Medinių pastatų Lietuvoje apstu, tačiau kur bepasisuksi, seni, sukrypę, kiaurais stogais medinukai vis dar „bado akis“, o tokių pastatų savininkai, norėdami imitis remonto ar atnaujinimo darbų, ne visuomet žino nuo ko ir pradėti.
Nors susidomėjimas medine statyba auga, senais mediniais namais vis dar rūpinamasi per mažai. Medinė architektūra yra gan trapi ir pažeidžiama, tad kaip gi reikėtų prižiūrėti tokį būstą, pataria architektas Vincas Brezgys, bene žymiausio Vilniuje Užupyje esančio medinio pastato, kur šiuo metu įsikūręs Medinės miesto architektūros muziejus, atnaujinimo projekto bendraautorius.
„ID Vilnius“ projektų vadovas V. Brezgys sako, kad atnaujinti prieš pusantro šimto metų statytą medinį pastatą buvo tikras iššūkis. „Teko atitiesinti sukrypusias ir vietomis puvinio pažeistas rąstines sienas, atkurti sunykusius puošybos elementus. Būtent tuomet atsiskleidė architektūros grožis ir paties pastato vertė“, – pasakojo architektas.
Pasivaikščiojus kad ir po Vilniaus Žvėryno ar Užupio rajonus akį traukia sutvarkyti senieji mediniai pastatai, tačiau negali užmerkti akių prieš kadaise buvusius gražius, tačiau metų išbandymų neatlaikiusius pastatus.
Tad nuo ko gi reikėtų pradėti? V. Brezgys sako, kad pirmiausia reikėtų įvertinti sudedamąsias pastato dalis. Demontavus apdailą reikėtų įvertinti rąstų, perdangų, stogo ir kitų laikančių konstrukcijų, būklę. Tad turėtų būti atliekami konstrukciniai tyrimai ir įvertinta, ar pastatas nėra pasėdęs, kokios būklės pamatai – gal juos reikėtų sustiprinti, ar apatinis vainikas nepaveiktas puvėsio. Tik įvertinus esamą namo būklę, reikėtų susidaryti pastato sutvarkymo planą.
Jei namo rąstai nunykę, pažeisti puvėsio, namą reikėtų išramstyti ir sukelti domkratais, bei pažeistas rąstų dalis protezuoti, pakeičiant analogiškais naujais. Toks būdas nėra pats pigiausias, tačiau patikimiausias, jei norima mediniu pastatu naudotis dar ilgai. Svarbu tai, kad darbus atlikti turėtų tik patyrę atitinkamos srities meistrai.
Antra, reikėtų atlikti tyrimus, ar mediena nėra paveikta grybo ar pelėsio. Jei visgi jo yra, reikėtų cheminėmis priemonėmis jį išnaikinti. Nesustabdžius grybo plitimo, jis toliau ardys medieną ir namas greičiau sunyks. Be to, pelėsis nėra gerai ir žmogaus sveikatai.
Trečia, būtina patikrinti medinių perdangų, balkių būklę. Galbūt stogas kažkur praleidžia vandenį ir balkiai yra paveikti drėgmės. Tad pirmiausia reikėtų pašalinti išorinius drėgmės veiksnius ir sutvarkyti perdangų būklę. Galbūt reikia keisti visą, ar dalį konstrukcijos, tačiau tai yra esminiai medinio pastato elementai ir juos būtina sutvarkyti.
Ketvirta, reikia patikrinti, ar namo stogas yra sandarus, kad medinės konstrukcijos nebūtų pažeistos lietaus ar sniego. Stogo danga privalo būti sandari. Jei pastatas labai senas, stogas dažniausiai būna kiauras, galbūt sovietmečiu uždengtas asbestinio šiferio lakštais. Istoriškai tokių dangų anksčiau nebūdavo. Daugumos medinių XIX–XX a. pastatų stogai buvo čerpiniai arba skardiniai. Tad susidėvėjusią stogo dangą geriausia dengti tradicinėmis medžiagomis, taip išsaugant jo autentiškumą. Stogo dangą geriausia tikrinti pavasarį ir sutvarkyti iki rudens. Be to, reikia nepamiršti pasirūpinti ir lietloviais bei lietvamzdžiais.
Penkta, reikia pasirūpinti tiek dūmtraukiais, tiek elektros instaliacija. Turi būti užtikrinta, kad namas bus saugus jį šildant ir naudojantis elektra.
Ir galiausiai – puošybos elementai. Tai priklauso, koks tas namas buvo, ar norima jį atkurti pilnai su puošybos elementais, o galbūt interjeras ir eksterjeras yra atnaujinamas. Tikrai gražu, kuomet langų, durų ar sienų puošybos elementai yra atkuriami. Žinoma, galima išsaugoti namo charakterį jį renovuojant, tačiau galima ir negrįžtamai jį sunaikinti. Ne visi meistrai išmano medinių pastatų tvarkymo specifiką, tad norint „prikelti“ senuosius pastatus naujam gyvenimui, svarbiausia rasti meistrą „iš didžiosios raidės“.
„Tiek prieš pusantro šimto metų, tiek ir dabar svarbiausia – meistras, gebantis įvertintų pastato būklę ir nustatytų reikiamų darbų eiliškumą. Juk architektai ir anksčiau, ir dabar parengia projektą, bet visus darbus atlieka meistrai“, – akcentavo „ID Vilnius“ projektų vadovas.
Pastato būklė labiausiai priklauso nuo jo priežiūros. Jei yra nuosekliai tvarkomi atsirandantys smulkūs gedimai, dažniausiai sudėtingų ir brangių darbų nebeprireikia. Visgi, jei pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, jo rekonstravimas gali būti kiek sudėtingesnis.
Reikia ir pinigų, ir žinių, ir pasiryžimo, ir auksinių rankų, ir darbo bei laiko. Bet jei viso to yra, po remonto negali atsidžiaugti – nėra nieko širdžiai mielesnio už medinuką! A. O Stabrausko straipsniai „Alke” apie medinukus ir nuotraukos dargi įkvėps naujų minčių, kaip jį gražesnį ir linksmesnį padaryti.
Teisingai Žemyna sakai. Medinukas tai ne penkiaaukštis inkilas. Duris pravėrei ir jau sniegą “šiūpelioji”. Malkas kibirais neši. Krosnį kūreni kada nori. Mankšta. O rudenį koks džiaugsmas. Namo sugrįžta žiemoti “kvartirantai” . Paskutinį vakar išnešiau (peliokas). Šiemetinis antplūdis nebuvo didelis nes medinukas pateko į kaimyno katino (Ryžas) medžioklės plotą. Ir žebenkštis apie malkinę sukiojasi. Taigi , gamta visų namai vietos visiems užtenka.
Taip, visiškai teisingai! – Tą ir darėme – šupeliavome , nešiojom malkas iš sandėlio, o vandenį dviem kibirais iš labai gilaus šulinio (~32 žiedai) kieme kitoje gatvelės pusėje*. Kol tėtis nenupirko nurašyto kolūkio pirmininko „ožio” ( gaziko ), mums užtekdavo siaurą takelį iki gatvės prasikasti, o gatvelė jau būdavo ištrypta. Ponui „ožiui” sandėlyje apsigyvenus teko gerokai anksčiau keltis, visą platų taką valyti…
Pelės ir svirpliai rūsyje gyveno (per rūsio langelį įlipdavo), kur žiemodavo mūsų pačių užsiaugintos bulvės, kitos daržovės, didžiulės raugintų kopūstų, agurkų bei grybų statinės, įv. konservai, mūsų sodo obuolių vynas). Mūsų Katė-Karalienė griežtai prižiūrėjo, kad jie neperžengtų ribų, kad nesirodytų kambariuose ar virtuvėje. Tai savaime suprantama – juk ji buvo to medinuko, sodo ir daržo savininkė! (Net kiemsargiukas to neginčijo.) Sykį sode matėm šešką, šiltadaržyje rupūžių matydavom**.
…………………………….
* Ar ne todėl mūsų kiemsargiukas taip griežtai prižiūrėjo eismą joje, – kad dviratininkai ja nelakstytų, bėdos mums nepridarytų? – Gatvelė dar nebuvo nei grįsta, nei asfaltuota, tad kai koks sunkvežimis nebent kartą per savaitę ja pravažiuodavo (o lengvieji automobiliai buvo dar retenybė), tai šunelis per gatvės vidurį lyg pasienietis atsistodavo ir grėsmingai dantis šiepdavo, urgzdavo, lodavo, liepdavo sustoti. Tai ypač patiko vienam iš vairuotojų, tad šis jam visada kyšį turėdavo – išlipęs pasikalbėdavo, tuo kyšiu į šoną nuviliodavo, o tada prasprukdavo.
** Keista, bet mūsų visai nesibaidė – stoviu basa tarpulysvėje, o ji ant kojos užšoka ir tupi, kol kojos nepajudinu. Gal tikėjosi savo atliekamais romansais sužavėti?