Lietuvos Karininkų Ramovėje, Kaune vyko dr. Simono Jazavitos knygos „Kovok! Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare“ pristatymas.
Naujos knygos pasirodymas sudomino istorikus, politikus ir visuomenės veikėjus.
Pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, generalinio štabo pulkininko, diplomato karščiausiuose taškuose, vieno Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo lyderių K. Škirpos (1895–1979) asmenybė anksčiau ir dabar yra diskusijų dėmesyje.
Šioje knygoje būtent ir yra pristatoma K. Škirpos veikla Antrojo pasaulinio karo metais – kai šis karys ir diplomatas ieškojo būdų, kaip išgelbėti totalitarinių režimų gniaužtuose atsidūrusią Tėvynę, prie kurios Nepriklausomybės atkūrimo kadaise ženkliai prisidėjo.
Autoriui pristatyti tyrimus padėjo karybos istorikai – prof. dr. Jonas Vaičenonis ir dr. Egidijus Papečkys, bei vakaro moderatorius – ilgametis Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius, sudaręs galimybę renginio svečiams įsitraukti į diskusiją ir dalyvauti aktyviai.
Kalbinamas istorinės monografijos autorių dr. S. Jazavitą.
Sumanymas parašyti knygą apie K. Škirpą S. Jazavitai kilo dar magistrantūros studijų pradžioje, o ją pametėjo tuometinis darbo vadovas J. Vaičenonis atkreipęs dėmesį į labai gausų K. Škirpos rašytinį palikimą.
Būtent tuo metu visuomenėje suaktualėjo ir istorijos atminties diskusijos, kaip vertinti šį žmogų.
Vis dėlto, pradėdamas ruošti straipsnius, o vėliau ir daktaro disertaciją, autorius susidūrė su problema – straipsnių, juolab knygų, kur K. Škirpa būtų pagrindinis veikėjas, o ne antraeilė figūra pasakojime, praktiškai nebuvo, o daugybė net Lietuvoje esančių dokumentų nebuvo iki galo įvertinti.
„Visos diskusijos apie K. Škirpą daugiausiai susivesdavo į keletą istoriografinių požiūrių ar dokumentų.
Norėjosi įvertinti kuo didesnę visumą, matyti platesnį istorinį to laikmečio kontekstą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Tad peržiūrėta daugybė paties K. Škirpos ir jo amžininkų rašytų dokumentų, ne tik Lietuvos archyvuose, bet ir Lenkijoje, bei Vokietijoje, gauta medžiagos iš JAV, konsultuotasi su kitų šalių kolegomis, parengti straipsniai į Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos mokslinius leidinius.
2020 m. spalį po audringų diskusijų su kompetentinga komisija, autoriui pavyko apginti daktaro disertaciją.
Ji tapo atspirtimi ruošiant šią knygą, kur sugulė daugelio metų tyrinėjimų medžiaga, archyvinės nuotraukos, keletas reikšmingų priedų iš Vokietijos archyvų.
Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,“ – pasakoja knygos autorius dr. S. Jazavita.
Visuomenei ši knyga turėtų padėti susiorientuoti painiuose to meto diplomatijos labirintuose.
Juk vyko vienas žiauriausių karų žmonijos istorijoje, tad tikėtis, kad tuometiniai asmenys galėjo kovoti „baltomis pirštinėmis“ – daugiau nei naivu.
Jie susidūrė su galingomis totalitarinėmis valstybėmis – komunistine SSRS ir nacionalsocialistine Vokietija, kurios siekė Lietuvos teritorijos kontrolės.
Šios, daug didesnės ir galingesnės šalys į padėtį žiūrėjo tik iš jėgos galimybės, tačiau tikslams pasiekti jos nebijojo imtis šimtmečiais užkariautojų išbandytos „skaldyk ir valdyk“ taktikos.
Lietuvoje ir aplinkinėse regiono valstybėse atsidūrusiose tarp Maskvos ir Berlyno matome tuos pačius dėsnius – žmonės buvo skaldomi, nukreipiami vieni prieš kitus, skatinami ieškoti atpirkimo ožių.
„Dėl šių priežasčių K. Škirpa išlieka informacinio karo taikiklyje.
Neįmanoma nepastebėti, kad dabartinė Rusija agresijos prieš Ukrainą metu naudoja tas pačias kortas.
Ypač pamėgta – Vidurio Rytų Europos regiono gyventojus laikyti fašistais, nacistais kurių svarbiausias tikslas karo metais tarsi buvę ne kovoti už laisvę, bet sunaikinti vietos žydų bendruomenes.
Tragiška, kad abiems okupantams pavyko įtraukti dalį tautiečių į savo nusikaltimus.
Dar liūdniau, kad ir dabar kartais pasigirsta kalbų, esą visi lietuviai – žydšaudžiai, ar visi žydai rėmė komunizmą.
Tokie teiginiai stipriai prasilenkia su tikrove. Istorijoje gausu tarpinių atspalvių tarp baltos ir juodos, sudėtingo laviravimo siekiant išlikti,“ – dėsto istorikas S. Jazavita.
Autoriaus tikslas buvo parodyti šiuos atspalvius, kuriuos duomenų karo atveju, nesunku išpūsti.
Tuo pačiu, autorius nenorėjo parodyti K. Škirpos kaip neklystančio – jis darė ir skaudžių klaidų, toli gražu ne visada galima pritarti jo sumanymams ar pasirinktai diplomatinei strategijai.
„Vis dėlto, tuo K. Škirpa kaip tik tampa dar įdomesnis, nes neklystančių žmonių nėra, tad sąžiningai pripažinus kai kurias šio asmens klaidas, vis dėlto, turime gerbti jo didžiulį troškimą iškovoti savo Tėvynei Nepriklausomybę ir pastangas, nepaisant sunkiausių aplinkybių kovoti ir siekti laisvos Lietuvos idealo,“ – aiškina Simonas Jazavita.
Pagarba autoriui, kuris išdrįso parašyti knygą apie asmenybę, kurio pavardę valdžia jau ištrynė iš gatvės pavadinimo.