Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo Taryba kviečia palaikyti mokytojus ir įvertinti grėsmę nacionalinei tapatybei

Lapkričio 16 d. vykusiame posėdyje, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (toliau LAMPSS) Taryba nusprendė palaikyti teisingus ir teisėtus mokytojų reikalavimus.

LAMPSS Taryba kviečia politikus atsakingai peržiūrėti reikalavimus, iškeltus streiko ir viešų pasisakymų metu.

LAMPSS Taryba yra tvirtai įsitikinusi, kad teisinėje valstybėje turi būti gerbiama kiekvieno piliečio teisė išsakyti ne tik patogią, bet ir nepatogią tiesą, ir ją privalo išgirsti ne tik piliečiai, bet ir jų išrinkti atstovai Seime, Vyriausybėje bei Prezidento institucijoje, t. y. turi išgirsti visi, kuriems iš tiesų rūpi Lietuvos valstybės gerovė ir ją kuriantys žmonės.

Paskelbtas streikas rodo, kad mokytojai yra pilietiška visuomenės dalis, kuri vis dar nesulaukė tų, kas juos išgirstų ir išspręstų mokyklose esančias problemas.

Maža to, streikuodami mokytojai atkreipė dėmesį į eižėjantį Lietuvos valstybingumo pamatą ir esamos švietimo sistemos formuojamas ydingas vertybes.

Jų žygis į sostinę – tai ne ekonominio skurdo demonstravimas, o ryžtas nešti žinią apie sistemines švietimo problemas, kurias patiria didžioji dalis visuomenės (mokytojai, mokiniai, jų tėvai ar globėjai) ir kurių politikai bei valdžios atstovai, atrodo, nemato ir negirdi arba nesupranta jų neigiamo poveikio masto ilgalaikei valstybės ir visuomenės raidai.

Pilietinių akcijų metu mokytojai aiškiai parodė, kad esama padėtis neleidžia ugdyti sveikos pilietinės visuomenės, o neišdiskutuotos, neapgalvotos pertvarkos žlugdo visas individualias mokytojų ir jų, kaip bendruomenės, pastangas užtikrinti lietuvių tautos nacionalinio identiteto tvarumą ilgalaikėje nacionalinės raidos perspektyvoje.

Taip pat atkreipiamas visuomenės dėmesys į tai, kad minėtos grėsmės kyla ne tik mokyklose, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei aukštosiose mokyklose.

LAMPSS Tarybos pareiškime rašoma:

Dabartinis dalies politikų ir valdančiųjų požiūris, kad auklėtojas, mokytojas, pagalbos mokiniui žinovas, dėstytojas, mokslininkas ir kiti švietimo srityje turi dirbti pusvelčiui, kad jų darbo kokybės gali būti siekiama nesibaigiančiais ir dažnai beverčiais mokytojų mokymais, teikiamais net ne Lietuvos, o Europos Sąjungos lėšomis, ir nuolat didinamais reikalavimais jų darbui, rodo, jog visų švietimo problemų sprendimas yra numetamas pačiam mokytojui, kartu įstatymais suvaržant jo sprendimų laisvę taip, kad jis nepajėgtų jų išspręsti.

Tuo tarpu visuomenei stengiamasi įteigti, kad mokytojo darbo kokybę galima pasiekti tik prievarta verčiant pastarąjį geriau dirbti ir didinant biurokratinę bei kontrolės naštą, kuri, lyg sovietiniais laikais, išryškintų švietimo tobulėjimo nacionalinį mastą.

Be to, žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad manoma, jog pedagogams galima atvirai į akis meluoti, pasitelkiant tiesos nerodančią statistiką, ir „kvailinti“ visuomenės akyse.

Visa tai rodo, kad švietimas visuose lygmenyse vis labiau dalies politikų, ministerijos ir savivaldybių atstovų devalvuojamas, prisidengiant tiesos neatitinkančiu kokybės didinimo imitavimu.

Tai neišvengiamai veda į organizacinės kultūros nuopuolį švietimo įstaigose, ką akivaizdžiai ir matome iš masiškai viešinamų faktų žiniasklaidoje (nevaldomai smurtaujama prieš mokytoją, mokinį, mokyklos personalą, mokyklose platinami rūkalai, narkotikai ir t. t.).

Ilgainiui visa tai tampa visuotiniu nacionalinės kultūros ir nacionalinio identiteto degradavimu, o to požymių aiškiai pastebime jau ir viešojoje erdvėje.

Į gatves išėję mokytojai atvirai pasakė, kad jeigu kritinio nuopuolio ribą pasiekę procesai švietimo sistemoje nebus sustabdyti dabar, ateityje Lietuva nebebus ta Lietuva, kurią dabartiniai vaikai ir jų vaikai norėtų ginti.

Tad iš tiesų ne mokytojų keliami siekiniai Vyriausybei ir Seimui yra nekuklūs, kaip bandoma parodyti, o švietimo politika, kuri, keldama mokytojams neįveikiamus reikalavimus, yra nepajėgi užtikrinti sąlygų, būtinų šios politikos tikslams pasiekti.

Tad arba tikslai turi būti keičiami į realius, arba turi būti rasta pakankamų išteklių jiems įgyvendinti.

LAMPSS Taryba, atsižvelgdama į išsakytus argumentus, grįstus ilgalaike švietimo būklės stebėsena, moksliniais tyrimais ir išsamia istorine bei prognostine pokyčių pasekmių analize, ragina politikus įsigilinti ir suprasti susidariusios padėties rimtumą bei ilgalaikes grėsmes, kylančias lietuvių tautai, ir jau šiandien siūlo priimti atsakingus sprendimus, kurie gerintų, o ne blogintų ir šiaip kritiškai suprastėjusią švietimo padėtį.