M. Kundrotas. Nuo avivaldos prie savivaldos

Šiandien sostinėje turime merą, kuriam trūksta raumenų atjungti vandenį, dujas ir elektrą Moskovijos ambasadai, bet užtenka drąsos Katedros aikštę painioti su nuosavu kiemu, kur galima statyti tortinius Kremliaus bokštus, nušviestus ekstremistinių judėjimų vėliavų spalvomis.

Laikinojoje sostinėje šeimininkauja meras, kurio šeimos nariai atsitiktinai gauna prestižinius sklypus. Uostamiestyje – meras, kuris toks liberalas, kad net socialdemokratas. Koks skirtumas, kokia bus partijos vėliava, kad tiktai pavyktų išlaikyti valdžią. Antra vertus, tai gerai apibūdina ir partijas, kurios rankiojasi tokius veikėjus.

Tai – tik trijų didžiausių savivaldybių atvejai. Bet visoje Lietuvoje matome padėtį, kaip aktyviausių rinkėjų grupių išrinkta valdžia tvarkosi savavališkai.

Lietuvoje nėra tikros savivaldos – tik avivalda. Nėra pilietinės visuomenės, tik valdiniai. Tai būtina keisti čia ir dabar. Čia – kiekvienoje savivaldybėje. Dabar – artimiausiuose rinkimuose.

Į savivaldybių tarybas ir merus metas rinkti tik tuos politikus, kurie įsipareigos svarbiausiais kultūriniais ir ekonominiais klausimais rengti vietinius plebiscitus ar bent reprezentatyvias apklausas, ir atsižvelgs į jų rezultatus.

Kuriems moralė ir patriotizmas – šio pasaulio dimensijos.

Kurie skiria vyrą nuo moters, o viešas erdves – nuo savos nuosavybės.

Norint tikros savivaldos pirmiausiai reikia atkurti žemiausią jos grandį – renkamą seniūnijų valdžią. Pačių savivaldybių rinkimuose tai išspręsti nėra galimybės, čia – Seimo kompetencija.

Bet savivaldos rinkimai yra tramplinas į Seimo rinkimus. Todėl stiprinti partijas, pasisakančias už demokratijos plėtrą, turime nuo savivaldos. Nebeleiskime į valdžią tų, kurie veikia prieš šeimą, tautą ir valstybę.

Nors savivaldoje vyrauja ūkiniai klausimai, svarbi ir vertybinė pozicija. Kas plėtoja amoralumą vienoje srityje, bus amoralus ir kitose. Kur palaikomi lytiniai iškrypimai, ten bus ir korupcija, kur vyksta politinė prostitucija, ten klestės ir savivalė.

Nėra, ko tikėtis gero ūkininkavimo ten, kur nėra vertybių. Toks ūkininkas bus ūkiškas tik sau ir savo klanui. Piliečiai liks tik išnaudojamais baudžiauninkais.

Ne savivaldybėse sprendžiama, kokios bus mokyklų programos, bet jose sprendžiama, kas bus mokytojai. O nuo to priklauso, kaip bus įgyvendinama viena ar kita programa.

Su kuo bendradarbiaus mokykla – su šeimų organizacijomis ar su vienalyčių santykių aktyvistais. Dėstys apie didvyrių žemę ar apie žydšaudžių tautą, ugdys vaikus oriais ir laisvais piliečiais ar svetimųjų klapčiukais.

Ne savivaldybėse sprendžiama, kokie vieši renginiai leistini pagal įstatymus, bet savivaldybėms priklauso kompetencija šiuos įstatymus interpretuoti. Ar mūsų gatvėmis žygiuos patriotai, ar degeneratai.

Savivaldybių kompetencijai priklauso, kam ir kokie bus statomi paminklai, ką įamžinsime gatvių ir transporto stotelių pavadinimuose, kieno spalvomis dažysime suoliukus ir pėsčiųjų perėjas.

Savivaldybės turi didžiulių galių, reikia tik jas perduoti tiems, kurie atitinka mūsų vertybes. Blogiausias sprendimas – boikotuoti rinkimus. Nesiguoskime vaizdiniais, jog taip sužlugdysime jų teisėtumą.

Konstitucijoje nėra minimalios ribos rinkimams, tik – deja – referendumams. Ribos galioja tik tiesioginei pilietinei valdžiai, bet ne jos delegavimui.

Nedalyvausite rinkimuose – jų rezultatus lems kiti, kurie dalyvaus. Todėl dalyvavimas – būtinas. Net jeigu Jūsų pasirinktas kandidatas liks už borto, oponentų sąrašo proporcijos bus mažesnės. Atitinkamai mažesnė bus jų įtaka, dėliojant koalicijas. Bus mažiau sprendimų, kuriems Jūs prieštarautumėte.

Užteks klausyti iš šalies primetamos valios. Patys valdykime savo valstybę, savo miestą, savo rajoną.

Rinkime tuos, kuriems mūsų valia – svarbi. Neklausys – per kitus rinkimus bus nušluoti.

Autorius yra politologas