Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro ir kiti gamtosaugos ekspertai, mokslininkai paskelbė penkerius metus vykdytų tyrimų rezultatus apie trisdešimt tris Lietuvoje mažai ištirtas Europos Sąjungos mastu saugomas augalų ir gyvūnų rūšis.
Tyrimus koordinavusio Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro vadovo dr. Daliaus Dapkaus teigimu, buvo atrinktos tos Europos Bendrijos svarbos rūšys, apie kurias trūko paplitimo duomenų mūsų šalyje ir todėl nebuvo galimybių suteikti reikiamą apsaugos lygį „Natura 2000“ ekologiniame tinkle.
Atlikti tyrimai yra vienas iš svarbių žingsnių išsiaiškinant tikrąją apsaugos būklę, užtikrinant visavertę mūsų gamtos vertybių apsaugą. Atlikti tyrimai papildė žinias apie retų rūšių paplitimą, gausą mūsų šalyje ir kai kuriuos jų ekologijos aspektus.
Plataus masto darbe dalyvavo daugelis svarbiausių gamtos tyrimų organizacijų atstovų ir saugomų teritorijų specialistų, o vienu išskirtiniu atveju paprašyta ir visuomenės pagalbos.
„Atlikti tyrimai svarbūs ilgalaikei strategijai – leidžia apibrėžti esamą nacionalinės populiacijos dydį ir suformuluoti ilgalaikius pamatuojamus gamtos vertybių išsaugojimo ir atkūrimo tikslus, – teigia LR aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius. – Tai labai svarbu įgyvendinant ES Biologinės įvairovės strategiją iki 2030 m. ir rengiantis imtis rūšių, buveinių ir ekosistemų atkūrimo veiksmų pagal neseniai paskelbtą Europos Sąjungos reglamento pasiūlymą dėl gamtos atkūrimo.“
Tokiais tyrimais užpildomos žinių spragos apie Europos mastu nykstančių rūšių apsaugos būklę šalyje, identifikuojamos svarbiausios radavietės, kurios įtraukiamos į „Natura 2000“ tinklą.
Taip siekiama užtikrinti ilgalaikį rūšių išlikimą. Analizuojant radaviečių pokyčius, gaunamos papildomos žinios apie tai, kas trukdo (ūkinė veikla, pokyčiai buveinėse, invazinės rūšys ir pan.) ir kas galėtų padėti išsaugoti nykstančias rūšis.
Lietuvoje tebeauga Europos retenybės
Nykstančių vandens augalų inventorizacija parodė, kad itin retas vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas pūslėtoji aldrūnė, prieš tris dešimtmečius laikyta jau išnykusia rūšimi, šiuo metu vis dar aptinkama keturiuose rytų Lietuvos ežeruose.
Manyta, kad kita ežerų retenybė – lankstusis plukenis – išlikęs tik viename Ignalinos rajono ežere. Gamtos tyrimų centro mokslininkai, atlikę tyrimus, šią rūšį užregistravo dar trijuose Lietuvos ežeruose.
Abiejų rūšių nykimo priežastys susijusios su buveinių sąlygų kaita, chemine tarša, poilsiaviečių įrengimu šalia ežerų, vandens telkinių įžuvinimu dugną rausiančiomis žuvų rūšimis.
Dar vienos retenybės – mažojo varpenio – radavietė buvo žinoma tik iš prieš 40 metų datuojamo herbariumo pavyzdžio. Šios rūšies paiešką atlikę Metodinio-analitinio centro botanikai džiaugiasi, kad pavyko aptikti dvi negausias, bet gyvybingas populiacijas Žemaitijos nacionalinio parko ir Pajūrio regioninio parko pievose. Tikimasi, kad aktyvūs gamtotvarkos darbai leis išsaugoti radavietes, kuriose būtina šalinti krūmus, reguliariai šienauti arba ganyti.
Buvo atlikta dviejų rūšių samanų, būdingų sengirėms – žaliosios dvyndantės ir žaliojo sėmainio – inventorizacija šalies mastu. Iki šiol žalioji dvyndantė buvo saugoma tik vienoje „Natura 2000“ teritorijoje, bet atlikus tyrimus ir aptikus ją dar devyniose jau įsteigtose ekologinio tinklo teritorijose, bus siūloma jas įtraukti į šių teritorijų apsaugos tikslus. Deja, kitos samanų rūšies – žaliojo sėmainio – niekur nebepavyko aptikti – netgi anksčiau žinomose radavietėse.
Grybautojų dėka gauta naujų žinių apie itin retą vabalą
Manerheimo grybinukas – trumpasparnis vabalas, aptinkamas brandžiuose baravykuose, raudonikiuose ir lepšėse. Šis dar mažai ištyrinėtas vabalas saugomas visoje Europos Sąjungoje.
Prieš inventorizaciją buvo žinomos vos dvi grybinuko radavietės Lietuvoje. Šios rūšies paieškai buvo pasitelkti ne tik saugomų teritorijų ekologai, bet ir grybavimo entuziastai. Tokios iniciatyvos dėka inventorizacija buvo labai sėkminga ir Manerheimo grybinukas aptiktas net 118 vietų.
Tai rodo, kad Lietuvoje šio vabalo populiacija gali būti viena gausiausių Europoje. Gyvybingiausios ir perspektyviausios populiacijos nustatytos Labanoro girioje, Gražutės regioniniame parke, Aukštaitijos nacionaliniame parke ir Žaliojoje girioje.
Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus entomologai vykdė dar trijų vabalų rūšių inventorizaciją. Šneiderio kirmvabalio paieškos vykdytos šiaurės, vakarų ir vidurio Lietuvoje, nes iš šių regionų trūko radimo duomenų.
Tyrimas pasiteisino – aptikta 10 naujų radaviečių. Pagrindiniai veiksniai, keliantys pavojų Šneiderio kirmvabaliui, yra pernelyg aktyvūs miško sanitariniai kirtimai.
Kadangi vabalui išlikti reikalingos šviežiai nudžiūvusios ar silpstančios pažeistos pušys, o jos dažniausiai iš miško yra skubiai pašalinamos, tokiu būdu sunaikinamos ir potencialios šio vabalo buveinės.
Kitų dviejų į Buveinių direktyvą įtrauktų vabalų rūšių – raudonkrūčio niūravabalio ir margojo akiuočio – aptikti nepavyko, nors turėta išankstinių signalų, kad rūšys gali gyventi Lietuvoje.
Atlikti tyrimai, trukę ketverius metus, leidžia teigti, kad Lietuvoje gyvybingų abiejų rūšių populiacijų nėra, taigi nėra planuojamos ir apsaugos priemonės.
Dauguma paukščių rūšių nyksta, bet yra ir viltingų ženklų
Grupė ekspertų tyrė trylika paukščių rūšių, kurių dauguma – vandens ir atvirų agrarinio kraštovaizdžio buveinių gyventojai. Džiugina tulžių monitoringo rezultatai.
Paskutinių kelių metų darbai parodė, kad paprastojo tulžio situacija Lietuvoje šiuo metu yra pakankamai gera, jis sutinkamas tiek prie mažų, tiek ir prie didelių upių. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje gyvena ne mažiau kaip 600-700 tulžių porų.
Deja, to paties negalima pasakyti apie kitas tirtas rūšis – eurazinį teterviną, dryžagalvę kryklę, rudagalvę antį, griciuką – kurių gausa ir toliau sparčiai mažėja. Dėl įvairių kompleksinių priežasčių Lietuvoje prie išnykimo ribos artėja ir didžioji kuolinga – kadaise buvęs įprastas paukštis.
Lietuvos ornitologų draugijos atlikti tyrimai parodė blogėjančią įprastų kaimo kraštovaizdžio paukščių – pempės ir kurapkos populiacijų būklę. Pagrindinę grėsmę šioms rūšims kelia intensyvėjantis žemės ūkis, cheminių medžiagų naudojimas, plėšrūnai ir derlingų pievų suarimas, tinkamų veistis buveinių sunaikinimas.
Kurapka yra Europoje sparčiausiai nykstanti agrarinio kraštovaizdžio paukščių rūšis, kurios gausa per pastaruosius 30 metų sumažėjo 80 procentų.
Nauji duomenys apie šikšnosparnių ir žuvų būklę prisidės prie jų saugojimo
Tyrimų metu pavyko gauti daugiau informacijos apie šikšnosparnių būklę Lietuvoje. Šikšnosparniai dėl savo slapto gyvenimo būdo yra viena iš sunkiausiai tiriamų žinduolių grupių ir duomenų apie jų paplitimą, gausą ir elgseną vis dar per mažai. O duomenys būtini norint įvertinti klimato kaitos ir sparčiai besivystančios vėjo energetikos poveikį ir pritaikyti būtinas apsaugos priemones.
Vykdytos trijų šikšnosparnių rūšių inventorizacijos rezultatai parodė, jog Branto pelėausio ir mažojo nakvišos populiacijas galima laikyti stabiliomis, o šikšniukas mažylis buvo fiksuotas nuo dviejų su puse iki trijų kartų dažniau nei ankstesniais metais.
Vis dėlto, džiaugtis per anksti. Pasak eksperto, toks šikšniuko mažylio stebėjimų skirtumas galėjo susidaryti dėl anksčiau vykdytų apskaitų fragmentiškumo ir duomenų trūkumo.
Gamtos tyrimų centro ichtiologai atliko trijų Bendrijos svarbos žuvų rūšių inventorizaciją. Pasak ekspertų, apie ežerinę rainę duomenų Lietuvoje yra labai nedaug, kadangi tai komerciškai nesvarbi rūšis.
Pirmą kartą rainės aptiktos Alytaus rajone tik 2006 metais. Šiuo metu užregistruota 12 rainės populiacijų, kurios visos sutinkamos nedideliuose Metelių regioninio parko vandens telkiniuose.
Tyrimai rodo, kad ežerinės rainės gyvena laikinuose vandens telkiniuose, todėl išlieka jų savaiminio sunykimo rizika. Rainėms grėsmę kelia ir kūdrų įžuvinimas plėšriomis žuvimis.
Kitų dviejų inventorizuotų rūšių – paprastojo kirtiklio ir auksaspalvio kirtiklio – populiacijų būklė yra kiek geresnė.
Paprastasis kirtiklis paplitęs visose didžiosiose upėse ir daugelyje mažesnių upių, taip pat sutinkamas dideliuose giliuose ežeruose. Auksaspalvio kirtiklio buveinės tinkamumą lemiantis veiksnys Lietuvoje yra vandens temperatūra, kadangi auksaspalvis kirtiklis neršia jai pakilus iki 20 oC.
Upėse ir upeliuose, kur temperatūra niekada nesiekia šios ribos, šie kirtikliai negyvena. Dabartinis paprastojo kirtiklio paplitimas bei gausumas užtikrina šios rūšies gyvybingos populiacijos egzistavimą ilgą laiką.
Atsižvelgiant į esamą auksaspalvio kirtiklio apsaugą ir naujas radavietes, siūloma įsteigti vieną naują buveinių apsaugai svarbią teritoriją ir įtraukti šią rūšį į šešių jau esamų saugomų teritorijų apsaugos tikslus, taip užpildant „Natura 2000“ ekologinio tinklo spragas Lietuvoje.
Saugomų rūšių inventorizacija vykdyta įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Naturalit“, kurio tikslas – išsaugoti vertingiausias Lietuvos gamtines teritorijas, plečiant „Natura 2000“ tinklą.
Parengta pagal projekto „Naturalit“ informaciją
