Praėjusių metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, Lietuvos nacionalinis muziejus sulaukė ypatingos dovanos – iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeliavo pusšimtis XIX–XX a. pradžioje lietuvių dievdirbių sukurtų šventųjų skulptūrų, kurias surinko ir išsaugojo Niujorke gyvenęs Aloyzas Petrikas.
Į Lietuvą sugrįžusios skulptūros ženkliai papildys Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros rinkinius.
Į Lietuvą siunta, svėrusi apie 180 kilogramų, keliavo beveik du mėnesius, tačiau pirmiausia muziejų pasiekė kiek vėliau atskirai išsiųsta… Nukryžiuotojo ranka.
„Skulptūros jau buvo supakuotos ir išsiųstos, kuomet sulaukėme A. Petriko sūnaus Paulas (Paul) Petrikas laiško su paaiškinimu:
„Mantas, aš radau ranką!“.
Pasirodo, tvarkydamiesi už spintos surado nuo kažkurios skulptūros nukritusią ranką. Ją išsiuntė atskirai, paštu, tad gavome gana greitai.
Turėdami ranką, laukėme ir likusios siuntos dalies, kad ją atidarę pirmiausia surastume be vienos kūno dalies likusį šventąjį“, – pasakoja pergabenimo procesą rengęs Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas Mantas Televičius.
Televičius atskleidžia, jog rankos paieškos nebuvo vienintelis jų laukęs detektyvas:
„Nepaisant to, kad skulptūros buvo supakuotos itin profesionaliai ir saugiai, išpakavę siuntinį radome kelis kalavijus, iškritusius iš šventųjų rankos ar širdies, ir dvi karūnas, nukritusias nuo kažkurių galvų.
Čia mums padėjo atlikta kiekvienos skulptūros fotofiksacija:
žiūrėjome, lyginome, dėliojome, kol atradome savininkus.
Dabar beveik visos dalys jau grįžo į savo vietas, kol kas neradome tik karūnų savininkų, bet žinome, kad jie tikrai yra“.
Skulptūrų laukia ilgas įmuziejininimo procesas
Muziejininkai džiaugiasi dovana, kuri praturtins rinkinį, tačiau pirmiausia skulptūrų laukia restauratorių apžiūra.
„Peržiūrėjome visas skulptūras. Jų būklė yra labai skirtinga, visas jas reikės konservuoti.
Pirmiausia pradėjome darbus su pora skulptūrų, kurių dažų sluoksnis labai byra.
Visų skulptūrų laukia nuvalymo darbai, daliai reikės sutvirtinti polichromijos sluoksnį, kai kurioms reikės tvirtinti suminkštėjusią medieną, pagaminti stovelius“, – pasakoja muziejaus restauratorė Ieva Stanionienė.
Didelis iššūkis laukia ir įtraukiant šias skulptūras į muziejaus Kryždirbystės rinkinį.
„Skulptūros pateko į muziejų be metrikų, nežinome nei jų kilmės, nei autorių. Laukia išsamesni tyrimai, kurie galbūt prakalbins skulptūras.
Jau ir dabar galime pasakyti, kad rinkinyje daugiausia apvaliųjų skulptūrų, būdingų koplytėlėms, koplytstulpiams;
esama skulptūrų ir su plokščiomis nugarinėmis pusėmis, kuriose matyti vinių ženklai, rodantys, jog jos buvo pritvirtintos prie paminklo.
Yra ir keli bareljefai. Ypač sudomino ant lentos tapytas religinis siužetas“, – pasakoja muziejaus muziejininkė dr. Elvyda Lazauskaitė.
Muziejaus kryždirbystės rinkinį papildys Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus, lietuvių dažniausiai garbintų šv. Jono Nepomuko, šv. Juozapo, šv. Roko, šv. Barboros ir kt. šventųjų skulptūros.
Muziejininkai džiaugiasi, kad yra keletas retesnių siužetų skulptūrinių kompozicijų – Šv. Pranciškaus stigmatizacija ir Šv. Ona pati trečioji.
Pasak E. Lazauskaitės, Aloyzo Petriko surinktų liaudies skulptūrų sugrįžimas į Lietuvą dar kartą patvirtina, kad Europos ir užjūrio kraštuose esama lietuvių etninės kultūros rinkinių:
„Reikia tęsti jų paieškas ir esant galimybei, sugrąžinti į Tėvynę“.
Ateityje skulptūros bus prieinamos tyrinėtojams, muziejaus lankytojai jas pamatys rodomas parodose.
Apie Aloyzą Petriką
Lietuvoje Aloyzas Petrikas žinomas kaip kultūros rėmėjas, padovanojęs Lietuvai reikšmingų kultūros vertybių bei atgaivinęs literatūrinę premiją vaikams ir jaunimui;
verslininkams jis žinomas kaip JAV bei lietuvių aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas.
Kaune gyvenusi jo tėvų šeima 1941 m. pasitraukė iš Kauno į Vakarus, kad išvengtų tremties į Sibirą.
Aloyzo Petriko ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dažnai joje apsilankydavo kartu su žmona Birute.
Liaudies kūryba abiem jiems buvo artima.
Per kelis dešimtmečius sukaupta nemažas liaudiškų skulptūrų rinkinys buvo jų namų interjero puošmena.
Įsigydami skulptūras, jie sakė turėję viltį kada nors jas perduoti Lietuvai.
Vaikai Paulas, Regina ir Loreta, vykdydami tėvų valią, skulptūras perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui.
