Per sapnų numirį pargrįžta?

Mano likimas nuo jaunystės buvo žiaurus. Keturi buvom vaikai, bet tėtis mirė ketrasdešim keturų metų. Aš paslikau vyriausia vienuolikos metų. Jam buvo skrandin žaizda. Jei užvalgo kų sunkiau, tai ir serga. Vis gėrė tokių sodį, tai kiek prasvalo… O vienų kartų parsivežė iš švograus gyrnas ir per dzienų malė ir malė… Moma išvirė tokios sriubos – būlbių su vandeniu, kap vadzino, prėskų. Užvalgė ir ton žaizdon inejo trupinėlis ir pernakc kankinos, vėmė tokiom žaliaukėm. Nusilpo, bet turėjo protų ir sako, važuokit kunigo. Moma atkalbinėjo, gal praais. Kur tau praais, jau man viskas, jau atsisveikinu su jumis. Skubykitės, kad spėtųt man parvežč kunigų… Jis buvo labai geras, pabažnus žmogus, tai ir sulaukė kunigo. Parvežė kunigų, išsispaviedojo, gavo paskucinį patepimų ir atsisveikino su mumis. Moma verkia, kap tu mus paliksi, maži gi vaikai? Sako, tokia Dzievo galybė…

Aš dar prie tėvulio mylėjau darbuic, o kap likau su momu, tai ajau visus vyriškus darbus. Ir ariau. Keturolika hektarų buvo žamės, tai viskų dariau ir dar tep darbujau ir tep gerai žamį išdyrbau, kad  geriau kap kici  vyrai. Moma nebagė paci apsėja tuos laukus pasrišus pajuostį. Ot buvo pakutnykė! Per kiemų tai, būdavo, neina, o bėga. Dzienų darbujam po ūkį, po laukus, o vakari verpiam in ilgai. Tai paskui pavasarį audziam. Sau audiau ir svecimiem, aš ajau ir pas kitus dyrbc, kur cik moterų rankų trūko. Rugius pjoviau basa su kruvinom kojom per dzien karščin paslankus… Penkioliktų metų perdzien imi rugius iš po dalgės! Tai va kokis vargdzienio gyvenimas!

Broliai nuo tėvulio liko visai mažutukai, bet ir jų nelaikėm be darbo – nuo mažų zienų avis, karves ganė. Aš gi juos užsiauginau: būdavo, nuo momos kokį kųsnelį kavoju ir duodu bernaicam. Vyresnis Vitas buvo labai dalikotnas, tai užvagiu sviesto, užvagiu kiaušinį ir jam aduodu. Moma sako, nejudzyk, raikia aduoc duoklį valdžiai, ba mūs gi viskų paims. Bet aš vis ciek paimu nežymiai ir liepu užsikavojus suvalgyc. Ir aš juos užsiauginau, bet neilgai dzaugiaus – pacon jaunystėn galvas padėjo. Vienų nužudė, o kitas pamirė nog žaizdų. Neliko man jokios užuovėjos.

Visa laimė, kad buvo šventos dzienos. Visas šventes moma paruošia. Buvo ir kūcios, dar gerasnės kap dar. Pagamina visko. Grybų prisgrybaunam, prisdzovinam, pampuškių prikepa, silkių nuperka, kisielių išverda. Kūciom kepa šližikus jau tokius kūdesnius. Suvolioji volukų, supjaustai gabalukais ir sukepi pečiun. Tai vakari laukiam tų pampuškaitių, šližikų kap dzidzausios dovanos. Dzienų nevalgom, tai vakari laukiam tų pampuškaitių su kisielium. Aguonas grūdom čerpėse, sustrinam gerai, tai gaunas kap smetonaitė… Vieni sumerkia šližikus aguonapienin, kici tep užsigeria aguonpieniu. Kap temsta, tai užkuria pečių ir verda būlbes. Pirmiausia silkes valgom su būlbėm.

Plotkelas vargoninykas po namus nešiojo, tai dar vaikam pusiau atlaužia plotkų ir vaikam padalina – vėl dovana. Nebuvo nei Kalėdų dziedulio, nei kitokių dovanų. Mumi šventė buvo gerausia dovana. Būtinai an stalo padėdavo šieno – vaikam atminčiai, kad prisimyt – nūnai  Kristaus gimimo dziena. Plotkelį sulaužo vakari ir dalinamės vienas su  kitu ir dar pasisveikinam, atsiprašom vienas kito už visas metų klaidas, katris katrį užgovėm… Pasbucuojam ir tadu jau valgom. Kap pavalgom tai nenukraulinam stalo, skaitos, kad dar atais tų namų numirėliai nakcu pavalgyc. Nieko nieko nepaima nog stalo, net šaukštelio, kad ir dūšiom būtų tep gerai kap mumi buvo.

Naujų metų nešventėm, bet vienais metais atvažiavo nauja mokytoja ir padarė Naujų metų sutikimų. Aš dar visai jauniklė buvau, tai man ty atrodė kap dangus. Parėdė aglalį cukerkom, oboliais, visokių spalvų poperinių lencūgelių prikarstė… Kap uždegė žvakelas, tai mes iš dzaugsmo rankom plojom. Mokytoja mokėjo visokių darželių, žaidimų ir giesmelių mokino… Va ca tai buvo šventė! Ir dar jau nepasakysiu, ar iš knygelių perskaitė, ar tep iš galvos pasakojo, bet man visam gyvenimu liko atmintin ciej Nauji metai ir vienas būrtas. Raikia iš rūtų nupync vainikėlis ir nakcu dzvyliktų valandų inmesc šulnin. Sapnuosi tų, katris bus tavo vyras. Aš paci nesuprantu, kap šitas blūdas insirašė mano galvon. Bernai nerūpėjo, nelabai ajau kaiman, kad man nebuvo kadu už darbų. Jei jau turiu draugaitį, tai su paslapčiu  – sekmadienį suscinku, paskalbu, ir viskas…

Kas ty man užajo, bet an antrų ar tracų metų po tų Naujų metų nakcu iš po pusnies išsilupiau kelias šakelas rūtų, pasėmiau siūlų ir suraizgiau vainikėlį. Kokis ty vainikėlis, cik vardas, kad vainikas. Savo šulnin nemesi – moma pasemt su vandeniu, tai būt sarmata dzidzausia. Ajau gal kelis kilometrus, dasėlinau iki Kvaraciejų šūlnio. Ar aš tau nesusapnuosiu?! Ne tųnakc, gal po kelių dzienų, bet parajo per sapnų bernas. Rodos, inklimpau uogaudama raistelin, o jis vežė malkas, sustojo… Nuo to laiko cikiu sapnam. Ištekėjau devyniolikos metų, cik kilometras kelio. Nelabai patenkyta, ale jauniem svarbu, kad būt gražus. Pas mus ėmė ataidzinėc, tai per vakarų ciek daug dainų visokių pridainuoja. Labai gražiai dainavo. Nu tai žinai jauniem – ir suviliojo, ir inklimpau.

Oi, buvo tokių sapnų!  Nežinau, ar aš išsitikinus, ar tep ir būna, bet apė Kalėdas, Naujus metus daugiausia per sapnų numirį pargrįžta. Va peraitais metais prieš Kūcių sapnavau momų. Sako, vaikeli, ir tu jau pas mani ateisi?  Merkinėn buvau ligoninėn, bet išgelbėjo mani vienas tokis geras jaunas daktaras. Dar nenuvejau pas momulį.

Pas mani buvo tokia varginga kaimynė, tai vis ateina, tai mes pakalbam. Aš jų pavalgydzinu, kokį rūbų šiltesnį paduodu… Kap ji numirė, tai mes gal buvom kur išvažiavį, kad aš jos nelaidojau… Ir numirus pas mani ateina dėl kokios rodos… Ateina ir ateina. Ji gi mišių prašės, o aš nedasprotėjau. Kap jauna buvau, tai labai bijojau peklos, tai dar aš mislinu, kap ji pas mani ateis per sapnų, tai aš paklausiu apė peklų. Susapnuoju jų ir vis pamirštu paklausc. Vienų rozų matau, kad jį ateina, tai dar iš tolo pagalvojau, kad dar tai jau aš būtinai paklausiu ar ty yra pekla, kur tu būni? Paklausiau. Sako, vaikeli, jokios peklos aš nematiau – kap ca vargau, sunkiai gyvenau, tep ir ty vargstu, ale nepakliuvau jokion peklon. Sako, peklos nėra. Tai aš labai apsidziaugiau, kad peklos nėra. Šiemet vėl sapnuoju tų moteriškį. Rodos, nuveinu Liškiavon, kur jau mūs parapija, kur jau ty celiai, koridoriai, kur jauni vaikščiojom. Atsidariau duris, o tokiam kambarėlin žiūrau moteriškė toj vaikščioja. Sako, neik cia, tau negalima. Neik pas mani, tu jau man nereikalinga. Va kokis įdomus sapnys. Sako, dar pas mani neik, man jau tavį neraikia. Sirgau, ale vėl išgyvenau.

Dar vienų sapnų pasakysiu. Buvau jauna ir turėjau tokių kaimynį ir aš su juoj draugavau. Buvo ciej baisūs laikai ir jų sumušė tep, kad ji nebagė atgulė an patalo. Toki laikai buvo, o dar jos motka tokia čiudna ir jos nepaisė, negydė. Kartų buvo ty netoliese veseilia, tai ji jau negalėjo aic, tai atslinko ligi lango pažiūrėc, kap grįš veseilia iš bažnyčios. O aš kap kartas ajau in tų veseilių ir užajau pas tų mergaitį. Mes pasišnekėjom ir aš išejau. Cik užejau ty, kur toj veseilia, žiūrim, ateina tokia  teta ir sako: Maryte, aik, Antosia myršta ir tavį šaukia. Pareinu iš tos veseilios, ji jau nebagė tep guli aukščylneka, rankas an krūcinės susdėjus. Aš inejau, tai ji jau šnekėc negalėjo, cik lynkterėjo man, iš akių paspylė ašaros ir numirė. Ji dar norėjo mani pamacyc akyse, aš ir likau jos akyse. Žiūri tep ji in mani, o akys jau tokios sciklinės… Atsisveikino. Kap jų ruošė laidoc, tai vieni sako, kavokit vienplaukį, kici – uždėkit valionų. Uždėjo  valionu, sako, cia jos ir vestuvė. Kici sako, nedėkit valiono, tokiai jaunai neraikia. Pakavoj su valionu. Gal už dzviejų dzienų sapnuoju: Maryte, nuveik ir pasakyk mano momai, kad man valionų nuimt. Visos mergaitės kap bėga, tep nubėga, o man labai matojas tas valionas apė kojas. Tai va ko ji manį paprašė. Aš ir mirsiu, tai šitų sapnų atsimysiu. Nuvejau pas jos momų ir sakau: Antosia pas mani prašė, kad nuimtų jai valionų… Dar buvo va cik dziena kita, kap jų užkasė. Nejo. Sako, kų dar mes ty kasim. Aš  tikiu sapnais. Kap gyvenom senan naman, tai vis tokis senelis paraina ir paraina. Vis ko tai klausia. Neatsimenu. Vienų rozų sapnuoju, kad jis klausia, ar aisi in Liškiavų. Neatsakiau, tai numojo ranku ir išejo. Bobulė sako, būtinai raikia nunešč Dziedam. An mišių pirma nedavė, bet nešė maisto Dziedam, žebrokam, katriej poterauna už mirusius. Vargingi žmonės, jų pragyvenimas – poteriavimas už dūšias… Padaviau an apierų ir tas senelis daugiau nesrodė… Aš noriu suragėc mirusius. Va kap artėja Kalėdos ar Nauji metai, tai pagalvoju, būt gerai, kad savus nor per sapnų užragėtau…

M. V. Merkinės seniūnija.  2015 m. užrašė Nijolė Marcinkevičienė

Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.