Baltasis Erelis – Jurgis Bielinis – buvo ne tik lietuviškos knygnešystės vadas, sukūręs ištisą knygnešių tinklą caro okupuotoje Lietuvoje, kuris pergabeno ir paskleidė pas mus beveik pusę Rytprūsiuose spausdintos lietuviškos literatūros.
Baltasis Erelis buvo ir aktyvus publicistas, daug rašęs į rusų okupantų uždraustą lietuvišką periodiką: Jono Basanavičiaus „Auszrą“, Vinco Kudirkos „Varpą”, „Ūkininką”, „Tėvynės sargą”, „Vilniaus žinias”.
Jurgiui Bieliniui pakako Rygos vokiečių pradinės mokyklos, kurią baigė 26-erių, išsilavinimo, kad suvoktų tautos prasmę, vertę ir misiją.
Ir visų pirma – lietuvių kalbos galią. Kalbos telkiančią ir vienijančią energiją.
Baltasis Erelis savo gyvenimą paskyrė atrodo neįmanomai misijai nuožmaus carinio XIX amžiaus lietuvybės draudimo sąlygomis – surinkti lietuvius po vieną, po šeimą, tarsi šukes, ir vėl suklijuoti jas į tautos amforą lietuvių kalbos dėka.
Amforą, į kurią būtų galima lieti lietuvišką žodį, lietuvišką mintį, ugdant savąją kultūrą, savimonę, lietuvišką tapatybę ir pasitikėjimą savimi, kaip tauta.
Tauta, verta turėti savo valstybę, apie kurią Baltasis Erelis prabilo vienas pirmųjų…
Nematomas lietuviškos spaudos nindzė, kelis dešimtmečius varė į neviltį Rusijos spec. tarnybas.
Jis buvo visur ir niekur. Jo buvimą labiau liudijo sklindantys po kraštą lietuviški raštai, nei pėdsakai sniege.
Baltasis Erelis ėjo kiaurai okupacinės imperijos sienas, varomas meilės ir tikėjimo Lietuvos laisve.
Ištikimybė ir atkaklumas. Ryžtas ir ištvermė. Drąsa ir savisaugos ignoravimas sukūrė 40-ties metų misijos fenomeną, tapusį vienu iš Lietuvos valstybės kertinių pamatų.
Jurgis Bielinis – neakivaizdinis Vasario 16 signataras.
Paskutinis Baltojo Erelio žygis – pėsčiomis į Vilnių 1918 metų žiemą. Pas Basanavičių, kuris su vyrais žadėjo jau jau skelbt Lietuvos neprigulmybę.
Pėsčiomis skersai stingstančią 25-ių laipsnių šaltyje Lietuvą ir 71-eriais metais ant pečių.
Lietuvybės pėstininkas mirė kelyje… Nuvertęs šviesą užstojusius kalnus. Prie pat Vasario 16-tosios slenksčio…
O prabėgus 105-eriems metams, išliberuotos mentalitienos lietuvis sakys:
tautinės valstybės idėja paseno. Ji neatitinka globalių tendencijų.
prisirišimas prie vienos tautos riboja asmenybės laisvę.
lietuvių kalba pasaulyje nepopuliari ir varžo saviraiškos galimybes.
mane džiugina, kad mano vaikai prancūziškai kalba geriau, negu lietuviškai.
mano Tėvynė yra ten, kur man gerai – bet kur pasaulyje.
Aš nenoriu įsipareigoti Lietuvai. Kodėl turėčiau…?
gal kas nors kitas taip sakys, kaip rašytojas susigalvojo:
„O prabėgus 105-eriems metams, išliberuotos mentalitienos lietuvis sakys:
tautinės valstybės idėja paseno. Ji neatitinka globalių tendencijų.
prisirišimas prie vienos tautos riboja asmenybės laisvę.“
Mano nuomone, parašymo pabaiga baisiausiai nevykusi, skambanti, kaip įteigimas.