Lietuvos universitetui – 100. Pulkininkas Juozas Vėbra ir jo artimieji (II)

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Krašto apsaugos Ginklavimosi valdybai priklausiusi Tyrimų laboratorija, J. Vėbrai greitai susitarus su Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi Antanu Purėnu, tapo Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultetu, o darbuotojai dėstytojais.

Tik įtakingų žmonių dėka ir laikantis griežtos konspiracijos, buvusios slaptos karinės laboratorijos vadovu nesusidomėjo NKVD, tačiau Ginklavimosi valdybos viršininkas Pranas Lesauskis, pulk. leit. Antanas Karosas bei Jonas Laužonis, taip pat J. Vėbros žmonos brolis, atsargos karininkas Leonas Račiūnas 1941 m. sausio mėn. buvo suimti.

Paleistų į atsargą kariškių delegacija, tarp jų ir J. Vėbra, išdrįso kreiptis į aukščiausią sovietinę valdžią Lietuvoje, norėdami pagelbėti suimtiesiems, tačiau jų pastangos liko bevaisės.

„1940 m. įkūrus Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), J. Vėbra tapo jo štabo nariu, 1941 m. birželio 22–26 d. aktyviai dalyvavo sukilime, buvo vienas iš sukilimo organizatorių ir jo vadovų.

Kartu su kitais LAF štabo nariais A. Damušiu ir L. Prapuoleniu jis parengė tekstą ir, išlaisvinus Kauno radiofoną, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą bei sudarytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį [J. Vėbra per radiją skaitė į prancūzų kalbą išverstą tekstą].

Vokietijai okupavus Lietuvą, įsitraukė į antinacinę rezistenciją, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) štabo narys“, – taip apie savo tėvą rašė sūnus Edvardas Vėbra.

Buvusios Tyrimų laboratorijos pastatas (dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas) | punskas.pl nuotr.

Deja, VLIK štabas gestapo buvo išaiškintas, ir Juozas Vėbra kartu su kitais pasipriešinimo dalyviais suimtas 1944 metais, kalintas įvairiuose Vokietijos kalėjimuose.

Du kartus nuteistas mirties bausme, vis dėlto išliko gyvas ir amerikiečių karių išlaisvintas.

Atvykęs į Prancūziją, turėjo slapstytis nuo sovietinio NKVD emisarų, kurie Vakaruose aktyviai ieškojo Lietuvos nepriklausomybės šalininkų.

Supratęs, kad grįžęs į Lietuvą tuoj pat būtų suimtas, o ir Prancūzijoje ramiai gyventi negalės, Juozas Vėbra 1949 m. išvyko gyventi į JAV.

Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose iš pradžių buvo nelengvas, Juozas Vėbra ne iš karto gavo pastovesnį darbą pagal specialybę.

1951 m. jis pradėjo dirbti Vinčesterio dirbtuvių laboratorijoje sprogmenų tyrinėtoju, 1952 m. buvo perkeltas į sprogstamųjų medžiagų ir šaudmenų gamybos korporacijos „OlinMathison“ tyrimų centrą ir dirbo jame iki išėjimo į pensiją 1969 metais („Vikipedija“).

Apie Amerikoje puikiai susiklosčiusią Juozo Vėbros karjerą liudija moksliniai išradimai, straipsniai mokslo žurnaluose, Bostone leistoje lietuviškoje enciklopedijoje, aktyvus dalyvavimas išeivijos veikloje.

Gyvendamas Vakaruose, Juozas Vėbra vedė Genovaitę Židonytę (1922–1995) ir su ja 1954 m. susilaukė dukters Vaivos Radastos.

Veisiejuose gimusi G. Židonytė-Vėbrienė gimnaziją Alytuje baigė 1938 m. ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinkusi filologijos studijas.

Vėliau perėjo į Vilniaus universitetą, jį baigė 1942 m., o 1944 m. su tėvais (tėvas Mykolas Židonis buvo mokytojas) pasitraukė į Vakarus.

1945–1949 m. studijavo Paryžiuje Sorbonos universitete, už disertaciją apie Oskarą Milašių jai buvo suteiktas filosofijos mokslų daktarės laipsnis, darbas išspausdintas 1951 metais.

Išvykusi į JAV, baigė bibliotekininkystės magistro studijas, dėstė bibliotekininkystę, tapo asocijuota profesore, rašė straipsnius į „Lietuvių enciklopediją“, kaip ir jos vyras Juozas Vėbra, buvo aktyvi išeivijos organizacijų narė (Vitas Povilaitis).

Abu sutuoktiniai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Juozas Vėbra būdamas garbaus amžiaus vėl apsilankė Tyrimų laboratorijoje Kaune, džiaugėsi tuo, kas buvo joje išsaugota.

Lietuvai daug nusipelnę ir du Juozo Vėbros vaikai – sūnus Edvardas ir dukra Vaiva. Edvardas Vėbra (1932–2021), kaip rašoma laikraštyje „Žaliasis pasaulis“, vidurinę mokyklą baigęs su pagyrimu, chemijos studijuoti nebuvo priimtas į jokią aukštąją Lietuvos mokyklą.

Jis tebuvo priimtas į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti fizikos. Taip sovietiniai pareigūnai nubaudė Edvardą Vėbrą, negalėdami nieko padaryti jo į Vakarus pasitraukusiam tėvui.

Vis dėlto E. Vėbra mokslo aukštumas pasiekė. 1967 metais apgynė fizinių mokslų daktaro disertaciją, dirbo Fizikos institute ir Mokslų akademijos Branduolinės fizikos padalinyje, parašė monografiją „Branduolinės meteorologijos pagrindai“, kuri buvo išleista JAV, Italijoje, Japonijoje, tapo dviejų išradimų autoriumi, parašė keliasdešimt mokslinių straipsnių.

Atminimo lenta buvusioje Tyrimų laboratorijoje (dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas) | punskas.pl nuotr.

Prasidėjus Atgimimui, Edvardas Vėbra tapo Sąjūdžio nariu, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis išrinktas Aplinkos apsaugos departamento vadovu.

Tuo metu atlikta daugybė Lietuvai svarbių darbų: „Buvo parengtos ir pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Danija, Švedija, Vokietija, Suomija, Lenkija, Latvija, Estija, Baltarusija, Slovakija, Rusijos Federacija, prisijungta prie 14 svarbiausių tarptautinių konvencijų, protokolų, Lietuva tapo pilnateise „Helcom“ nare.

Parengti pagrindiniai nacionaliniai aplinkos teisės aktai, aplinkos kokybės standartai“ („Žaliasis pasaulis“).

1994 metais departamentą pertvarkius į Aplinkos apsaugos ministeriją E. Vėbra pradėjo dirbti šios ministerijos Tarptautinių ryšių ir sutarčių skyriaus vyriausiuoju žinovu.

Edvardas Vėbra 1999 m. už nuopelnus Tėvynei apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1990–2000 m.

Vaiva Vėbraitė-Gust (1954–2008) baigė biologijos mokslų magistro studijas Jeilio universitete, tačiau daugiausiai jėgų skyrė lietuvybės puoselėjimui JAV ir pagalbai savo istorinei tėvynei Lietuvai, kai buvo atkurta jos nepriklausomybė.

Visi darbai, kurių ji ėmėsi, buvo atlikti nuoširdžiai ir netausojant jėgų.

Lietuvos istorijos dėstytoja, lituanistinės mokyklos direktorė, tautinių šokių kolektyvo vadovė, lietuvių kalbos vadovėlio, skirto JAV Taikos korpuso savanoriams, bendraautorė drauge su Maryte Kunciene, peticijų už nepriklausomos Lietuvos pripažinimą organizatorė, JAV Lietuvių bendruomenės krašto pirmininkė.

Lietuvoje atliktų Vaivos Vėbraitės-Gust darbų sąrašas taip pat įspūdingas.

„1990 m. pirmojo atkurtos Lietuvos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio paskatinta Vaiva Vėbraitė ėmėsi rengti Amerikos mokytojų pagalbą Lietuvos mokykloms.

Jos ir Jūratės Krokytės-Stirbienės rūpesčiu įsteigta organizacija A.P.P.L.E. (Amerikos mokytojai Lietuvos mokyklai) subūrė JAV lietuvius mokytojus bei dėstytojus ir nelietuvius mokytojus.

Pirmieji Lietuvos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai įvyko jau 1991-ųjų vasarą. [Daugiau kaip 20 metų] virš 10 tūkstančių Lietuvos mokytojų yra dalyvavę šiuose kursuose, kuriuose Vakarų mokytojai ir mokslininkai dalijosi patirtimi.

A.P.P.L.E. sumanymas laikomas savanoriškumo pavyzdžiu Rytų ir Vidurio Europoje“ („Vikipedija“).

Vaiva Vėbraitė 1998–2001 m. ėjo Lietuvoje švietimo ir mokslo viceministrės pareigas, nuo 2004 m. iki mirties dirbo Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus patarėja.

Baigiant straipsnį apie pulkininką, chemijos mokslų daktarą Juozą Vėbrą, belieka pridurti, kad jis buvo apdovanotas Gedimino (1932 m.), Vytauto Didžiojo (1938 m.) ordinais ir Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2001 m., po mirties).

Juozas Vėbra ir jo dukra Vaiva Vėbraitė palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Kaune J. Vėbros atminimas įamžintas Technologijos universiteto Chemijos fakultete (buvusiame Tyrimų laboratorijos pastate), Vytauto Didžiojo universitete, filologijos fakultete (kartu su kitais Birželio 23-iosios vadais ir dalyviais), Kaune yra gatvė, pavadinta Juozo Vėbros vardu.

Parengė Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl