Janukovičiaus pabėgimas
Nepajėgiu ištverti, akis į akį susidurdamas su gerai pažįstamais ir ne visai beraščiais žmonėmis, kurie taip lengvai sutinka būti totalitarizmo įkaitais. Stebėtina, bet Lietuvoje vis dar randasi žmonių, kurie Ukrainos istoriją pradeda nuo oranžinės revoliucijos (maidano įvykių) ir Janukovičiaus pabėgimo.
Sunku būtų patikėti, kad dėl to kalta jų trumpa atmintis. Greičiau tai yra tik gana aklas pasidavimas tam piktavališkam naujausių istorinių įvykių „aiškinimui“, kurį visam pasauliui yra paskelbęs Putinas.
Iš jo daroma išvada, kad Ukraina sukėlusi pilietinį karą, kuris privertęs Rusiją įsikišti tam, kad išgelbėtų Luhansko ir Donecko rusus nuo jų sunaikinimo. Šie lyg iš medžio iškritę žmonės vergiškai kartoja Rusijos televizijos mitą, kad karas Ukrainoje yra tik šio pilietinio karo tęsinys.
Jų nedomina nei maidano įvykių priežastys, nei Putino projektai. Tačiau imantis šių klausimų svarstymo, privalu žinoti bent tai, kas yra Putinas ir ko teisėtai siekia Ukraina. O to suprasti vien iš Rusijos televizijos neįmanoma. Tam būtinas daug platesnis akiratis ir mąstymo savarankiškumas.
Reikėtų atiduoti „duoklę“ bent didžiausiam Ukrainos patriotui prezidentui V. Juščenkai, kuris ne tik daugiausia prisidėjo prie oranžinės revoliucijos, bet ir savo projektu „Mūsų Ukraina“ pradėjo kurti savarankišką demokratinę Ukrainą. Juk jis iškėlė į viešumą IV-tame 20 a. dešimtmetyje Rusijos sukeltą golodomorą, kad jį paskelbtų Ukrainos genocidu ir ėmėsi žygių, kad tai pripažintų ir Vakarų pasaulis.
Kaip tik už šias pastangas jam teko atlaikyti bandymą nunuodyti dioksinu, visam amžiui palikusiam pėdsakus ant jo veido. Jį net būtų galima pavadinti viena iš pirmųjų būsimojo karo aukų, skirtų Ukrainos nepriklausomybei.
Bet kad tą faktą galėtum adekvačiai įvertinti, pirmiausia reikia savo akimis pamatyti šiomis dienomis vykstantį pragarišką karą ir jo padarinius, įsiklausyti į to karo dalyvių bei liudininkų parodymus, suprasti bent tai, kas yra akivaizdu visam civilizuotam pasauliui.
Putino paranoja
O civilizuotas pasaulis jau 22 metus stebi, kaip jo akyse atsirado ir susiformavo antrasis Rusijos prezidentas. Iš nežinomo žemaūgio žmogelio, standartinio KGB tarnautojo pamažu išaugo ilgametis ir nepakeičiamas Kremliaus šeimininkas, nusprendęs tapti atstatomos Sovietų sąjungos ir didžiosios carinės imperijos valdovu.
Matydamas, kaip jį, praeinantį ilgiausiais rūmų koridoriais, kiekvieną kartą susižavėjimo šypsenomis ir šiltais aikčiojimais pasitinka minios lygiomis eilėmis išsirikiavusių elito žmonių, pats savo akyse išaugo iki neklystančio antžmogio (pusdievio) didybės.
Visokių kalibrų duginai ir žirinovskiai, skatindami atkurti didžiąją Rusijos imperiją, tą didybę įkaitino iki tokio laipsnio, kad jis nusprendė greitai pertaisyti beveik visą Rusijos istoriją, kad galėtų susigrąžinti savarankiškumo siekiančių slavų žemes.
Kadangi apie didžiosios Rusijos valstybės vadovą telkėsi visokio plauko ir rango pataikūnai, jis ne tik greitai išmoko naudotis jų patarnavimais ir paslaugomis, bet ir valdyti laisvai dalinamomis privilegijomis.
Bet svarbiausia, kad per daugelį jo prezidentavimo metų juos susaistė ne tik korupcinės ir kitokių sukčiavimų paslaptys, bet ir įvykdytos žmogžudystės bei kitokie nusikaltimai. O šio karo žiaurumai jau išaugo iki tokio laipsnio, kai jis nebegali nei pralaimėti pradėto karo, nei jo nutraukti.
Visur ir visada jį persekioja siaubinga, paranojiška baimė, kuri šiandien yra pasiekusi tokį laipsnį, jog karo pabaiga jam sutampa su valdžios praradimu, o valdžios praradimas tolygus žūčiai. Jam tenka beprotiškai (paniškai) bijoti ir valdžios praradimo, ir mirties, kuri nepaliaujamai kelia įtarimus, jog visur jo tyko kerštautojai ir išdavystės.
Tai, ko jis labiausiai bijo, tuo gąsdina ir visus kitus. Tame tarpe ukrainiečius ir visą civilizuotą pasaulį. Tas pasaulis ilgai tūpčiojo. Vienus jis darė aklais pataikūnais, o kitus – vertė susitaikyti, pasiduoti.
Jis seniai įpratęs visus valdyti brutalia jėga. Ja rėmėsi visi tironai: nuo Romos imperatoriaus Kaligulos – iki Stalino. Putinas – jų istorinė kopija. Visa jo politika – karinės jėgos kaupimas ir gąsdinimas.
Tai universalus būdas, kurio keliamai baimei paklūsta visi.
Bet dabar jau daug valstybių pradėjo suprasti, kas yra Putinas ir kuo jis tikrai serga. Tą seniai perkando Zelenskis ir didžioji jo politikos interpretatorių dalis, kurių tarpe nemaža rusų. Tačiau naivuolių visada daugiau.
Naivūs užsieniečiai ieško būdų, kaip pradėti derybas. Bet tai absurdas. Su juo neįmanoma nei rimtai derėtis, nei susitarti: pirma, jis visada begėdiškai meluoja, o antra, jis negali daryti nuolaidų.
Nuolaida – jam pralaimėjimas. Kad laimėtų – jis visą savo valstybę „pastatys ant kortos“. Jam jau nesvarbu, kad toks laimėjimas yra susinaikinimas.
Brolybės paradoksai
Atsistojus Rusijos Ostankino televizijos pirmojo kanalo pusėje, jokiais būdais neįmanoma suprasti, kas yra Ukraina. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet net pats Putinas to nesugeba deramai paaiškinti.
Iš pradžių jis be perstojo kartojo, kad Ukraina broliška tauta, todėl ragino draugiškai gyventi. Tie žodžiai neblogai skamba. Bet tas broliškumas jam reiškė absoliučią prezidento Janukovičius ir jo administruojamos valstybės priklausomybę nuo Rusijos.
Nieko sau broliai, iš kurių vienam leista imtis pono (valdytojo) vaidmens, o kitam tenka tik tarno (valdomojo) funkcija. Bet greitai buvo pareikalauta dar didesnės priklausomybės, t. y. kad Ukraina ne tik neatsiskirtų nuo Rusijos, bet ir kad niekuo nuo jos nesiskirtų. O tai turėjo reikšti, kad ji buvo raginama įsilieti į Rusiją, išsižadėti savo kultūrinių skirtumų, ištirpti joje, tapti jos neatskiriama dalimi, geriausiu atveju jos provincija.
Tačiau grobiamasis karas Putiną nuvedė dar toliau. Paskelbus Ukrainą fašistine ir banderiniška šalimi, buvo pradėtas karinis ukrainiečių tautos, ukrainietiškai kalbančių žmonių, arba buvusio brolio, genocidas.
Beprotiškas paranoiko sadizmas ir trumparegystė šiandien įspraudė Rusiją į akligatvį, kuriame prasideda jos neišvengiama griūtis ir savinaika. Siaubingas Putino agresyvumas, karinės padėties neišmanymas ir kariniai nusikaltimai ne tik sugadino Rusijos santykius su dauguma pasaulio šalių, bet ir pavertė Ukrainoje jos kariuomenę „patrankų mėsa“.
Paskutiniai įvykiai Rusijoje rodo, kad prezidentas jau net neįstengia kontroliuoti sprogdinimų, padegimų ir kitų naikinamųjų procesų pačioje Rusijoje.
Jis iki šiol nesupranta, kad norėdamas užkirsti kelią Ukrainos autonomijai ir ją naikindamas, jis ne tik suvienijo ukrainiečių tautą bei visą Vakarų civilizaciją, bet ir pavertė Rusiją labiausiai nekenčiamu ukrainiečių ir beveik viso civilizuoto pasaulio priešu.
Pagalba Ukrainai
Ukrainai, atrodo, pavyko. Pagrindinis jos gelbėtojas, be jokios abejonės, prezidentas V. Zelenskis su protingais patarėjais ir talkininkais. Neįkainojamas jo sugebėjimas įkvėpti savo kovotojus, drąsiai eiti į viešumą, pagarbiai bendrauti ne tik su jais, bet ir užmegzti produktyvius santykius beveik su visu civilizuotu pasauliu, įtikinti jį, kad remdamas Ukrainą, jis gelbsti ir save patį.
Pirmąsyk istorijoje karas taip stipriai suvienijo dėl pačių įvairiausių priežasčių susipriešinusius pasaulio žmones.
Pirma, pirmąsyk karas Ukrainoje vyksta viso pasaulio žmonių akyse. Kadangi dėl mokslinės ir techninės pažangos masinės komunikacijos kanalai yra apipynę ne tik pačius žmones, bet ir visą žemės rutulį, niekada karo įvykiai negalėjo būti taip atidžiai, išsamiai stebimi ir nepaliaujamai komentuojami, kaip šiandien.
Antra, nepaisant reklaminių masinės komunikacijos triukų, ideologinių pozavimų, apsimetinėjimų ir melagingų pranešimų gausos, savo spontaniškumu, tikroviškumu, gyvenimo siaubingumu ir masiniu įsitraukimu tie įvykiai pranoko viską, kas buvo išgalvota virtualiajame pasaulyje.
Virtualusis pasaulis dėl to smarkiai nublanko, ėmė atrodyti vis falšyvesnis, lėkštesnis, labiau apgailėtinas hedonistiniais bandymais užsimiršti, pasislėpti, pasitraukti, pabėgti nuo kruvinos tiesos ir negailestingos realybės.
Trečia, tik ta kruvinoji, žiaurioji realybė galėjo išplėšti iš visų apsimetinėjimų, dviveidysčių, įvairiausių simuliacijų pakrikusį šių dienų žmogų, atidengti, apnuoginti mus prieš pačius save, patikrinti, kiek mumyse yra išlikę gailestingumo, atjautos ir tarpusavyje suartinančios empatijos.
Ketvirta, neregėti žiaurumai, sadistiniai kankinimai, išdavystės, beribės apgaulės, vulgarus melas, pačių švenčiausių vertybių trypimas taip sukrėtė žmones, kad jie ėmė vis ryžtingiau atsiriboti nuo visko, kas juos su tais baisumais galėjo saistyti.
Post scriptum
Vien to pakako, kad žmonės imtų keistis: ne tik atjaustų, bet ir atsidėtų savanorystei, nesavanaudiškam pagalbos teikimui, nukentėjusių paramai ir globai. Visos tos veiklos formos labai džiugina.
Kartais iki graudulio. Neretai jos virsta užkrečiamais pavyzdžiais. Bet labiausiai visus turėjo sujaudinti tas herojiškas pasiaukojimas, kurį rodo mūsų tautiečiai, įsitraukdami į bet kokius paramos, pasipriešinimo ir kovos būdus pačioje Ukrainoje.
Jų liudijimu, iš pradžių vien kovotojų ten buvę apie 40. Dabar jų likę bene tik 13. Šlovė jiems! Tačiau be galo skaudu iš jų girdėti, kad tos jų kovos nė kiek nedomina aukščiausių Lietuvos pareigūnų.
Net tada, kai atvykdavę į Ukrainą atsiimti ordinų, jie nematydavę reikalo su lietuviais susitikti. Kodėl jie taip apsikiaulindavo? Gal dėl to, kad čia nesublizgėsi? Sunku būtų patikėti, kad apie tuos herojus jie nieko nežinojo.
