Paukščiai grįžta namo – kokius inkilus kelti?

Pavasariui artėjant, Valstybinių miškų urėdijos miškininkai žada sugrįžtančių paukščių įkurtuves, išvalydami senuosius inkilus bei ruošdami naujus namus miško sparnuočiams.

Žiemai baigiantis vieni pirmųjų mūsų kraštus savo giesmėmis pradeda džiugini žvirbliniai paukščiai, tad miškininkai pataria, į ką atkreipti dėmesį, norit pasigaminti ir iškelti inkilus šiems smulkiesiems paukščiams.

Pavasarį miškai skamba nuo čiulbančių paukščių choro. Dalis paukščių giesmininkų sugrįžta iš šiltųjų kraštų, kita dalis – žiemoja.

Žiemojantys paukščiai dažnu atveju anksčiau pradeda savo veisimosi laiką nei parskrendantys iš šiltųjų kraštų.

Pavasariui įsibėgėjant šie paukščiai ieško tinkamų vietų krauti lizdus, perėti kiaušinius ir auginti jauniklius.

Lizdus paukščiai įsirengia atokesnėse vietose, kad atkreiptų mažiau dėmesio ir geriau užsimaskuotų, taip apsisaugodami nuo plėšrūnų.

Dažnu atveju tai būna tankūs krūmynai, medžių šakos ar geninių paukščių iškalti uoksai.

Geninių paukščių iškaltuose uoksuose peri antriniai uoksiniai paukščiai, tokie kaip įvairių rūšių zylės, musinukės, varnėnai ir daugelis kitų rūšių.

Uokse sukti lizdą ir auginti jauniklius gana saugu, nes jį išplėšti plėšrūnams būna sunkiau.

Ne visuose miškuose yra pakankamai uoksų, tinkamų šiems paukščiams perėti, todėl galima miško giesmininkams pagelbėti – iškelti inkilus ir suteikti paukščiams naujus namus.

Iš kokių medžiagų miško giesmininkai, perintys inkiluose, suka savo lizdus?

Valstybinių miškų urėdijos Gamtotvarkos skyriaus žinovas Mindaugas Ilčiukas paaiškina, kad zylės perėti pradeda jau balandžio mėnesio pirmoje pusėje:

didžiosios, mėlynosios, juodosios, kuoduotosios, paprastosios pilkosios zylės savo lizdams sukti kaip pagrindą naudoja samanas ir žvėrių plaukus bei šerius.

Skirtingas zylių rūšis pagal lizdinę medžiagą atskirti nelengva, tačiau patyrusiai akiai įmanoma pagal papildomas į lizdo medžiagą įdėtas dalis.

Pavyzdžiui – mėlynoji zylė į lizdo medžiagą įterpia daugiau plaušų bei smulkių plunksnelių, o štai šiaurinės pilkosios zylės inkiluose peri retai ir lizdeliui visai nenaudoja samanų.

„Zylės deda baltus kiaušinius su įvairaus intensyvumo rudomis dėmėmis.

Margasparnės musinukės grįžta iš šiltų kraštų jau balandžio viduryje, o gegužę pradeda sukti lizdus ir perėti.

Šių paukščių kiaušiniai melsvi, be dėmelių.

Margasparnių musinukių lizdus lengva atskirti nuo zylių, nes pagrindinė medžiaga – žolių stiebeliai ir plaušai, pušies žievės lakšteliai (jei inkilas pušyne) arba beržo tošis (jei inkilas beržyne).

Kovo pradžioje parskridę varnėnai iš žiemaviečių iš karto perėti nepradeda – nes užsiima inkilo valymo darbais:

išneša pernykščio lizdo liekanas.

Lizdą varnėnai suka iš pernykščių varpinių žolių lapų, šiaudų, dažnai iškloja naminių paukščių plunksnomis ar pušies žievės lakšteliais.

Varnėnai inkiluose perėti pradeda balandžio antroje pusėje, deda ryškiai žydrus kiaušinius“, – sako miškininkas M. Ilčiukas.

Kaip teisingai sukalti inkilą ir kaip jį pakabinti?

Smulkiems žvirbliniams paukščiams (zylėms, musinukėms) inkilai dažniausiai daromi apie 30 cm aukščio ir apie 15 cm pločio su 3 cm skersmens landa.

Varnėno inkilas kiek didesnis, o landa – 5 cm. Inkilų kabinimo aukštis 3–5 metrai. Kabinant inkilą ant tvirtos šakos svarbu parinkti tinkamą vietą su geru priskridimu.

Tankmėje pakabintuose inkiluose labiau kaupiasi drėgmė, o iškėlus inkilą atviroje vietoje pietinėje pusėje – dažnu atveju inkile gali būti per karšta.

Pakabinti inkilą svarbu taip, kad jis laikytųsi stabiliai ir nesiūbuotų esant vėjui.

Šiais metais kovo 10 d. Valstybinių miškų urėdija gamtai neabejingus sparnuočių mylėtojus kvies pasitikti paukščius kartus su įmonės regioninių padalinių miškininkais ir iškelti sugrįžtantiems paukščiams namus.

Akcijos „Paukščiai grįžta namo“ metu visoje Lietuvoje VMU iškels daugiau nei 8 tūkst. inkilų.