Z. Vaišvila. Kinija ar Lietuva – kas teisus? (I)

Lietuvos „užsienio politika“ Kinijos atžvilgiu atveda mus jau ne tik prie ekonominių nuostolių. Kinijos ambasadorius Prancūzijoje Lu Šaje (卢沙野) pareiškė, kad po TSRS žlugimo susikūrusios šalys „neturi efektyvaus statuso pagal tarptautinę teisę, nes nėra tarptautinio susitarimo, patvirtinančio jų kaip suverenių valstybių statusą“. Ar Lietuvos URM suprato Kinijos URM komentarą dėl šio įvykio: „Kinija gerbia po Tarybų Sąjungos iširimo susikūrusių šalių suverenios valstybės statusą“?

Deja, tai nereiškia, kad Kinija gerbia Lietuvos suverenumą. Nes Lietuvos yra vienintelė iš 15-os tarybinių respublikų, atkūrusių nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., t. y. iki TSRS suirimo, 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijai, Rusijai ir Ukrainai pasirašius Belovežo susitarimą dėl TSRS suirimo ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) sukūrimo.

Susitarimą šių valstybių parlamentai ratifikavo 1991 m. gruodžio 10-12 d.d. 1991 m. gruodžio 21 d. Alma-Atos protokolu prie NVS prisijungė dar 8 valstybės. Gruzija prisijungė 1993 m. gruodžio 3 d., Moldavija – 1994 m. balandžio 8 d. TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino 1991 m. gruodžio 25 d.

Tarpinė yra Latvijos ir Estijos padėtis, nes šios respublikos 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ atitikmenį dėl nepriklausomybės atstatymo paskelbė po Maskvoje žlugusio pučo.

Estijos Aukščiausioji Taryba – 1991 m. rugpjūčio 20 d., Latvijos Aukščiausioji Taryba – 1991 m. rugpjūčio 21 d. Tad trys Baltijos respublikos į Kinijos URM komentarą dėl Kinijos pagarbos „po TSRS iširimo susikūrusių suverenių valstybių statusą“ nepapuola.

Kad suvoktume Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje Lu Šaje manau, ne atsitiktinį komentarą, reikia suprasti Kinijos interesus ir patirtį, taip pat ir žinią paskelbusį asmenį, kuris prieš tai buvo Kinijos ambasadoriumi ne „pasaulio bamboje“ Lietuvoje, bet Kanadoje.

Kinijos Liaudies Respublika (KLR), neturinti tiesioginio Čingų imperijos, po Opiumų karų atidavusios dalį Kinijos teritorijų Vakarų kolonizatoriams, teisių perėmimo, šias teritorijas atgauna po ilgos ir kruopščios įvairiapusiškos veiklos tarpvalstybinių sutarčių pagrindu – 1997 m. Hong Kongą atgavo sutartimi su Jungtine Karalyste, 1999 m. sutartimi su Portugalija atgavo Makao.

Taivano klausimas dar neišspręstas. Taivane įsikūrė Kinijos nacionalistai, 1949 m. pralaimėję pilietinį karą komunistams. Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai KLR buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO. 

Nuo to laiko mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga diplomatinius ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia KLR. Kadangi tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, kitos pasaulio valstybės turi pasirinkti, kurią pusę pripažinti kaip tikrąją Kiniją.

Dėl šios priežasties Taivano politinis statusas vertinamas nevienareikšmiškai. Šios teritorijos iš okupanto Japonijos atimtos 1951 m. rugsėjo 8 d. San Francisko taikos sutartimi tarp Japonijos ir 49 valstybių, į jos pasirašymą nebuvo pakviesta TSRS.

Todėl Kinijai ir šiuo požiūriu naudinga veiksmus derinti su Rusija – TSRS teisių perėmėja. TSRS ir Japonija pasirašė tik 1956 m. rugsėjo 19 d. Taikos deklaraciją, kuria panaikinta karo padėtis tarp šių valstybių, o Kurilų salos Japonijai neperduotos. Šiemet Kinija pirmą kartą pareiškė, kad šios salos priklauso Rusijai.

Taivaną dabar pripažįsta 13 šalių, kažkada jų buvo 20. Lietuvos „užsienio politikos“ vairuotojai mums nepaaiškino, kodėl 2021 m. Lietuva pradėjo gerbti Lietuvos nepripažinusį Taivaną, aukodama diplomatinius santykius su 1991 m. rugsėjo 7 d. Lietuvą pripažinusia KLR?

Kadangi nėra tarptautinio susitarimo dėl Taivano priklausymo Kinijai, todėl Kinija ir prakalbo apie tarptautines sutartis, nes siekia susigrąžinti šią teritoriją taikiai.

Nėra valstybės, kuri viena galėtų Kinijai grąžinti Taivaną, todėl Kinijai reikia daugiašalio susitarimo. Rusijos, Kinijos, Brazilijos ir besiplečiantis ne „auksinio milijardo“ šalių ekonominis ir politinis bendradarbiavimas gali būti ir platesnis, t.y. dėl naujo pasaulio perdalijimo.

Tad nenustebkime, jei KLR pasiūlytas taikus sureguliavimo dėl Ukrainos scenarijus bus paaiškintas pagal Kinijos interesus ir supratimą dėl Taivano atsiėmimo, bet ne taip, kaip norisi mums.

Šis pareiškimas atitinka ir Rusijos interesus, nes Kinijos paskelbtas neaiškumas dėl buvusių TSRS respublikų suvereniteto atveria plačias duris galimiems naujiems tarptautiniams susitarimams dėl dar vieno politinio ir ekonominio pasaulio persidalinimo.

1939 m. Europą persidalino Vokietija ir TSRS, pavadinę tai įtakų pasidalinimu. O kaip pavadinti 1938 m. Miuncheno susitarimą dėl Čekoslovakijos atidavimo Vokietijai?

Kaip pavadinti Lenkijos prisijungimą prie šio Čekoslovakijos pasidalinimo? Naujausias pasaulio persidalinimo pavyzdys – po TSRS iširimo 1992 m. vasario 7 d. pasirašyta Mastrichto sutartimi Europos Ekonominė Bendrija paversta politine Europos Sąjunga. Dėl Rytų Europos persidalinimo.

Tradiciškai neskubanti skelbti savo diplomatinių tikslų Kinija šiuo metu tai daro atvirai ir skubiai. Kinijai ne tik naudingas įvairiapusiškas bendradarbiavimas su Rusija, bet ji vargu ar turi kitą pasirinkimą.

Kinijai naudingas ir Rusijos kariavimas Ukrainoje, nes Vakarų šalys, visų pirma, JAV negali skirti pakankamai pastangų ir ginklų Kinijai.

Nepaliaujamai intensyvūs ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitai po visą pasaulį. Ne tik į Aziją ir Afriką, bet ir į Pietų bei Centrinę Ameriką. Kinija ir Rusija nesnaudžia.

Matyt, neatsitiktinai apie buvusių TSRS respublikų suverenitetą prakalbo KLR ambasadorius Prancūzijoje, kuri dėl akivaizdžiai blogėjančios ekonominės padėties (kaip ir visose Europos Sąjungos šalyse), atvirai pradėjo atsiribojimą nuo JAV vykdomos politikos ES atžvilgiu.

Dar iki 2022 m. atviro karo Ukrainoje pradžios 2021 m. rugsėjo mėnesį Australija vienašališkai nutraukė dešimtmetį galiojusią kelių milijardų USD vertės sutartį su Prancūzija dėl naujos povandeninių laivų flotilės statybos ir tokią sutartį iškart pasirašė su JAV ir JK.

Prancūzija tuomet atšaukė savo ambasadorių iš Australijos. Tad JAV ir JK apgaudinėja ES šalis nuolat, o proksi karo Ukrainoje pretekstu Rusijai paskelbtomis sankcijomis, kurių pačios JAV praktiškai nevykdo, bet reikalauja, kad ES ir kitos šalys jas vykdytų, tai daro sparčiai ir efektyviai.

Iškalbingas ir balsavimas JTO dėl Rusijos siūlymo ištirti Nord Stream dujotiekių susprogdinimą – masinis susilaikymas. Dabar JAV dar spaudžia ES, kad ši (bet ne JAV) paskelbtų sankcijas Kinijai, o JAV geromis sąlygomis tuomet prekiautų su ES.

Tad nereikia stebėtis, kad Kinija taip pat turi veikti ir efektyviai, ir rezultatyviai. Tą patį daro ir Prancūzija, veikianti ne tik deklaracijomis ir Prezidento E. Makrono vizitu į Kiniją, bet ir sparčiai didėjančiomis investicijomis į Kiniją.

Šie aukščiausio lygio vizitai yra tik dėl paruoštų sutarčių pasirašymo ar jų vykdymo aptarimo, bet ne dėl pasipuikavimo.

Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisinius pagrindus, įvertinkime šiandieninę Lietuvos „diplomatiją“. Beatodairiškas dabartinių Lietuvos „komjaunuolių“ uolumas turi būti nedelsiant pažabotas, jie privalo Lietuvos žmonėms paaiškinti, ko jie siekia su tokia „užsienio politika“.

Su panašiais, taip ir vadinamais komjaunuoliais, orientuotais į beatodairišką politiką su JAV, paskutiniajame Kinijos komunistų partijos suvažiavime susitvarkė po to trečiai kadencijai Kinijos Prezidentu paskirtas Si Dzinpingas.

Krupščiai buvo paruoštas pirmasis perrinkto Kinijos Prezidento vizitas į Maskvą (beje, per lygiadienį) ir po to įvykę Rusijos ir Kinijos kariniai manevrai Tolimuosiuose Rytuose, Kinijos gynybos ministro trijų darbo dienų vizitas Maskvoje stačiatikių Velykų dienomis, užsienio reikalų viceministrų derybos Pekine.

Tai ilgo ir kruopštaus ruošimosi rezultatas. Nepamirškime ir 2017 m. vasarą Baltijos jūroje vykusių Kinijos ir Rusijos karo laivų manevrų. Kinijai reikia Rusijos karinių technologijų, branduolinio kuro Kinijoje statomiems atominiams reaktoriams, kuriuose tarpinis produktas yra plutonis, naudojamas branduolinio ginklo gaminimui.

Kad padidinti Kinijos branduolinių galvučių skaičių nuo 400 vnt. dabar turimų iki JAV ir Rusijos turimų apie 6500 branduolinių galvučių. Jei Kinija nuspręs padėti Rusijai ginkluote ar šaudmenimis, tai darys, pavyzdžiui per Šiaurės Korėją ar Baltarusiją, kurioje Kinija daug investavo ir į karinį-pramoninį kompleksą.

Kinija neskuba sulaukti JAV sankcijų jos kariniam-pramoniniam kompleksui. Kinijos vadovai ir diplomatai ne tik veikia, bet ir mąsto.

Tad Kinija ruošia sau dirvą susigrąžinti Taivanį, neigdama buvusių TSRS respublikų suverenintetą ir tuo pačiu padėdama Rusijai, kuriant naujus pasaulio perdalinimo precedentus ir taisykles.

Todėl Kinija su tokia logika negali nepripažinti Krymo Rusijai ir, ko gero, didesnės Ukrainos dalies. O gal ir kitų buvusių TSRS respublikų. To užuomazgų yra ir Moldovoje, Gruzijoje. Savižudiška dabartinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžių „politika“ taip pat tai stimuliuoja.

Kodėl Lietuvos valdžia neprisimena, kad 1989 m. gruodžio 24 d. II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1939 m. pasirašytus slaptuosius Ribentropo-Molotovo protokolus dėl Vokietijos ir TSRS įvykdyto Europos pasidalinimo pripažino negaliojančiais nuo jų priėmimo momento?

Kodėl kasmet kaip Juodojo kaspino dieną minime 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus, pagal kuriuos Lietuva buvo palikta Vokietijai, o ne 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartį, pagal kurios slaptąjį protokolą Vokietija atidavė Lietuvą TSRS įtakai?

Kodėl nereikalaujame, kad ir Vokietija pripažintų šiuos slaptus sandorius negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento?

Kodėl Lietuva nedenonsuoja 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos ir Lietuvos sutarties dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai? Ar dėl to, kad padėtume Rusijai santykiuose su Lietuva naudoti teiginį, jog TSRS Lietuvai sugrąžino Klaipėdą?

Šia sutartimi Lietuva formaliai atsisakė Klaipėdos konvencijos, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo, nors šią konvenciją, paruoštą Tautų Sąjungos Tarybos Ženevoje sudarytos specialios komisijos, vadovaujamos JAV, 1924 m. su Lietuva pasirašė ir ratifikavo šios konvencijos signatarės Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija.

Mes nesirūpiname savo klausimais, bet labai rūpinamės, kad Ukrainos nuo Rusijos agresijos negina Budapešto memorandumo šalys. Beje, pagal šį Memorandumą saugumo garantijos buvo suteiktos ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai bei Kazachstanui dėl jų teritorijose buvusio branduolinio ginklo atsisakymo, šioms valstybėms prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.

Budapešto memorandumą pasirašė trys branduolinės valstybės Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė ir JAV, o vėliau Kinija ir Prancūzija atskirais dokumentais pateikė silpnesnes garantijas.

Memorandumas uždraudė ne tik Rusijos Federacijai, bet ir Jungtinei Karalystei bei JAV grasinti arba naudoti karinę jėgą ar ekonominę prievartą ne tik prieš Ukrainą, bet ir Baltarusiją bei Kazachstaną, „išskyrus savigynai ar kitaip pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas“.