„Ką man davė Lietuva?“

Geopolitinė padėtis

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas duodamas interviu CNN gyrė Ukrainos kontrpuolimo pažangą ir pažymėjo, kad ukrainiečiai pranoksta sąjungininkų lūkesčius, nes šiomis sudėtingomis sąlygomis atgauna vis daugiau anksčiau okupuotos teritorijos kontrolės.

J. Stoltenbergas atkreipė dėmesį, kad ukrainiečiai ir toliau stiprina pozicijas, stumdami rusus atgal, pralauždami itin gerai ginamus fronto ruožus, ypač minų laukus.

„Todėl dabar dar svarbiau juos remti, nes žinome, kad ši kova ukrainiečiams nėra lengva, tačiau jie pasiekia laimėjimų“, – sakė J. Stoltenbergas.

Mes nuoširdžiai džiaugiamės tokia Aljanso vadovo komunikacija. Ir čia nėra tiek svarbu, kad kai kurie jo kalbos aspektai nėra labai logiški, pvz., kad ukrainiečių puolimas esą vykdomas per geriausiai priešo ginamas pozicijas, atvirkščiai, ieškoma silpnųjų vietų ir smogiama būtent joms.

Itin svarbu, kad Aljansas tvirtai laikosi pažadų ir veiksmų remiant Ukrainą viskuo, kuo gali.

Žinoma, mes daugybę kartų jau esame kartoję, kad svarbiausias resursas, dėl kurio vyksta alinimo karas yra žmogus.

NATO šalys, jei tikrai nori kuo greičiau užbaigti žudynes Ukrainoje, privalo įvesti taikdarius į Ukrainą, idealiu atveju – į ką tik išlaisvintas vietas ir dislokuoti Juodojoje jūroje savo karo laivus, kurie užtikrintų Odesos jūros uosto saugumą ir nenutrūkstamą grūdų badaujančioms šalims srautą.

NATO vadovas taip pat paneigė kritiškus kai kurių Vakarų sąjungininkų ir ekspertų vertinimus dėl lėto kontrpuolimo ir pažymėjo, kad tarp sąjungininkų ir Ukrainos vyksta nuolatinis dialogas.

„Matome, kad ukrainiečiai vėl ir vėl pranoksta lūkesčius“, – sakė J. Stoltenbergas, primindamas, kad kai Rusija pernai įsiveržė į Ukrainą, niekas nesitikėjo, kad Ukraina išsilaikys ilgiau nei kelias dienas (išskyrus mus, šypt šypt).

„Tačiau jie išlaisvino šiaurę – Kijevą, rytus – Charkovo sritį, teritoriją pietuose – Chersoną. O dabar jie daro dar didesnę pažangą. Turime jais pasitikėti. Mes patariame, padedame, remiame, bet galiausiai sprendimus turi priimti ukrainiečiai“, – pabrėžė NATO generalinis sekretorius.

Būtent taip. Ir nors atsiras niurzglių, kurie prikišamai baksnos į neseną Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos kalbėtojo pranešimą apie Ukrainos teritorijų mainymą į taiką, mes tikrai teigiamai vertiname Aljanso bandymą taisyti nevykusią komunikaciją.

Gilesnis, sudėtingesnis, sunkus klausimas yra apie Ukrainos priėmimą į NATO ir ES tuojau pat su dabartinėmis laikinomis sienomis, kas sustabdytų karo nusikaltėlius Kremliuje ir užtikrintų taiką.

Tačiau šio klausimo svarstymui dar nėra pasirengę Vakarai, nei, juo labiau, pati Ukraina.

tęsis, NATO šalių taikdarių ir karinių laivų artimiausiais metais tikrai nebus, vadinasi, vienintelis kelias, kuris mums lieka, kol Ukraina savo krauju užtikrina mūsų saugumą – nenutrūkstama, nuolatinė, nesvyruojanti parama viskuo, kuo galime visuose frontuose ir visais kanalais.

Reikšmingi postūmiai

Per pastarąją parą rusų okupantai bandė pulti iš karto keliomis kryptimis, tačiau jiems nepavyko. Įvyko daugiau kaip 40 kovinių susidūrimų su priešu.

Limano kryptimi rusai nesėkmingai bandė prasiveržti Novogorovkos ir Belogorovkos vietovėse, Bachmuto kryptimi – Kleščevkos ir Kurdiumovkos vietovėse, o Zaporožės kryptimi – Verbovojė vietovėje.

Be to, Šachtiorsko kryptimi Ukrainos gynėjai ir užkariautojai sėkmingai atrėmė Rusijos pajėgų puolimus Staromajorskoje vietovėje Donecko srityje.

Marinkos kryptimi gynybos pajėgos toliau stabdo Rusijos kariuomenės puolimą.

Rusijos teroristai itin suaktyvino oro antskrydžius ir minosvaidžių bei artilerijos apšaudymus fronto linijoje Sumų, Charkovo, Černigovo, Donecko, Zaporožės ir Chersono srityse.

Ukrainos kariuomenė toliau vykdo puolamąją operaciją Melitopolio kryptimi.

Kodėl ukrainiečiai rizikuoja rytų fronte ir sutelkia pajėgas bei atakas čia, pietuose?

Jei jiems pavyks, šalies agresorės kariai bus priversti arba bandyti bėgti į laikinai okupuotą Krymą, arba trauktis į Mariupolį.

Perkirtus sausumos koridorių ir išėjus prie jūros, rusų okupacinės pajėgos būtų padalintos.

Didelė jų dalis liktų atkirsta Kryme be galimybės apsirūpinti amunicija, kuru ir provizija.

O Krymas yra strateginis Ukrainos tikslas.

Karo baigtis, gravitacijos centras yra Krymo pusiasalis.

Trumpai

Baltieji rūmai trečiadienį pranešė, kad turi naujų žvalgybos duomenų, kurie rodo, jog teroristinės Rusijos karo nusikaltėlis ir tarptautinėje paieškoje esantis V. Putinas bei Šė Korėjos Riebuilis Kimas apsikeitė laiškais derėdamiesi dėl amunicijos karui Ukrainoje.

Nyderlandų alaus gamintoja „Heineken“, praėjus 18 mėnesių po to, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, pasitraukė iš Rusijos ir pardavė savo verslą Rusijoje už 1 eurą.

„Heineken“ teigia, kad dėl pardavimo Rusijos gamybos milžinei „Arnest Group“ iš viso patirs 300 mln. eurų nuostolių.

Ką gi, suprantame akcininkų skausmą. Moralūs, teisingi sprendimai iš tiesų kainuoja daug.

Bet ši materiali kaina – pinigai, baldai ar prabangūs laikrodžiai yra visiškas nulis lyginant su Ukrainos vaikų kančiomis ir karo siaubu, kurį patiria šalies gyventojai.

Kinijos prezidentas Si Dzinpingas tikriausiai praleis kitą savaitę Indijoje vyksiantį G20 šalių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą, agentūrai „Reuters“ sakė su šiuo klausimu susipažinę šaltiniai Indijoje ir Kinijoje.

Du Indijos pareigūnai, vienas Kinijoje dirbantis diplomatas ir vienas kitos G20 šalies vyriausybei dirbantis pareigūnas sakė, kad premjeras Li Čiangas turėtų atstovauti Pekinui rugsėjo 9-10 d. susitikime Naujajame Delyje.

Ši žinia tik patvirtina mūsų vakarykštę analizę apie Kinijos politinę galią ir tikrąjį, bet sąlyginį jos priešą – Indiją.

Vakar Japonijos gynybos ministerija pateikė rekordinį 7,7 trilijono jenų (52,67 mlrd. JAV dolerių) išlaidų prašymą 2024 finansiniams metams – tai naujausias žingsnis įgyvendinant planą, pagal kurį per penkerius metus išlaidos gynybai turi būti padidintos 43 trilijonais jenų.

Prašymas skirtas antriesiems ministro pirmininko Fumio Kišidos plano metams – iki 2027 m. padvigubinti išlaidas gynybai iki 2 % bendrojo vidaus produkto, nes šalis susiduria su vis agresyvėjančia Kinija ir nenuspėjama Šė Korėja.

Tuo tarpu Azijos akcijų rinka signalizuoja apie blogiausią mėnesį nuo vasario.

Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių, išskyrus Japoniją, akcijų indeksas MSCI, atrodo, patirs 5,9 % mėnesinį nuostolį dėl lėtėjančios Kinijos ekonomikos, kurios pagrindinis stabdis – stringanti gamyklų veikla.

Galimai suimtas teroristas Igoris Strelkovas-Girkinas savo „Telegram“ kanale paskelbė, kad ketina kandidatuoti į Rusijos prezidento postą.

Be to, jis šešiuose punktuose išdėstė, kodėl jis esą bus geresnis diktatorius nei V. Putinas.

Kol kas nevarginsim jūsų, mieli skaitytojai, dezinformaciniu šio pranešimo turiniu, tik pastebėsime, kad sudeginus vieną lėlę (Prigožiną), kita lėlė išstumta į areną.

Koks scenarijus rašomas jai? Pamatysime, ir labai greitai.

Lietuvoje

Šiandien sukanka 30 metų, kai paskutinis sovietinio okupanto batas paliko Lietuvos žemę.

Dvi mūsų kaimynės agresorės kariauja grobuonišką naikinantį karą. Paradoksalu, bet net esant tokiai padėčiai esame gerokai saugesni, nei 1993-iais.

Esame ES, NATO nariais, turime naujus, kitokius gynybos planus, mus ramina pasikeitęs sąjungininkų supratimas, kad ne atgrasymas yra geriausia gynyba, bet tvirta gynyba ir pasirengimas smogti priešui atgal yra geriausias atgrasymas nuo piktų kėslų.

Nuo pat valstybės sukūrimo laikų, drįstame teigti, Lietuva negyveno tokio ilgo taikos laikotarpio – mes nuolat kariavome: puolėme, plėtėme įtaką ir savo žemes, gynėmės, vėl puolėme ir gynėmės, buvome padalinti, atsikūrėme, mus okupavo, mes iškovojome laisvę.

Lietuvos piliečiai taip pasiturinčiai ir laisvai niekada negyveno.

Savo uždarbiu mes aplenkėme Lenkiją ir Portugaliją, o nevaržoma laisvė lėmė tautiečių antplūdį į kitus, neva laimės kupinus, kraštus. Milijonas jų nusėdo svetur.

Kaip nesubrendę paaugliai, besidžiaugdami jiems laisvės teikiamais privalumais ir galimybėmis, mes pamiršome, kad turime pareigų, kad be „aš noriu ir aš galiu“, visų pirma yra „aš privalau ir aš atsakau“.

Burnodami, klausdami, „ką man davė Lietuva?“, mes nedrįstame, nenorime, visais būdais vengiame savęs paklaust, „ką aš daviau Lietuvai pats?“

Taip, tokiu būdu, būtent čia, šiame klausime „ką man davė Lietuva?“ mūsų visuomenės ir pilietiškos savimonės substrate žioji gilios švietimo ir auklėjimo spragos.

Ar mes turime jėgų, lyderių, laiko jas užtaisyti? Iš tiesų imti rūpintis ne tik savimi, savo skilviu, savo automobiliu?

Ar galime vietoje mano vyras/žmona, mano namas, mano, aš, man prisiminti, kad yra mes? Kad be mes, labai greitai neliks aš?

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą.

Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti