reikšmingu Rusijos propagandos koziriu, nes Rusijos propagandai nereikia faktų – ji vienodai sėkmingai skelbia, kad Lietuvoje persekiojami rusakalbiai, nors niekas jų nepersekioja, skelbia, kad Lietuvoje ar Ukrainoje šlovinamas fašizmas, nors jis čia faktiškai neegzistuoja.

Jei tikėtume Rusijos žiniasklaida, rusakalbių persekiojimas Baltijos šalyse niekada nebuvo nutrūkęs. Juo labiau mokymas valstybine kalba nebūtų joks persekiojimas – tai įprasta normali demokratinio Vakarų pasaulio praktika.

Valstybinės mokyklos moko tik valstybine kalba

Kaltinimai dėl šio siaubingo persekiojimo uždarant kitakalbes mokyklas negali įtikinti nei JAV, nei prancūzų ar britų dėl paprasčiausios Žemėje priežasties – jų šalyse tvarka ta pati, valstybinės mokyklos moko tik valstybine kalba.

Ir priešingai, kitakalbės mokyklos yra posovietinis reliktas. Latvijai ir Estijai aiškiai apsisprendus eiti rusakalbių mokyklų atsisakymo keliu, jie neabejotinai sau atsakė į tą patį „įtampos ir eskalacijos“ klausimą. Atsakė neigiamai, kad tai nėra pagrindas stabdyti piliečių integracijos.

Galima pradėti nuo rusakalbių, bet logiškai mąstant ir elgiantis nuosekliai, tas pats galioja ir lenkakalbėms mokykloms. Visiškai klaidingas mąstymas, kad tai kažkoks veikimas prieš lenkus, kiršinimasis su partnere Lenkija.

Mokytis valstybine kalba yra pirmiausia pačių Lietuvoje gyvenančių vaikų interesas, nauda jiems, geresnės perspektyvos darbo rinkoje ir kitose srityse. Tą supranta visi lenkakalbiai tėvai, kurie ir dabar leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas. Jų tikrai daug.

Vėlgi, visų Vakarų šalių pavyzdys rodo, kad mažumų tapatybė gali būti gerbiama ir išlaikoma it be paralelinių švietimo sistemų. Tai tiesiog faktas. Jokios manipuliacijos apie tautinę neapykantą čia neturi vietos.

Dvi dažnos pastabos šia tema reikalauja atsakymo. Pirma, kalbame apie tai, kad negali būti kitakalbių valstybinių mokyklų. Privačios mokyklos, kaip prancūzų ar britų, veikiančios Lietuvoje, ir toliau gali veikti.

Valstybė turi numatyti joms tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, mokyti Lietuvos istorijos ir geografijos lietuvių kalba, ką praėjusią kadenciją yra siūlęs akademikas E. Jovaiša, tačiau dėl to taip ir nebuvo balsuojama. Tačiau valstybė neturi privačioms mokykloms nurodyti viso mokymosi proceso kalbą.

Lenkijoje – keturios mokyklos lietuvių kalba, pastatytos ir išlaikomos Lietuvos

Antra, negali būti jokios kalbos apie veidrodinį principą su lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje. Lietuvoje veikia šimtai kitakalbių mokyklų, o Lenkijoje – keturios mokyklos lietuvių kalba. Jas pastatė ir jas išlaiko Lietuva savo lėšomis.

Pagal Lenkijoje galiojančius įstatymus, valstybinės lenkų kalbos jų mokymo procese yra gerokai daugiau negu lietuvių kalbos lenkų mokyklose Lietuvoje. Galiausiai – dramblys kambaryje – lietuviai Seinų krašte yra autochtonai, pats kraštas yra lietuvių etninės žemės ir nebuvo istorijos laikotarpio, kada jose nebūtų gyvenę lietuviai.

Lenkai ir rusai Lietuvos teritorijoje yra arba suslavinti okupacijų metais, arba atsikraustę iš užsienio, absoliuti dauguma sovietmečiu, nors maža dalis ir ankstesniais laikotarpiais. Absoliuti dauguma (per 200 000) čia gyvenusių lenkakalbių repatrijavo į Lenkiją Stalino valdymo metais. Skirtingas situacija traktuoti vienodai – diskriminacija.

Padėjus į šalį politikavimą ir įtampų kurstymą, tai gal ne kiekvienam iš karto malonus, bet kiekvienam individualiai ilgoje perspektyvoje naudingas sprendimas. O būtent apie ilgalaikę perspektyvą privalome mąstyti.

Šios „konservatorių“ ir liberalų kadencijos metu, ypač po 2022 metais priimtų pataisų Lietuva tapo masinės darbo imigracijos šalimi. Imigracija išaugo ne procentais, o kartais, ir beveik visi atvykstantieji yra iš rusakalbių šalių – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, o taip pat posovietinių musulmoniškų šalių kaip Uzbekistano, Kazachstano, Turkmėnistano ir kitų, kur gyventojai taip pat masiškai moka rusų kalbą.

Lietuvai gyvybiškai svarbu stabdyti kolonizaciją

Lietuvai gyvybiškai svarbu stabdyti šią faktinę kolonizaciją, tačiau nei dabartinė valdžia, nei reitinguose pirmaujanti LSDP tikrai nesiruošia to daryti. Yra reali grėsmė, kad masinė rusakalbių kolonizacija į Lietuvą tęsis ne vienerius metus.

Ką tai reiškia Lietuvai? Reikia suprasti rusų kalbos vaidmenį šiame procese. Žmonės iš šių šalių renkasi atvykti būtent į Lietuvą, nes Lietuva yra svetingiausia rusakalbiams šalis Europos Sąjungoje.

Lietuvoje beveik visi, išskyrus jaunimą, moka rusų kalba ir ja galima susikalbėti. Lietuvoje nėra jokios kalbinės integracijos politikos, faktiškai nereikalaujama išmokti valstybinės kalbos, net paslaugų sektoriuje (ignoruojant ar apeinant teisės aktus) leidžiama dirbti nemokant valstybinės kalbos.

Lietuvoje nėra kalbinės savigarbos, kas lemia, jog lietuviai net tarpusavyje pradeda kalbėti rusiškai, jei kompanijoje yra bent vienas rusakalbis (vaikai – angliškai, bet tai kita tema).

Pagaliau ir svarbiausia – Lietuvoje veikia rusakalbė vidurinio ugdymo sistema, čia galima vaikus užauginti leidžiant į rusakalbę mokyklą. Šiandien Lietuvoje yra gerokai mažiau rusakalbių, kuriems aktualus rusakalbis švietimas nei jų yra šiandien ir nei jų bus ateityje.

Ukrainiečius pakviečiame integruotis ne į lietuvišką, o būtent į rusišką kalbinę erdvę

Net ukrainiečius kažkodėl pakviečiame integruotis ne į lietuvišką ir net ne į ukrainietišką, o būtent į rusišką kalbinę ir kultūrinę erdvę. Jeigu paliksime šią galimybę šiandienos imigrantams, kurių 95 procentai teigia planuojantys likti Lietuvoje, garantuojame, kad formuosis geriausiu atveju paralelinė rusakalbių visuomenė, blogiausiu atveju ir ypač Vilniuje apskritai įsivyraus rusų kalba kaip tarptautinė vietos kalba, suprantamai didžiausiai daliai gyventojų.

Ne tik Prezidento patarėja, bet ir Vilniaus meras sureagavo kalbomis, kad reikia ne uždarinėti rusakalbes mokyklas, o užtikrinti jose gerą integraciją. Sunku sugalvoti didesnį prieštaravimą.

Juk rusakalbės mokyklos Lietuvoje įsteigtos, išsaugotos ir iki šiol egzistuoja tam, kad kitataučiams Lietuvoje integruotis nereikėtų. Integracijai jos yra kliūtis, o ne nepakankamai gerai veikianti priemonė.

Valstybinės kalbos mokymasis visiems vienu lygiu, kol yra kitakalbės mokyklos iš principo yra vaiko tėvų pasirinkimo reikalas. Jos yra galimybė nesiintegruoti.

Kaip sakė rusus ir lenkus politiškai telkiantis V. Tomaševskis, lenkų vaikai iš principo negali mokytis lietuvių kalbos vienu lygiu su lietuviais nei dabar, nei ateityje. Jokia valstybė negali užtikrinti lygiavertės integracijos kitakalbėse mokyklose.

Tą suvokiant būtent Vilnius turėtų imtis iniciatyvos kitakalbių integracijos klausimais. Pirma, atsisakyti absurdiškos Šimašiaus laikotarpiu įvestos praktikos teikti savivaldybės viešąsias paslaugas nevalstybinėmis kalbomis.

Antra, užtikrinti reikalavimą, kad privataus sektoriaus paslaugų tiekėjai kalbėtų valstybine kalba o kol to nėra, pradžiai bent būtų įmanoma pasirinkti paslaugos tiekėją pagal jo mokamas kalbas, kaip kad yra aktualu pavežėjų atveju.

Trečia, priimti sprendimus, nusimatyti terminus, skirti lėšas ir pradėti veiksmus dėl kitakalbių mokyklų perėjimo prie mokymo valstybine kalba. Vilniuje tai neabejotinai aktualiausia, Vilniuje ir turi prasidėti to sprendimas.

Mokyklų steigėjas yra savivaldybė ir šie sprendimai gali būti priimti ne vien ministerijoje. Turėdami galvoje, kad kitakalbės mokyklos yra posovietinė atgyvena ir galiausiai turėsime jų atsisakyti apskritai, galime pradėti nuo rusakalbių mokyklų kaip pilotinio projekto. Bet pradėti reikia.

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys