Lietuvoje suskaičiuojama apie devyni šimtai žvirblinės pelėdos porų. Kurį laiką buvo stebimas šių pelėdžiukų gausėjimas, tačiau dabar populiacija stabilizavosi.
„Natura 2000“ saugo žvirblinių pelėdų namus. Jų apsaugai išskirti Biržų ir Žalioji girios, Būdos-Pravieniškių miškai, Labanoro giria, Sartų ir Gražutės regioninių parkų miškai.
Mielumo įsikūnijimas – vos varnėno dydžio pelėdžiukė (užauga iki 15-19 cm), patikli ir galinti gana arti prisileisti žmones.
Tai žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum). Turbūt jau supratote, kad ji yra mažiausia iš Lietuvoje ir visoje Europoje gyvenančių pelėdų.
Žvirblinė pelėda sveria mažiau nei plytelė šokolado – tik apie 70 gramų. Ji įsikuria medžių drevėse bei genių iškaltuose uoksuose.
Dažniausiai renkasi didelius mišrių ir spygliuočių miškų masyvus, ypač eglynus. Gyvena Lietuvoje ištisus metus ir aptinkama visoje šalies teritorijoje, bet dažniausiai aptinkama šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.
Žvirblinė pelėda yra sėsli ir, susiradusi teritoriją, vėliau visą gyvenimą nepalieka savo gimtojo miško.
Ši pelėdžiukė lytiškai subręsta anksti, perėti paprastai pradeda jau po metų nuo išsiritimo, o gyvena apie šešerius-septynerius metus.
Žvirblinė pelėda yra monogamė. Patinėliai bando atkreipti patelių dėmesį švilpdami aukštu balseliu, dažnai įsikūrę ant pačios eglės viršūnės.
Žvirblinės pelėdos naujas poras gali sukurti dar rudenį ar žiemos metu, o pavasarį pradeda perėti. Žvirblinė pelėda padeda 3–8 kiaušinius ir peri dvidešimt aštuonias dienas.
Tuo metu patelę maitina patinas. Išsiritus jaunikliams jų maitinimu taip pat rūpinasi abudu tėvai. Šių pelėdžiukių grobis – smulkūs miško paukšteliai ir graužikai.
Jaunikliai palieka uoksą sulaukę mėnesio amžiaus, o dar maždaug po mėnesio pradeda maitintis savarankiškai.
Parengta pagal LIFE integruotojo projekto „Naturalit“ pranešimą
