Kinija grasina Taivanui ir JAV

Geopolitinė padėtis

Rusijoje vyksta taip vadinama saugumo konferencija. Kremliaus organizuotame renginyje dalyvauja aukšti karo pareigūnai iš daugiau kaip 20 „draugiškų valstybių“, įskaitant Baltarusiją, Iraną ir Mianmarą, tarp kurių nei vienos demokratijos atstovės.

Kinijos gynybos ministras Li Šangfu jame perspėjo „nežaisti su ugnimi“ dėl Taivano. Kinų komunistų pasiuntinio teigimu, bandymai „panaudoti Taivaną Kinijai sulaikyti neabejotinai baigsis nesėkme“.

Kinijos valdančioji Komunistų partija, o tiksliau jos vyriausiasis begemotas Si nori „suvienyti“ Kiniją ir grasina perimti šalies kontrolę, prireikus – jėga. Li teigimu, Kinijos kariuomenė yra „tvirta jėga, padedanti palaikyti taiką pasaulyje“, o Kinijos valdovas Dzinpingas siekia stabilizuoti pasaulinį saugumą „chaoso kupiname pasaulyje“.

Maskva nedelsdama ištrimitavo pranešimą, kad Kinijos ir Rusijos kariniai santykiai nėra nukreipti prieš kokią nors trečiąją šalį. Kurgi ne.

Kinijos sąjungininkė Rusija taip stabilizavo Ukrainą, jog chaosas likviduotas kartu su miestais ir gyvenvietėmis.

Kinijos gynybos vadovas konferencijos kuluaruose taip pat surengė dvišalius susitikimus su Irano, Saudo Arabijos, Kazachstano, Vietnamo ir kitų šalių gynybos departamentų ir kariuomenių vadovais.

Valstybių agresorių surengta „saugumo“ konferencija – dar vienas kolektyvinis diktatūrinių režimų grasinimas Vakarams ir pasaulio tvarkai.

Nors JAV teigia neleisianti Kinijos agresijos prieš Taivaną, manoma, jog Pekinas apie Vakarų žodžių ir veiksmų suderinamumą sprendžia pagal reakcijas į karą Ukrainoje.

Jei Vakarų atsakas per silpnas ar nepakankamas – tai virsta naujomis Kinijos imperinėmis ambicijomis, pasitikėjimu ir žinojimu, jog agresija prieš Taivaną – galimas „darbotvarkės“ punktas.

Vakarų lyderiai mano, jog Rusijos – Ukrainos karo lokalizavimas, minimalus kišimasis į konfliktą izoliuos Rusiją ir parodys Kinijai tokio konflikto beprasmybę. Tačiau mums atrodo, jog režimai mąsto visiškai priešingai.

Vakarų pasyvumas Maskvą ir Pekiną skatina veikti dar aktyviau bei didinti agresyvią retoriką. Duok Dieve, esame neteisūs.

Mes nuo pat invazijos pradžios teigėme, jog tik karo gesinimas karu ir NATO įsikišimas į konfliktą sustabdytų ne tik Kremliaus apetitą, bet ir išdaužytų iš kinų komunistų galvų fantazijas apie Taivano puolimą.

Ukrainiečiai turėtų būti pasirengę tam, kad karas truks ilgai ir nesibaigs iki metų pabaigos arba kitų metų pavasario, pareiškė laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė Irina Vereščuk.

„Kiek ilgai tęsis karas? Turime būti sąžiningi. Šiame kare kelias į pergalę bus ilgas ir sunkus. „2-3 savaitės“, „iki metų pabaigos“, „kitą pavasarį“ – visa tai netiesa“, – rašo politikė.

Karo pabaigos datą būrė ir buria iš kavos tirščių daugelis politikos orakulų. Pasak kai kurių lietuvių garbinamų ekspertų, karas turėjo baigtis pernai.

Tuo tarpu Ukrainos Sausumos pajėgų vadas Oleksandras Syrskis tiesiai šviesiai sako, kad nežino, kada jis baigsis, o kai kurie analitikai mano, kad karas gali užsitęsti daugiau nei 20 metų.

Gali būti, jog šis karas tęsis daug metų. Svarbu, kad Ukraina šio karo nepralaimėtų, nes panašu, jog didžiosios šalys „prisuko“ paramą, laukdamos, kol Kijevas ims siųsti signalus apie derybas su Maskva.

Tepridursime, jog Maskva akivaizdžiai demonstruoja, jog pasirengusi tęsti šį karą nors ir 100 metų, laukdama kol Kijevas ir sąjungininkai palūš. Rusijai griūvantys Ukrainos miestai ir žūvantys žmonės reiškia stabilumą imperijos pakraštyje.

NATO sekretoriato vadovas Stianas Jansenas (Stian Jenssen), kurio pasiūlymas Ukrainai užleisti teritorijas, kad ji taptų Aljanso nare, virto skandalu, vakar „pripažino“, kad tai buvo „klaida“.

Net neabejojame, jog ši „klaida“ buvo suderinta su aljanso strategais ir skirta testuoti Kijevo ir Maskvos reakcijas.

Abi pusės audringai pareiškė, jog šiandien taika neįmanoma. Po to sekė JAV ir NATO pareiškimai apie Ukrainos palaikymą, paramą ir kiti tradiciniai raminantys užkalbėjimai bei pasipiktinimai Rusijos agresija.

Pavyzdžiui, buvo ir vėl pasipiktinta Rusijos atakomis prieš Ukrainos grūdų infrastruktūrą.

Ką reikia daryti, kaip elgtis, žinant, jog pergalė šiuo metu neįmanoma? Klausimas mūsų skaitytojams pamąstymui. Kariauti iki pergalės arba pralaimėjimo? Siūlantysis kitam eiti į mirtį turi būti pats tam pasirengęs.

Reikšmingi postūmiai

Pranešama apie dalinę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sėkmę šalies pietuose, Zaporožės srityje.

Šį rytą okupantai raketomis atakavo Dniepropetrovsko sritį, tačiau aukų išvengta. Be elektros liko 10 tūkst. žmonių dviejose gyvenvietėse. Specialistai problemą pašalino.

Trumpai

Lietuva laikinai sustabdys dviejų Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kontrolės punktų veiklą dėl grėsmę keliančių „Vagner“ pajėgų. Šumsko ir Tverečiaus pasienio kontrolės punktai bus laikinai sustabdyti nuo penktadienio. Lietuva su Baltarusija turi šešis bendrus pasienio kontrolės punktus.

Geriau vėliau, negu nieko.

Nepaisant nuogąstavimų, kad Rusija gali atakuoti objektus Juodojoje jūroje, iš Ukrainos Odesos uosto išplaukė prekybinis laivas. Su Honkongo vėliava plaukiojantis laivas „Joseph Schulte“ buvo įstrigęs uoste nuo invazijos pradžios.

Laivas išplaukė, kai Kijevas pranešė, kad Rusijos oro antskrydžiai apgadino grūdų saugyklas Reni uoste prie Dunojaus upės, maždaug už 260 km į pietvakarius nuo Odesos.

Lietuvos žiniasklaida platina „solidaus“ užsienio portalo informaciją apie Rusijos „Armagedoną“, „Prigožino draugą“ Surovikiną, kuris šiuo metu neva yra suimtas. Remiamasi kažkokio proputiniško kriminalinio portalo blogu, kuris esą gavo „slaptos“ informacijos iš Rusijos saugumo struktūrų.

Po tokių FSB informacinių operacijų norisi daužyti galvas į sieną. Mieli kolegos, negi jūs skelbsite FSB melą ir dirbsite Rusijai vien dėl skaitomumo didinimo, o iš esmės tarnausite okupantui, kuris siekia sunaikinti jus pačius?

Mums tokie savižudiški žiniasklaidos ėjimai sveiku protu nesuvokiami.

Lietuvoje

Kadangi domintis karu, apima neviltis, nerimas, net ir panikos priepuoliai, norisi kur nors išlėkt, palįst po vandeniu, prisisriuobt, dainuot, linksmintis, šokt, rėkaut, žodžiu, paleist vadžias, išsitaškyt ir užsimiršt.

Tačiau fizinis bėgimas nuo problemų ir niūrių minčių jų nepanaikina. Todėl neišvengiamai vėl ir vėl su trenksu sugrįžta nerimas ir panika. Mes patys akivaizdžiai matome, kaip vienoks sakinys suteikia vilties apie „greitą pergalę“, kitoks sakinys – sukelia baimę ir neviltį.

Tai – jausmai. Jie klaidina. Būtent todėl mes kartu su jumis jau daugiau nei pusantrų metų mokomės padėtį vertinti ne jausmais, o sveiku protu ir skaičiavimais. Todėl kviečiame į kiekvieną supančio pasaulio įvykį žvelgti būtent taip – racionaliai, o svarbiausia, priimti jį tokį, koks yra.

Panika, baimė, neapykanta nepadės nei matyti realybės, nei laiku priimti tinkamo sprendimo. Girdėdami kylančias nerimo bangas dėl Lietuvos saugumo, norime nuraminti. Taip, Rusija siekia sukurti mums problemų, destabilizuoti padėtį, patikrinti, kaip veikia mūsų kariuomenė, jėgos struktūros, bet apie jokią rimtą invaziją šiandien Kremlius negali nė svajoti. Tam Maskva šiuo metu neturi net minimalių pajėgumų.

Mūsų raginimai aštriai ir griežtai reaguoti į visokių „muzikantų“ pasirodymą už sienos, reiškia, jog Lietuvos veiksmai, retorika turi pasikeisti iš atgrasančios į gynybinę. Tyla, nosies rakinėjimas ir kompiuterio klaviatūros barškinimas kurpiant spaudos pranešimą priešo neatgrasys.

Atviras pasirengimo duoti atkirtį demonstravimas, aiškūs signalai, jog mes turime kuo ir nedvejodami kirsime priešui į snapą vos jis įkels kanopą į mūsų žemę, sustabdys Maskvą ne tik nuo planų, bet ir nuo minčių rengti bet kokias provokacijas.

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti