Tai buvo vieno aukšto namas su gyvenama mansarda (1 nuotr.). Suręstas iš tašytų rąstų, bet stambūs namo fragmentai jau žymiai perdirbti: aptinkuota šiaurės fasado siena (2 nuotr.), perstatytas priebutis (jau iš plytų) vakarų fasade (3 nuotr.), naujų rąstų siena pietų pusėje (4 ir 5 nuotr.).
2015 m. nufotografavau du šio namo rytų fasado fragmentus su veranda (6 ir 7 nuotr.). Verandos stiklai kūrybiškai fragmentuoti. Centre – mėgta anų laikų (XX a. pradžios ir pirmosios pusės) universalioji medinių namų geometrinė figūra rombas: vaizduotas rizalituose, verandų stikluose, stogų skydų švieslangiuose, kerčiose bei kitur. Verandos durys standartinės, dvivėrės (žr. 7 nuotr..).
Ši veranda turėjo aukštokai (nes pats namas ant aukštų pamatų) pakeltą terasėlę iš lentų (11 nuotr.). Gana nebūdinga (kadangi medinės, galbūt daugiau tokių tiesiog neišliko), – paprastai (galbūt labiau pasiturintys) įrengdavo betonines su dekoratyviomis tvorelėmis (12 nuotr.).
Languose išlikusi senoji pirminė stiklų skaida; polangiai drožinėti (13 ir 14 nuotr.). Drožinio variantas paplitęs, ypač dažnas Žvėryno senuosiuose mediniuose namuose (Pušų g. 19 ir 34, Traidenio g. 12 ir kt.), kartais paįvairintas išradingesniu vertikaliųjų apvadų drožiniu (15 nuotr.). Langinės neišliko.
Stogo skydai fragmentuoti (16 ir 17 nuotr.). Apskritai retas apkalos variantas. Fragmentavimas su būtent tokiu eglutės variantu (kryputės motyvas apkalos fragmento apačioje) taipogi retas: žinomas Sakalų g. 14, Kęstučio g. 20, Vytauto g. 4. O dar tie trikampiški fragmentėliai skydo apkalos apačioje (18 nuotr.). Kaip ir nematyta kitur.
Sienos tašytų rąstų (19 nuotr.). Labai geri pamatai, tokie dažnesni dviejų aukštų didesniuose namuose: aukšti ir tvirti: padailintų (tašytų) stambių lauko akmenų su išlyginamąja plytų juosta (20–22 nuotr.). Turi platoką atbrailą.
Namo kieme – pastatukas su ugniasiene (23 nuotr.). Yra net landa (tikriausiai šuniui, žr. dešinėje, apačioje). Pats statinys labai panašus į matytą Žvėryne, Lenktoji g. 55, taip pat vienšlaičiu stogu (24 nuotr.), kuris, dabartinių namo gyventojų liudijimu, tarpukariu buvęs to namo skalbykla. Tikriausiai lygiai tokios pačios paskirties buvo ir namelis čia pristatomojo namo kieme. Neatmestina, kad pokariu ir vėliau šičia būta gyvenamųjų patalpų. Vadinasi, fligelis… Tuo nereikėtų stebėtis: štai gyvenamosios patalpos (butukas) lyg ir sandėliuke (25 nuotr., žr. dešinėje, čia kabo ir butuko pašto dėžutė).
Kieme – šulinys, kokį jau matėme šios gatvės 8-ojo namo kieme (žr. ttps://alkas.lt/2023/09/08/a-stabrauskas-iseje-vilniaus-snipiskiu-mediniai-namai-1-vepriu-g-8/). Betoninis žiedinis rentinys, toks pat stogelis ir rankena (26–28 nuotr.).
Aleksandro Stabrausko 2023 m. bei 2015 m. (6, 7 ir 16) nuotraukos.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
Šitaip apvogti ir Vilniaus architektūros, ir jo kultūrinio gyvenimo, ir gyventojų sudėties istoriją… Sunaikinti tokią retenybę sostinės centre, kuri ir turizmo verslui pinigų nešti, ir egzotiška vieta kad įv. tarptaut. susitikimams tapti galėjo. Čia ir gamta, ir senojo kaimo su jo vyšnių sodais, šuliniais bei tvenkiniais romantika, ir šiuolaikinis miestas – viskas vietoje, viskas ištiestos rankos atstumu…
Bet kai savivaldybę užėmė tokie patys, kokie S.Peterburge Smolnį ėmė, tai ar jie suvokia prieš juos pabirusių perlų vertę?.
Apie XIX a. pirmos pusės Vilniaus gyventojų sudėtį rašė istorikas Mykolas Balinskis ( slapyvardžiai Auszlawis, Usztaritois, Mokitinis) savo 1835 m. išleistoje knygoje ” Vilniaus miesto statistinis aprašymas”. Jos berods 61 p. istorikas rašė maždaug taip- Vilniaus gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, vokiečiai, žydai ir rusai, kitų genčių ( matyt, tautų) atstovų tiek mažai, kad atskiro skyriaus jie sudaryti negali.
Ačiū. Bet ne statistiką turėjau galvoje. Turiu galvoje, jog tai dar viena tema, pasakojant turistams ne tik bendrą Vilniaus istoriją, bet ir Vilniaus menų, įv. kūrėjų istoriją. Kad Vilniuje virė gyvas kultūrinis gyvenimas. Gal net leisti turistų grupei įsijausti į čia gyvenusių vaidmenis, apsirengti to meto drabužiais ir suvaidinti čia ir kitur gyvenusių, dirbusių, repetavusių vieną ar kelias jų kūrybos, repeticijų, gyvenimo, buities dienas. Bet mūsų itin inteligentiški merai, darbštieji atsakingieji savivaldybės ir ministerijos darbuotojai pasirūpino, kad to ir pėdsakų neliktų. Žodžiu, Vilnius atsirado, kai čia atėjo Zuokas su Šimašium.